Kinas 2010-aisiais: 10 subjektyvių tiesų
Lyg ir lengva suraityti metų apžvalgą – matematiškai perkratai mintis ir geometriškai sudėlioji į lentynas – kaip prizų įteikimo ceremonijoje. Kita vertus, užverda epinis mūšis su abejonėmis. Galbūt kažkas praslydo – nuklydo, užsimiršo – pražuvo…
Aivaras Dočkus
…Nutinka kaip daugeliui kino kūrėjų per padėkos kalbą atsiimant apdovanojimus. Kai kurios vertingos smulkmenos išsiblaško pakeliui į sceną, nes norisi aprėpti viską, galvos lemputė neatlaiko įtampos – ir pokšt…
Todėl iš karto susimoku už draudimą: dešimtys įdomių filmų nepasiekė Lietuvos kino ekranų ir mano besaikiai pirataujančio kompiuterio. Rimčiausi pretendentai į šių metų „Oskarus“ tik dabar nutiesė raudonus kilimus į mūsų ekranus, tad jie kol kas lieka už borto. Kita nemaža dalis juostų atstovauja 2009-iesiems. Pažadu tiek – rašau apie tai, ką mačiau, ir taip, kaip man atrodo. Subjektyviai, bet sąžiningai.
1. „Įsikūnijimo“ šešėlyje
Pasirodęs 2009-ųjų lapkritį, Jameso Camerono fantastinis epas savo įspūdingas, artimas dešimčiai milijardų litų pajamas užpatentavo praėjusių metų pradžioje. Holivudo prodiuseriai trynė rankas taip, kad lėkė žiežirbos. „Įsikūnijimas“ sugrąžino žiūrovus į kino teatrus, tad belieka į tą pačią keptuvę šliūkštelėti naujo aliejaus. Deja, ne kiekviena vidutinybė, gavusi į rankas šimtus milijonų banknotų, pajėgia sukurti užburiantį reginį.
Todėl „holivudiniai blokbasteriai“ 2010-aisiais buvo šykščiai vidutiniški. Taupūs laiko – daugelio trukmė vos persivertė per pusantros valandos. Taupymo programa įjungta ir siužetuose. Vieni orientuojasi į antikinius mitus („Titanų susidūrimas“), kiti – į pasakas („Persijos princas“), dauguma – į tęsinius („Geležinis žmogus 2“, „Narnijos kronikos 3“, „Haris Poteris Nr. Bala žino kelintas“).
Mano pasirinkimas – „A komanda“. Efektingas ir linksmas „žiūralas“ su šmaikščiais dialogais ir išradingomis kautynėmis.
2. „Oskarai“ šypsosi mažiesiems
2009-aisiais Amerikos kino akademikai padirbėjo dėl reitingų, nes tiesioginių „Oskarų“ ceremonijų žiūrimumas nepavydėtinai smuko. Todėl buvo paantrinta liaudies balsui ir nugalėtoju išrinktas publikos numylėtinis „Lūšnynų milijonierius“. 2010-aisiais reikėjo išlyginti balansą ir parodyti dėmesį mažam, nepriklausomam kinui. Šešias statulėles išsinešė kino teatrų lankytojų beveik nepastebėto „Išminuotojų būrio“ komanda, vadovaujama generolės Kathryn Bigelow.
Geriausių vaidmenų dalybose akademikai preciziškai tikslūs – Jeffas Bridgesas, Sandra Bullock, MO‘Nique ir Christophas Waltzas persikūnijo juvelyriškai.
Už „dokumentinį“ „Oskarą“ šokiruojančiai „Įlankai“ – lankstausi kaip delfino pelekas.
O štai dėl geriausio užsienio filmo turiu šiokių tokių abejonių. Argentiniečių kriminalinė drama „Paslaptis jų akyse“ vietomis nugrimzta į banalokus vandenis. Mano balsas atitektų prancūzų „Pranašui“. Aštri, žiauri, prikaustanti jauno „zeko“ prasimušimo į „bosus“ istorija.
3. Ch.Nolano „Pradžios“ metai
Šio filmo reikšmė visai kino industrijai gal net didesnė nei „Įsikūnijimo“.
Tai reta juosta, suderinusi vizualumą ir idėjiškumą, tobula siužeto ir vaizdo sąjunga.
Tai absoliučiai autorinis kinas, ne pagal romaną ar komiksus. Scenarijaus autorius – Christopheris Nolanas.
„Pradžia“ – pirmas po „Matricos“ filmas, paliekantis „nematyta – negirdėta“ įspūdį. Ir antras po „Įsikūnijimo“, porai valandų nukeliantis į nerealiai tikrovišką dirbtinę realybę.
4. Labiausiai neįvertintas – „Pasiuntinys“
Kad laukia neįtikėtinai aštrūs pojūčiai, aišku jau vien iš scenarijaus. JAV kariuomenėje yra „juodasis skyrius“, asmeniškai pristatantis žuvusiųjų šeimoms žinią apie mirtį. Du kariūnai (puikūs Woody Harrelsono ir Beno Fosterio aktoriniai darbai) išrėžia našlėms ir gedintiems tėvams privalomą litaniją bei atlaiko nelaimingųjų prakeiksmų seriją, kuri dažnai virsta smūgių kruša.
Pasakojimo stilius – karčiai ironiškas. Veikėjų reakcijos nenuspėjamos. Pasibaigus filmui ilgai tyrinėji lubas, bet išsigelbėjimo nuo vidinių klausimų srauto paprasčiausiai nėra.
Gaila, bet „Pasiuntinys“ nepritraukė žiūrovų į kino sales ir tenkinosi dviem nominacijom „Oskarui“.
5. Siaubo ir fantastikos fronte – beveik nieko naujo
Jei „Pradžią“ perkeltume į šią kategoriją, metai jau būtų derlingi. Kitaip „meniu“ labai skurdus. Tie patys „patiekalai“ ir net su tuo pačiu „garnyru“. Nebaisūs vaiduokliai, žiovulį keliantys maniakai, ateiviai iš kino praeities, „Bleiro raganos“ stilistikos sugrįžimas…
Viskas, ką galiu išspausti, – meistriškai įtampą kurstę „Bepročiai“. Pakrapščius pakaušį – „Sušalę“. Pusėtinas „Paliktų vandenyne“ pritaikymas sniegynams. Neblogą įspūdį paliko „Piranijos“. Greita, trumpa, kruvina siaubo komedija.
Grynoji fantastika irgi skurdoka. Geriausi žanro pavyzdžiai – „Elijaus knyga“, „Numylėtieji kaulai“, „Mėsininkai“ (Repo Men).
Kosminė tema šiemet pamiršta, nes paskutiniaisiais metais visi tokie bandymai neatperka biudžeto. O kainuoja daug.
Nusivylimas – M.Nightas Shyamalanas. Po „Šeštojo jausmo“ vadintas naujuoju genijumi šis režisierius kasmet proporcingai barsto pasitikėjimo kreditą. „Paskutinis Oro valdovas“ – absoliutus nesusipratimas. Tiesa, M.N.Shyamalanas reabilituojasi mistiniu galvosūkiu „Šėtonas“, bet jau tik kaip scenaristas.
Apskritai geriausias 2010-ųjų įvykis „siaubomanams“ – Franko Darabonto prodiusuotas šešių dalių serialas „Vaikštantys numirėliai“. Stipru. Baugu. Žmogiška. Tęsinys bus.
Kita prošvaistė – Ridley Scottas pažadėjo dar šiemet „paleisti“ mokslinės fantastikos filmų ir serialų televizijos kanalą.
6. Metų atradimai – paradoksalūs
Įsimintiniausias trileris – Rodrigo Corteso „Palaidotas gyvas“. Ryanas Reynoldsas visą filmą tūno karste. Geriausias įrodymas, kokia svarbi atraminė siužeto idėja. Variklis – nežinomybė ir baimė.
Smarkiausias sukrėtimas – Louie Psihoyos dokumentinė drama „Įlanka“ apie delfinų skerdynes Japonijoje. Skaudi tema, išmintingas pateikimo stilius. Pasaulio galingieji apsimeta, kad tokio filmo nėra.
Du šauniausius kino komiksus sukūrė britų režisieriai. Matthew Vaughno „Ateini čia arba gausi į dūdą!“ ir Edgaro Wrighto „Skotas Pilgrimas prieš pasaulį“ neapanašūs į jokius kitus šio žanro kūrinius. Personažai, juokeliai ir montažas „nurauna stogą“.
Romantinė drama, kurią įsimylėjau iki ausų… Dar vieno brito Garetho Edwardso „Monstrai“. Filmas, prie kurio prilipdyta kone fantastinio trilerio etiketė. Bet čia iš tų atvejų, kai rodoma viena, o parodoma kita. Atmosferos neįmanoma papasakoti žodžiais. Nors būtent žodžiai „rytoj mes grįšime į įprastą gyvenimą ir pamiršime, ką patyrėme“ gražiausiai iliustruoja „Monstrų“ esmę.
„Socialinio tinklapio“ režisierius Davidas Fincheris pats yra vaikštantis paradoksas. Kaskart brenda vis į naują upę ir išlipa ne tik sausas, bet ir su apdovanojimais. Trileriai ir epai – į šoną. „Socialinis tinklapis“ yra labai paprasta drama. Mažai judesio, daug aktorių ir dialogų. Bet nuo ekrano neįmanoma atsiplėšti.
Į metų geriausiųjų sąrašus uraganiniu greičiu įsiveržė Tony Scotto veiksmo drama „Nevaldoma grėsmė“. Jokių blogų vyrukų, ketinančių susprogdinti pasaulį. Vienintelis blogis ir niekšas – nebekontroliuojamas traukinys. Rekomenduoju pamatyti ir antrąjį Beno Afflecko režisūrinį darbą „Miestas“. Ryškūs charakteriai, netikėtas pagrobėjo ir aukos ryšys, senojo gerojo gangsterinio kino realistiškumas.
7. Rusija: nualinti N.Michalkovo
Ne iš blogos tikriausiai valios rusų kino caru tituluojamas Nikita Michalkovas griauna rusų kiną. „Saulės nualinti 2. Pasipriešinimas“ buvo laukiamas kaip karinis paradas pergalės dieną. Bet pastatė Nikituška ne filmą, o paminklą. Negyvą ir nekalbantį monumentą savo imperatoriškajai didybei. Koks caras, tokia ir kariauna: 2010-aisiais dauguma rusų kino kūrėjų bandė perspjauti Holivudą, nors iš tiesų jį tik nevykusiai mėgdžiojo.
O tikrojo rusų kino ieškokite dviejuose kukliai, bet nuoširdžiai pastatytuose filmuose – „Kaip aš praleidau šią vasarą“ ir „Ovsianki“ (nesiryžau versti). Ir nepamirškite 2009-ųjų pabaigoje pasirodžiusios Pavelo Lungino istorinės dramos „Caras“. Neabejotinai vienas geriausių kada nors sukurtų rusų filmų. Tik Rusijos kino akademikai sumąstė jo nepasiūlyti „Oskarų“ nominacijoms…
8. Europietiško detektyvo metai
Europa vėl atranda seną gerą detektyvą, nors šis žanras – nykstanti filmų aprašuose rūšis, kurią keičia platesnė sąvoka – trileris.
Vis dėlto „Merginai su drakono tatuiruote“ ir „Vaiduokliui“ artimesnė detektyvo forma. Nei Stiego Larssono bestselerio ekranizacija, nei Europos kino apdovanojimuose triumfavęs Romano Polanskio darbas nepuola šaudyti – gaudyti. Įtampa auga laipsniškai, abiejų filmų stuburkaulis – mistika apgaubtos garsių šeimų istorijos. Tad ir malonumas žiūrint – klasikinis. Lėtas intrigos išlukštenimas suteikia išlaikytą išskirtinį skonį.
9. Per daug prijaukinta animacija
Pilnametražės animacijos plokštelė tebesisuka ant tos pačios adatos, kaip pirmojo „Šreko“ ir „Ledynmečio“ laikais. Tik biudžetai jau persivertė per 200 milijonų JAV dolerių, o animatorių vaizduotė skurdėja. Nors vaikiškai pastrypinėti yra dėl ko. „Kaip prisijaukinti slibiną“ – pamokanti, žaisminga, gėriu spinduliuojanti pasaka, išlaikanti spartų pasakojimo tempą.
10. Lietuviai: atsargiai, bet į priekį
Lietuviškas kinas 2010-aisiais kvėptelėjo gurkšnį gryno oro ir šiek tiek pravėdino sudilusius plaučius. Ketvertukas solidus. Pridėjus „Eurazijos aborigeną“, kurio neteko matyti, susidarytų įspūdingas startinis penketas.
1. „Duburys“. Gytis Lukšas parodė, kas yra aukštasis režisūros pilotažas. Ir kas yra geras nepriklausomas kinas, kurį būtina pristatinėti tarptautiniuose festivaliuose.
2. „Upė“. Geniali dokumentika. Nei pridėsi, nei atimsi.
3. „Zero 2“. Nelygus, bet pakankamai įtikinamas lietuviškas kriminalas. Ženklus komercinis proveržis. Ir išsigelbėjimas serialų nualintiems mūsų aktoriams.
4. „Kai aš tave apkabinsiu“. Akivaizdus Kristijono Vildžiūno progresas.
P.S. Pasidaviau „topų“ psichozei ir sudariau savo 2010 m. geriausių filmų dešimtuką. Tikrinkit. Žiūrėkit. Ginčykitės.
2010 m. geriausių filmų dešimtukas
1. „Pradžia“ (Inception)
2. „Įlanka“ (The Cove)
3. „Pasiuntinys“ (The Messenger)
4. „Mergina su drakono tatuiruote“ (Man som hatar kvinnor)
5. „Monstrai“ (Monsters)
6. „Vaiduoklis“ (The Ghost Writer)
7. „Socialinis tinklapis“ (The Social Network)
8. „Palaidotas gyvas“ (Buried)
9. „Skotas Pilgrimas prieš pasaulį“ (Scott Pilgrim vs. the World)
10. „Miestas“ (The Town)
