Klaipėda–Portas–Klaipėda
Laima Sugintienė
Prologas
Prie Atlanto vandenyno ir Duero upės žiočių įsikūręs antrasis pagal dydį miestas Šiaurės Portugalijoje, šiaurės sostine vadinamas Portas yra vienas seniausių europietiškų miestų. Jo originalus senamiestis įtrauktas į UNESCO paveldo sąrašą, o daugeliui žinomas portveinas – žymiausias miesto prekinis ženklas. 2008-ųjų surašymo duomenimis, mieste gyveno 216 080 gyventojų. Porte veikia universitetas, Meno akademija, Operos teatras. Tačiau svarbiausia ir miestiečiams patrauklia kultūrinio gyvenimo ašimi tapo prie Rotunda da Boavista architektų Rem Koolhaas ir Ellen Van Loon suprojektuotas, 2005 m. pastatytas modernus kultūros centras Casa da Música.
Modernūs muzikos namai
Casa da Música pastatas labai įspūdingos architektūros. Jis minimalistinės formos ir primena didžiulį laivą. Išorinis fasadas – iš balto betono su banguotais stikliniais langais, o betono, aliuminio ir stiklo interjeras primena laivo koridorius, kajutes. Savitumo ir originalumo suteikia portugališkas azulejo – keraminių, švinu glazūruotų plytelių panaudojimas. Net scenos uždanga imituoja jas. Jaukūs kampeliai prisėsti – su vyno kamščių medžiagos ir dizaino „pufais“. Visa tai kuria nepakartojamą atmosferą.
Didžiausia, pagrindinė – Suggia (Guilhermina Suggia – portugalų violončelininkė, viena pirmųjų moterų, padariusi violončelininkės karjerą) 900 klausytojų talpinanti salė dengta medžiu, jos priekis atsiveria banguoto stiklo siena į miestą, joje – dveji vargonai: vieni dideli, barokinio stiliaus, paauksuoti, kiti maži – modernaus dizaino.
Šioje salėje teko klausytis simfoninio orkestro „Orquestra Sinfonica do Porto“ koncerto. Pirmas netikėtumas, kai vos nenugriuvau nuo kėdės. Mat žiūrovų kėdės yra ant bėgių, su reguliuojamu atstumu tarp eilių, tai ypač patogu ilgakojams. Beje, klausytojams vietos įrengtos ir už atlikėjų.
Be Suggia, dar veikia Raudona, Oranžinė ir Renesanso salės, o vienoje jų dar įrengta ir 10-ies vietų interneto salė.
Erdviuose fojė – daug stendų su gausia medžiaga apie centro veiklą. Afišose, lankstinukuose ir bukletuose (kai kurie – solidžios knygos apimties) – išsami, gausiai iliustruota informacija apie viso koncertinio sezono renginius, apie centro kolektyvų veiklą. Šiems muzikos namams, be simfoninio orkestro „Orquestra Sinfonica do Porto“, priklauso dar du orkestrai – „Orquestra Barroca“ ir „Remix Ensemble“.
Muzikos namų veikla labai įvairiapusiška, besiremianti šiuolaikine rinkodara. Juose nuolat organizuojami įvairiausi renginiai: vyksta meistriškumo kursai, „vorkšopai“, kūrybinės dirbtuvės (daug dėmesio skiriama muzikinėms kompiuterinėms technologijoms), seminarai ir konferencijos. Štai tik vieno sezono edukaciniai projektai (kiek galiu suprasti portugališkai): 105 puslapių buklete pagal puslapių spalvas lengva susirasti ir pasirinkti iš siūlomų septynių skirtingų ciklų, pradedant renginiais ikimokyklinukams ir baigaint ciklu „Muzika ir matematika“. Pavyzdžiui, koncertų programos rengiamos pagal teminius metus, jau buvo skirtos Austrijai, JAV. Ir tai ne tik koncertų programos, o savotiški „komplektai“: tos šalies patiekalų vakarienė plius koncertas, kuriame – tos šalies autorių muzika ir kita.
Maloniai nuteikė ne tik puiki vadyba, bet ir aukšto lygio aptarnavimas: kostiumuoti salės darbuotojai labai paslaugūs, palydi iki vietos ir viso koncerto metu stovi salėje prie išėjimų. Jokie pavėlavėliai netrukdė klausytis muzikos. Koncertas prasidėjo punktualiai.
Publika itin dėmesinga
Sekmadieninis koncertas prasidėjo 12 val. Į jį, personalo teigimu, susirinko maždaug 500 žmonių.
Tai buvo edukacinis projektas. Rinkosi įvairaus amžiaus publika, daug paauglių, stebino, kad daug atėjo tėčių su vaikais, net ikimokyklinio amžiaus. Daug užsieniečių. Publika itin dėmesinga, mirtina tyla, net programėlę pavartyti keblu. Stebėtinai ramiai koncerto klausėsi vaikai, nors sukrutėtų kuris – net pavydu. Skambant cikliniam kūriniui niekas neplojo tarp kūrinio dalių. „Pasigedau“ nors vieno mobiliojo skambučio… Nekalbu apie užkandžiavimą ar gurkšnojimą koncerto metu.
Po koncerto niekas nesistojo, vėliau – pavieniai klausytojai atsistojo.
Artistų nusilenkimai – kaip po operos spektaklio: pradžioje – solistai, grupės, po to visas orkestras ir programos komentatorius su dirigentu.
Orkestras – spalvingas ir orus
Pamačius, kad iki koncerto likus 15 min. kai kurie artistai dar teberūkė lauke, apėmė negera nuojauta: tai kada susikaupti, derintis, apšilti, galų gale persirengti?.. O kai į sceną ėmė žengti įvairių spalvų drabužiais apsirėdę muzikantai, nerimas dar padidėjo. Tik vėliau supratau, kad tokia apranga yra neatsitiktinė – vaikų akims patrauklūs plačios spalvinės gamos ir ryškūs marškiniai bei palaidinės, o kita sceninio kostiumo dalis – juodos kelnės ar sijonas. Tokia ir yra atlikėjų uniforma!
Beje, jų išėjimas į sceną, kaip užsienyje priimta: po orkestrantų – koncertmeisteris, jam plojama, derinami instrumentai, ir tik tuomet įžengia dirigentas.
Tarp muzikų – daug neeuropietiško gymio atlikėjų, spėju, kad net portugalų tarp jų nedaug. Didžioji dalis – gana jauni, nors buvo matyti ir brandaus amžiaus. Muzikantų kėdės taip pat reguliuojamos: galima pasikelti aukštyn ar nuleisti žemyn, reguliuoti atstumą iki pulto.
Muzikantų laikysena ori. Netikėtai variniams instrumentams dingus apšvietimui, pūtikai elgėsi labai solidžiai, niekuo neišsidavė apie trikdį.
Sekmadieniniai koncertai
Kai planuodama kelionę gavau pasiūlymą nueiti į dieninį koncertą, buvau gana skeptiška: vaikai šurmuliuos, nežinia kelintą kartą klausysiuos kokio „Žvėrių karnavalo“ ar „Petriuko ir vilko“ (neturiu nieko prieš šiuos kūrinius, priešingai – tik už, betgi lietuvių vaikai tik apie žvėrelius supranta)… Nieko doro iš to nebus…
Vis dėlto S.Prokofjevo neišvengiau, tačiau tai buvo ne „Petriukas ir vilkas“, net ne pirmoji, „Klasikinė simfonija“, bet 6-oji! Tai suintrigavo. Tik grįžusi pastudijavau bukletą ir aiktelėjau: edukacinėje programoje – jokio „popso“, jokių esą „vaikiškų“ kūrinių a la „Parodos paveikslėliai“. Portugalai nuo mažų dienų sistemingai klausosi R.Strausso, M.Ravelio, L. van Beethoveno, F.Mendelssohno, E.Griego, L.Bernsteino, A.Coplando, J.Adamso, G.Mahlerio (oi!) ir kitų autorių (tai vien šio sezono kompozitoriai). Paprastai koncertai – monografiniai, skirti vienam autoriui, dažnai programoje tik vienas stambus ciklinis kūrinys.
Sekmadieniniai 60–75 min. trukmės simfoniniai koncertai su komentarais vyksta kartą per mėnesį. Juos pristato muzikologai, beje, kartą jį komentavo pati kultūros ministrė. Ir tai daro solidžiai, profesionaliai, analizuoja formą, instrumentuotę. Jokių „razinų“.
Kaina simbolinė – 5 eurai suaugusiajam ir 1 euras vaikui iki 18 metų.
Kaip vienas instrumentas
Puikios akustikos salėje teko klausytis S.Prokofjevo simfonijos Nr.6, op. 111, Es – dur (su fortepijonu), parašytos 1947 m. Tai elegija, skirta Antrojo pasaulinio karo aukoms atminti. Dar kartą nustebino, mūsų supratimu, nevaikiško kūrinio parinkimas.
Koncerto pradžioje apie 20 min. buvo analizuojama kompozitoriaus kūryba ir pats kūrinys. Tekstas buvo iliustruojamas orkestro atliekamais fragmentais, temomis, leitmotyvais. Štai čia ir prasidėjo: orkestras, tarsi įjungus srovę, sugrodavo vos poros taktų motyvą! Pvz., trečios dalies Vivace! Paaiškėjo, kad tai didelis (pvz.: 6 kontrabosai, 5 valtornos), aukščiausios prabos orkestras. Po komentarų simfonija buvo atlikta ištisai.
Koncerto metu susižavėjimas tik augo, net šventvagiška mintis ėmė suktis galvoje: kai kuriais aspektais šis orkestras net savotiškai pranoko garsųjį Niujorko filharmonijos simfoninį orkestrą. Tikrai nenusileisdamas amato, technikos, profesionalumo atžvilgiu, jis buvo ne toks „sterilus“, tačiau gyvas, pulsuojantis organizmas. Monolitas, tarsi vienas instrumentas, vienas kūnas. Jau pirmojoje dalyje Allegro moderato supratau, kad reikalą turime su pačios aukščiausios prabos profesionalais: nuostabi garso kultūra, dinamiškumas, lankstumas ir paslankumas, preciziškumas derėjo su stulbinamu emocionalumu, puikus balansas tarp atskirų orkestro grupių. Skambėjo tiesiog idealus styginių unisonas, grožėjomės puikiu valtornų soli ir t.t. Antrojoje, Largo, tiesiog pribloškė galingas orkestro tutti, didingi ir efektingi varinių choralai, fantastiškai niuansuota – tarsi vienas D.Geringas grotų, – violončelių grupės tema. O trimitai!.. Kokios laisvos ir lengvos viršūnės, kokia erdvė!.. Trūksta žodžių apibūdinti finalui Vivace…
Nuostabus japonų dirigentas Takuo Yuasa. Kaip azijiečiams būdinga, tikslus ir minimalistinis. Rodo tik tai, kas būtina, jokios savireklamos. Tiesiog dirba savo darbą.
Epilogas
Klaipėda – trečiasis pagal dydį Lietuvos miestas Kuršių marių ir Baltijos jūros susiliejimo vietoje, Pajūrio žemumoje, prie Danės žiočių. 2009 m. duomenimis, mieste gyveno 183 433 gyventojai. Čia veikia Muzikinis teatras, universitetas, konservatorija, Menų gimnazija, dvi muzikos mokyklos. Čia 2005 m. (koks sutapimas) veiklą pradėjo puikiai rekonstruota Koncertų salė. Klaipėda šalyje garsėja (garsėjo?) unikalia muzikinio ugdymo sistema.
Čia numirė taip ir neįsisiūbavęs Šarūnės Petruškevičienės parengtas, ketveriems metams numatytas, mano galva, puikus Muzikinio teatro edukacinis projektas „Stebuklingas teatro pasaulis“, o salėje klausytojų nesutalpindavęs Jaunųjų talentų festivalis šiemet vyko (tiesa, jau po kita – konkurso vėliava. Ar tai teatro funkcija – tai jau kitas klausimas) pustuštėje salėje, o apdovanojimų pabaigos nesulaukė ir orkestrantai…
Energingoji Liuda Kuraitienė buvo įkūrusi Klaipėdos kamerinio orkestro (KKO) klubą, tačiau ir ši iniciatyva mirė natūralia mirtimi. Visų, mėginančių ką nors organizuoti vaikams (tai dažniausiai pavienės iniciatyvos), nesuminėsiu, tačiau tik dabar įsibėgėja „Žaismingos muzikos“ orkestro projektas, scenoje bendrauja šarkiukai ir pelėdžiukai, o Muzikiniame teatre vyksta pora spektaklių vaikams. Bet nuoseklaus darbo, sistemos nėra.
Kad tokia padėtis – priežasčių daug. Ir šįsyk ne apie tai. Gal tik apie vieną jų: koncertuose pamatysi vis tuos pačius, nuolatinius klausytojus, o kad mokytojas ateitų su mokiniu, tėtis su vaiku – tokia retenybė! Tiesa, kartais atvedama visa klasė. Vieną kartą. Nes pagal planą priklauso. Geriau jau neatvestų – neparuoštų, dažnai priverstinai, dorai ir nepaaiškinę, kaip praeiti pro klausytojų eilę, kada ploti, kada stotis, kokius gėrimus ir net užkandžius į salę neštis/nesinešti. Iš Š.Petruškevičienės projekto preambulės: „Vyksta spektaklis, artistams į veidus vaikai šviečia lazeriais, kuriuos nešiojasi kaip raktų pakabukus, į orkestro duobę metami saldainiai – čiulpinukai, popieriai. Spektaklį lydi salės triukšmas, o apie salės švarą po tokių lankytojų byloja surinktų šiukšlių kiekis“. Pačiai prieš keliolika metų teko tarti įžanginį žodį apie šiuolaikinę A.Honegerio oratoriją „Žana D’Ark ant laužo“… Dar šiandien kuo puikiausiai tą egzekuciją – ne Žanos, o mano – prisimenu.
Atsiprašau: D.Geringo koncerte su KKO mačiau net šešis jaunesnio mokyklinio amžiaus vaikus. Klausėsi dėmesingai.
…Ir mes, skirtingai nuo Portugalijos, nesikreipėme finansinės pagalbos į Tarptautinį valiutos fondą ir ES.
