Klaipėda prognozuoja neužšąlančią kultūrą

Klaipėda prognozuoja neužšąlančią kultūrą

Rolanda Lukoševičienė

Lietuvos kultūra – ne vargšė bežadė našlaitė, vaikščiojanti po turtingus namus ir kaulijanti varganų grašių. Greičiau puikiai retorikos meną įvaldžiusi Pelenė, šiuo metu bandanti atskirti pelus nuo grūdų, ir jau pasirengusi tapti savo vertę suvokusia princese. Kad ši alegorija taptų realia, o ne pasaka su pabaiga „ilgai ir laimingai gyveno“, Pelenei reikia ne burtų lazdelės, o gero vadybininko…

Konferencijos konsultantas – Erazmus (Olandija) universiteto profesorius Dirkas Nordmanas.

Tokią, gal kiek paradoksalią išvadą teko padaryti, reziumuojant lapkričio 30-ąją ir gruodžio 1-ąją Klaipėdoje vykusios tarptautinės konferencijos „Neužšąlanti kultūra: naujo kultūros vadybos diskurso link“ įspūdžius. Olandijos, Didžiosios Britanijos, Vokietijos, Lenkijos kultūros vadybos teoretikai ir praktikai uostamiestyje susirinkusiems kultūros administratoriams, vadybininkams iš visos Lietuvos atvertė keletą Vakarų Europos kultūros vadybos istorijos puslapių. Jų įkvėpti lietuviai į paviršių kėlė Lietuvos kultūros skaudulius ir išsijuosę diskutavo. Apie identiteto paieškas, blaškymąsi tarp Rytų ir Vakarų, kultūros sampratos daugialypiškumą, „aukštąją“ ir masinę kultūrą bei kitas ne tik klaipėdiečiams aktualias problemas.

Būtina pajusti pulsą

Klaipėdos miesto kultūros skyriaus vedėja Goda Giedraitytė tikisi, kad Europos šalių patirtis bus naudinga ne tik uostamiesčio, bet ir visos Lietuvos kultūros darbuotojų bendruomenei. Nerijaus Jankausko nuotraukos Klaipėdos miesto savivaldybės Socialinio departamento direktorė Nijolė Laužikienė, viena konferencijos organizatorių Milda Laužikaitė, Vilniaus miesto kultūros ir meno skyriaus vedėjas Vytautas Toleikis ir Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus direktorius Jonas Genys tikisi pritaikyti Vakarų kultūros vadybos patirtį.

Užbėgdama už akių platesniems komentarams iš konferencijos, pacituosiu vieno jos dalyvio, Vilniaus miesto Kultūros ir meno skyriaus vedėjo Vytauto Toleikio įspūdžius.

„Dvi dienos seminaro kultūros institucijos vadovui – didžiulė prabanga, tačiau likau patenkintas. Manau, kad tokie susibūrimai, diskusijos visiems aktualiais klausimais yra reikalingi. Kad formuotume viešąją nuomonę. Ir šiek tiek sustiprintume vieni kitus.

Labai gerai, kad iniciatyvos diskutuoti aktualiais kultūros klausimais imasi ne Vilnius, o kitas miestas. Nors iš Vakarų ekspertų nieko naujo neišgirdau, tačiau dar kartą save pasitikrinau. Ši konferencija turėtų padaryti gerą įtaką mažesnių regionų ir miestų kultūros skyriams bei jų darbuotojams. Mums reikia pajusti pulsą, kuria kryptimi eina visa Europa. Kalbame apie kultūrines industrijas, sąlyčio taškus su kultūriniu turizmu – šie dalykai labai svarbūs. Mes tikimės, kad klaipėdiečiai sujudins kultūros darbuotojų širdis, protus, sustiprins mažesnius regionus. O apskritai Lietuvos kultūros situacija nėra tragiška, tačiau kiek fragmentuota. Mes nematome visumos. Tikra tiesa, kad Lietuva šiuo metu nežino, ką su savimi daryti, – visose srityse. Kad neturi savo identiteto. To nežino ir politikai. Kas mes – Rytai ar Vakarai, Vidurio Europa? Nebegalime gyventi 1990 metų atradimais. Reformos kultūros srityje reikalingos. Tai reikia daryti, remiantis kultūros vadyba. Būtent jai ir buvo skirta konferencija Klaipėdoje“.

Judame panašia kryptimi

Kristoferis Moganas iš Leičesterio universiteto (Didžioji Britanija) pasakojo, kad Anglijoje įvairių kūrybinių sričių atstovai ėmė jungtis į vadinamuosius „klasterius“. Vilnietės dailėtyrininkės Elonos Lubytės žodžiais, tokios konferencijos reikalingos, kad įvairios kultūros sritys rastų daugiau sąlyčio taškų. Marta Voinicka pristatė Lenkijos visuomeninių organizacijų veiklą. Dosas Elshoutas iš Amsterdamo universiteto (Olandija) dalinosi mintimis apie pokyčius jo šalies muziejuose.

Išsvajotų receptų, kaip neskausmingai ir prasmingai išgyventi rinkos ekonomikos suregztą kultūros dramą, – tarsi negavome. „Esame šiek tiek apriboti ir neturime teisės jums nurodinėti, ką turite daryti. Situacija šiuo metu pas jus panaši, ką išgyvenome ir mes. Tačiau, pasiklausius jūsų diskusijų, mums nelabai aiški jūsų kultūros samprata ir struktūra. Olandijoje tai labai aiškiai suklasifikuota“, – sakė konferencijos konsultantas Dirkas B.J. Nordmanas, Roterdamo (Olandija) Erazmus universiteto profesorius.

„Tie patys dalykai vyko ir Anglijoje, tik kiek anksčiau. Mes irgi aštriai diskutavome apie kultūros finansavimo ir vadybos modelius“, – paguodė Kristoferis Moganas iš Leičesterio (Didžioji Britanija) universiteto.

Geriausia, ką iš svetur atvykę kultūros sektoriaus analitikai galėjo duoti ir, manau, davė, tai jų šalių išgyventa ir susisteminta patirtis. O ji tik patvirtino lietuviškas nuojautas. Mes judame ta pačia kryptimi, kaip ir kitos Vakarų Europos šalys. Tiesa, šis judėjimas primena gana lėtą garvežio pūškavimą, o panašų procesą išgyvenę užsieniečiai į jį jau gali pažvelgti iš kelių dešimčių metų atstumo.

Naujos finansavimo formos

Liūneburgo (Vokietija) universiteto dėstytojo Sašos Kagano nuomonė: „Daugelyje šalių visai natūralu, kad menininkas ne tik kuria, bet ir dirba kitą darbą. Tai vadinama savifinansavimu. Gal tik Prancūzijoje yra specifinė situacija. Jei esi menininkas ir tuo metu nieko nedirbi, gauni valstybės pašalpą“.

S.Kaganas apibendrino 25 šalių kultūros sektoriaus finansavimo patirtį – kiekviena šalis atrado savo modelį. Tačiau, pastebėjo pranešėjas, Europoje vyrauja tam tikros bendros tendencijos. Tai – didėjanti kultūros rėmimo decentralizacija. Daugelyje šalių vyrauja vadinamasis „artimos rankos“ arba „rankos atstumo“ principas, kai finansavimo ir kitus su kultūra susijusius klausimus sprendžia ne ministras, o tarybos. Palyginti naujas finansavimo būdas – loterijos. Iš jų gautos lėšos skiriamos kultūros objektų infrastruktūrai gerinti, technikai įsigyti, atskiriems projektams remti. Nuolat auga kultūrą remiančių fondų skaičius. Pavyzdžiui, Vokietijoje privatūs fondai ir jų lėšos sudaro 6-7 proc. bendro kultūros finansavimo. Įdomu ir tai, jog didėja asmeninė žmonių pagalba kultūrai, ryškėja privataus ir valstybinio rėmimo partnerystė.

Kultūrai Europos Sąjungos šalyse skiriama 0,3-1,2 proc. šalies biudžeto. Kai kuriose ES šalyse PVM kultūros produktams – 6-7 proc. Lietuvoje ir Bulgarijoje – 18 ir 20 proc. S.Kagano patarimas lietuviams: tiek kultūros, tiek kituose sektoriuose labiau orientuotis į pilietinės visuomenės stiprinimą. Ir skatinti privatų kultūros dotavimą.

Magiškas žodis – „entrepreneris“

Teatrologas Vaidotas Jauniškis, muziejininkė Olga Žalienė, popdainininkas Juozas Liesis, chorvedys Alfonsas Vildžiūnas ir visuomeninės organizacijos „Meno avilys“ atstovas Lukas Brašiškis diskutavo apie Lietuvos kultūros politiką.

Ypač daug diskusijų sukėlė kultūros vadybininko (dar kitaip – operatoriaus arba „entreprenerio“) vaidmuo kultūros produkto kūrimo ir pardavimo procese. Kai kuriems menininkams kultūros operatorius dar atrodo tarsi koks vagis, nugvelbiantis riebų kąsnelį nieko neveikdamas iš devintą prakaitą liejančio kūrėjo panosės. Tačiau kolegos iš kitų šalių į tokius pagiežos akmenėlius, svaidomus į kultūros operatorių daržą, žiūrėjo su atlaidžia šypsena.

Kultūra rinkos sąlygomis tampa tokiu pat verslu. Ir, jeigu norima išgyventi, tenka lanksčiai taikytis prie kintančių aplinkybių. Menininkas, kūrėjas nėra tas žmogus, kuris galėtų ir kurti produktą, ir jį parduoti. Tai – kultūros vadybininkų, kuriančių pridėtinę vertę, misija. Jie ne tik pateikia kūrybos produktą rinkai, bet ir žino būdus, kaip jį parduoti.

Kas gi yra tas „entrepreneris“ ir kokiomis magiškomis savybėmis jis turėtų pasižymėti?

S.Kagano teigimu, tai žmogus, kuris dirba kultūros rinkoje, tačiau supranta įvairių socialinių, kūrybinių grupių kalbą ir geba lengvai tarp jų laviruoti. Tai – naujojo amžiaus kapitalizmo veikėjas. Savotiškas „tinklų brokeris“, migruojantis tarp valstybinio ir privataus sektoriaus. Pasak D.B.J. Nordmano, Olandijoje, dažniausiai baigę mokslus, būsimieji „entrepreneriai“ kurį laiką dirba viešųjų ryšių srityje, – kad suvoktų šio kultūros rinkai labai svarbaus segmento veiklos principus. Nemažai žmonių, tapusių profesionaliais kultūros operatoriais, ateina iš verslo. D.B.J. Nordmanas pabrėžė, kad labai svarbi sąlyga – „entrepreneriai“ turi mėgti meną, „būti jam atvėrę širdis“. Būdamas tik vadybininku, negali tapti kultūros vadybininku, – tai kur kas aukštesnė pakopa.

Patraukli verslui

Taigi kultūros operatorius Vakarų Europos šalyse jau užėmė stabilią poziciją tarp verslo ir kultūros, į šią iki tol efemerišką sritį įnešdamas ne tik pragmatiško požiūrio, bet ir daugiau pinigų. Tačiau, pasirodo, vyksta ir atvirkštinis procesas. Kultūra tampa patraukli ir verslui. Ši, regis, tik pinigų žvangesio muziką suprantanti sritis ima pretenduoti į pagrindinį kultūros sektoriaus „darbo įrankį“ – kūrybiškumą ir siekia juo pasinaudoti kaip gelbėjimosi ratu, kad sustiprintų savo pozicijas. Verslininkai ne tik suprato, kad kultūra gali būti patraukli ekonomine prasme, tapti masalu turistams, kurie pasiryžę išleisti daug pinigų ne tik kūrybinėmis industrijomis tapusiuose meno, paveldo objektuose, bet ir naudotis visa aplink juos esančia infrastruktūra.

Dar daugiau. Kūrybiškumas tapo ta savybe, kuri tampa privaloma bet kokios srities darbuotojui. Taigi šiuolaikinis menininkas tapo naujojo darbininko modeliu: nebijantis keistis ir nuolat tobulėjantis, lankstus, galintis atlikti daug įvairių užduočių, visuomet gebantis rasti neordinarinį sprendimą.

Siekiant išlaikyti į savo veiklą sutelktą dėmesį ir stiprėjant konkurencijai dėl finansavimo, Didžiosios Britanijos valdžia privertė menų organizacijas tapti labiau versliomis. Vadovaudamiesi trimis menų vadybos bruožais – valdymu, lyderiavimu ir tinklo kūrimu, – Anglijoje įvairių kūrybinių sričių atstovai ėmė jungtis į vadinamuosius „klasterius“. Įsikūrę kokio nors miesto gatvėje, jie mažoje geografinėje zonoje sutelkia visas tam tikrai kūrybinei industrijai būtinas veiklos sritis (pavyzdžiui, dainininkai, įrašų kompanijos, prodiuseriai, autorinių teisių gynėjai).

Kūrybinės klasės fenomenas

Tokią kultūros sampratos transformaciją savotiškai apibendrino D.B.J. Nordmanas, prabildamas apie kūrybinę klasę ir Olandijoje bestseleriu tapusią 2002-aisiais amerikiečio Ričardo Floridos išleistą knygą „Kūrybinės klasės iškilimas“. Joje bandoma ištirti, kokiais būdais tiek verslo įmonės, tiek miestai gali pritraukti jaunus, talentingus ir kūrybingus žmones, kurie žymiai padidintų miesto ir jo ekonomikos produktyvumą.

R.Florida teigia, jog ekonomikos klestėjimas priklauso jau nebe nuo natūralių išteklių, o nuo protingų ir kūrybingų žmonių. R.Florida kūrybiškumą laiko ekonomikos varomąja jėga. „Kūrybiniame amžiuje“ jis mato žinias kaip įrankį, naujoves kaip produktą, o paslaugų ekonomiką kaip pagalbinę infrastruktūrą. Kūrybinę klasę jis vaizduoja kaip natūralią ir vienintelę galimą XXI amžiaus lyderių bendruomenę. Ji skirstoma į dvi grupes – Superkūrybingas Branduolys ir Kūrybiniai Profesionalai. Pirmajai grupei priklauso mokslininkai, architektai, universitetų profesoriai, rašytojai, dizaineriai, pramogų verslo atstovai ir pan. Antroji grupė – tai žmonės, kurie dirba su žiniomis: moderniomis technologijomis, teise, sveikatos priežiūra, verslo vadyba, finansų paslaugomis. Tai – problemų sprendėjai, standartinius požiūrius derinantys su nestandartiniais metodais.

Kritiškai vertindamas JAV autoriaus R.Floridos teoriją, D.B.T. Nordmamas retoriškai klausė, ar ji tinkama Europai?

Vietoj pabaigos

Panašu, jog Lietuvai dar toli iki tokių globalinių problemų sprendimo. Kol kas mes dar kapstomės savo problemų darže, klausinėdami, kas tokie esame, atsidūrę kryžkelėje tarp Rytų ir Vakarų, ir kokie norime tapti ateityje. Kol kas nauja kultūringos bendruomenės samprata bręsta daugiau konfrontacijos, fragmentiškų apibendrinimų, o ne kompromisų, dialogo, skirtingų visuomenės sluoksnių bendradarbiavimo kontekste.

Kaip pastebėjo viena diskusijos dalyvė, lietuviams dar trūksta holistinio požiūrio į kultūrą. Tačiau optimizmo įkvepia toji bendruomenės dalis, kuri siekia ne tik maištauti, kaltinti, bet ir ieškoti sprendimų – kaip permainų. Kad revoliucingų idėjų iš svetur įkvėpti ar inertiško mąstymo užmigdyti, nepridarytume skaudžių ekologinių klaidų. Ir turėtume ne tik naujiems vėjams atvirą neužšąlantį uostą, bet ir neužšąlančią Lietuvos kultūrą.

Pabaigai – keletas minčių apie žiniasklaidos vaidmenį kultūros propagandos srityje.

Dirkas Nordmanas: „Reklama, viešieji ryšiai ir žiniasklaida yra kultūros rinkodaros dalis. Ji suteikia galimybę nemokami viešinti kultūros renginius. Olandijoje apie 30 proc. žiniasklaidos yra finansuojama iš valstybės biudžeto. Tokia valstybės politika. Todėl žiniasklaidoje tam tikra dalis informacijos privalo būti apie kultūrą.“

Dosas Elshoutas: „Pateiksiu pavyzdį. Mastrichte kasmet vyksta šokio festivalis. Tą renginį nacionalinis kanalas rodo pusę dienos. Tai – televizijos kanalo ir valstybės pozicija. Tačiau nemažiau svarbu renginio organizatoriams siekti, kad apie renginį, kaip didelį ir svarbų, sužinotų žiniasklaida. Dirbti su žiniasklaida – kultūros vadybininko darbas.

…Kaip kultūrą skirstome į aukštąją ir populiariąją, taip yra ir su žiniasklaida. Egzistuoja tradicinė viešinimo kanalų samprata – radijas, televizija, laikraščiai. Tačiau šiandien ne mažiau svarbios ir šiuolaikinės medija formos, kurios yra kur kas demokratiškesnės, mažiau suvaržytos įvairių įsipareigojimų. Pavyzdžiui, internetas. Taigi svarbu išsiugdyti ne tik kultūros, bet ir žiniasklaidos politiką. Ji privalo turėti savo prioritetus. O kultūra turėtų būti vienas iš jų“.

by admin