Klaipėdai – 760: legendinis miestas (3)
Šįkart pasidairykime po tautosakiniais pasakojimais apipintas uostamiesčio ir jo priemiesčių vietas.
Jovita Saulėnienė
Pirmiausia užsukime į Liepų, anksčiau vadintą Aleksandro vardu, gat-vę, kurios pradžioje kažkada smalsuolių žvilgsnį traukė masonų ložės „Memphis“ namai, paskui – į legendinį Tauralaukį. Tiesa, aplenkime Smeltę ir Kalotės ežerą, kur karaliauja vandens gyventojai – velniai, požemio karalystės būtybės… Gal mažiau nuotykių patirsime. Ir taip tos „velniavos“ šiuose pasakojimuose apstu.
Apie masonų ložę „Memphis“
Masonai (prancūzų k. maçons – mūrininkai) – tai religinis etinis judėjimas, kilęs XVIII a. Didžiojoje Britanijoje ir plačiai išplitęs daugelyje šalių. Paprastai masonų nariai – žymūs visuomenės ir kultūros veikėjai. Jų simbolika – vienoje pusėje skriestuvas ir kampainis, o kitoje – penkių skirtingų kolonų įspaudas. Simbolinės spalvos – šviesiai mėlyna ir raudona.
Rytprūsiuose masonų judėjimas prasidėjo Klaipėdoje, kai 1776 m. vasario 23 d. čia buvo įkurta masonų ložė „Memphis“. Jos steigėjai buvo pirkliai Johanas Simpsonas, jo pusbrolis Liudvikas Simpsonas, pastarojo svainis Kristijonas Reifenbachas, dvarininkas Evaldas fon Mirbachas, viceburmistras Hofmanas, anglų prekybos konsulas Byres, pirklys Karketelis. „Memphis“ ložės nariai siekė asmens tobulėjimo, rūpinosi visuomenės dorovės ugdymu, savitarpio pagalba, labdara, intensyviai vystė verslą, aktyviai dalyvavo miesto kultūriniame gyvenime. Jie organizuodavo koncertus, spektaklius, šokių vakarus, įvairius renginius. Per metus ložės nariai susirinkdavo į tradicinius pokylius Joninių, ložės įkūrimo ir kitų švenčių progomis. Jose privalėjo linksmintis santūriai, taip, kad „jautriai sielai patiktų“. Prie „Memphis“ ložės buvo įkurta ir kavinė, kuri garsėjo itin gardžia kava ir jos gėrimo ritualais.
„Memphis“ ložės nariai turėjo griežtai laikytis įstatų. Ypač daug dėmesio masonai skyrė muzikavimui. Susirinkimuose ar renginiuose jie derindavo plaktuko kaukštelėjimą ar varpelio skambčiojimą su tylos pauzėmis. Per pokylius mėgta melodeklamacija, o privalomus tostus visada lydėjo muzika. Paskutinis tostas buvo keliamas už viso pasaulio masonus. Po jo giedodavo savo himną. Klaipėdiečių ložės nariai 1876 m. išleido Leipcige dainyną „Sammlung maurerischr Lieder für die Loge Mempfis zu Memel“.
Masonų susiėjimuose buvo daug ritualų ir paslaptingumo. Jų ritualiniai skaičiai – 3, 5, 7. Nariai rinkdavosi sutemus – iš pradžių į pirklio Bovloro namus. Vėliau, pirkliui Schwarchofui padovanojus sklypą Liepų alėjos pradžioje, pastatė ložei namą, pasodino gražų sodą, kuriame irgi vykdavo renginiai. Uždraudus masonų veiklą, čia įsikūrė restoranas „Liepų sodas“.
Vadino velnių buveine
Masonų ložės „Memphis“ namas miestiečiams atrodė paslaptingas.
Štai kaip savo atsiminimuose jį apibūdino žinomas Mažosios Lietuvos visuomenės ir politikos veikėjas Erdmonas Simonaitis: „Masonų ložės namai buvo pilki ir niūrūs. Nedideli ir žemi langai, dengti smulkių spalvotų stiklų gabaliukais, nepraleisdavo dienos šviesos ir neduodavo galimybės svetimam įžengti į vidų. Žmonės kalbėdavo, kad ložės viduje buvo didelis karstas, virš kurio ant plono šilko kabėjęs didelis ir sunkus kardas. Be to, buvęs ypatingas kambarys, kurio durys atidaromos senoviška, nykščiu nuspaudžiama rankena, Klaipėdos krašte klabatu vadinama. Ant rankenos buvusi nežymi, bet labai aštri adata, kuri nežinančiam atidarant duris įdurdavo į nykštį. Sakoma, kad tą ant klabato išsispaudusį kraują panaudodavo naujo nario priėmimo ritualui. Vėlai vakare ar vidurnaktį prie silpnai apšviestų ložės namų sustodavo karietos, iš kurių išlipdavo tamsiai apsirengusios būtybės. Tai ložės broliai, daugiausiai Klaipėdos žymesni vokiečių biznieriai ar stambūs Klaipėdos krašto dvarininkai“.
Masonų ložių veiklą uždraudė naciai. Klaipėdoje ložės „Memphis“ veikla nutrūko 1935-ųjų liepą.
Senojoje Klaipėdoje dar veikė 1789–1805 m. iš Liepojos atkelta ložė „Irene“ ir 1903 m. rugsėjo 14 d. įkurta škotų ritualo ložė „Aurora išminties šventykloje“. Tačiau pati veikliausia ir daugiausia nuveikusi bei patraukusi dėmesį buvo masonų ložė „Memphis“. Dėl savo uždaros veiklos ir pamėgtų ritualų ji apaugo įvairiausiais pasakojimais. Išliko liaudiška sakmė, užrašyta 1927 m. tarmiškai. Iš pastarosios sužinome berno Marčio, tarnavusio Bachmano dvare, nutikimą, kai jis pasmalsavo pro rakto skylutę žvilgtelėdamas į masonų susirinkimą, vykusį jų namuose Aleksandro gatvėje. Tai liaudies požiūris į masonus, kuriuos ji prilygino velniams, o masonų namus vadino velnių buveine („bėsų butas“).
Tauralaukio padavimai
Tautosakiniai pasakojimai susiję su Tauralaukyje nuo XIV a. įsikūrusiais dvarais ir atskiromis jų valdomis. Galima vardinti nemaža iškilių dvarininkų asmenybių, apie kurias išliko pasakojimų.
Vienas iš pirmųjų Tauralaukio apylinkėse turėjęs dvarą buvo Wilhelmas fon Melenas, 1504 m. minimas kaip kilmingasis miestietis. Jo duktė Dorotėja buvo hercogienės dvariškė, ištekėjusi už Wilhelmo Wolfframsdorffo. 1562 m. bajoriškąja Magdeburgo teise jų dviem sūnums buvo užrašyta Tauralaukio valda. Tauralaukio dvarininkas Hermanas Bommelis sugebėjo iškilti iš laisvųjų samdinių. Jo sūnus, taip pat Hermannas fon Bommelis, buvo vienas turtingiausių miesto žmonių. 1608 m. jis nupirko iš Casparo Wolfframsdorffo dvarą su visu inventoriumi ir privilegijomis (Nemirsetos smuklė, laisva žvejyba jūroje su eršketų bei lašišų tinklais ir menkių gaudyklėmis, laisvas sklypas žvejams tarp Kateldangės ir Vitės). Ši Bommelio valda maždaug atitinka šiandieninį Didįjį Tauralaukį. Galima prisiminti ir tauralaukiškį Klaipėdos pašto viršininką Georgą Augustą Liudviką Konradą, kuris buvo Prūsijos karaliaus Friedricho Didžiojo kelionių palydoje. Septynerių metų karo metu jis į Prūsijos armijos stovyklą atgabeno pašto kasą. Už tai buvo apdovanotas didelės meninės vertės tabokine. Negalima pamiršti ir čia gyvenusio majoro grafo Haakės, kurio dvare napoleonmečiu muzikuota su violončelės virtuozu didiku A.H.Radziwillu. Tauralaukio dvaro savininkas E. fon Mirbachas buvo vienas iš masonų ložės „Memphis“ Klaipėdoje įkūrėjų.
Dar ir dabar galima užtikti buvusių dvarininkų Mirbachų ir Karosų šeimų kapinaičių pėdsakų.
Prie didžiojo akmens
Šie ir daugelis kitų nepaminėtų dvarininkų dėl nuveiktų darbų verti mūsų atminimo. Tačiau tik vienas dvarininkas tapo tautosakinių pasakojimų personažu.
Tai Clausas Turlackas, kuris valdė prieš H.Bommelį ir nusigyveno. J.Remeikos 1940 m. paskelbtame „pagal žmonių pasakojimus“ padavime „Tauralaukių Velnio akmuo“ jau neįvardintas dvarininkas, jis vadinamas kryžiuočiu, charakterizuojamas iš neigiamos pusės. Tai dykinėtojas, visą laiką praleisdavęs kortuodamas ir dėl to ne vienam atnešęs nelaimes: „Daug jo apylinkės ūkininkų, kortų suvilioti, pralošė savo gražius ūkius ir laisvę. Patekę skurdan, ir galą sau padarė: vienas pasikorė, kitas nusinuodijo, trečias nusiskandino“. Už tai ne vienas linkėjo jam „su velniu kortas mušti“. Pasakojama, kad linkėjimai išsipildė Joninių naktį – dvarininkas su velniu susitiko prie didžiojo Tauralaukio akmens. Šiame padavime nemaža tradicinių elementų. Tai ir išskirtinė šventa Joninių naktis, ir kryžiaus ženklo panaudojimas, po kurio lieka velnio rankos žymės akmenyje. Ir pats velnias tradiciškas: „Jo akys degė tamsioj nakty kaip žiburiai, o iš burnos veržėsi dūmai“. Pagaliau ir kryžiuočio baigtis lemtinga: gaidžiui pragydus „perpykęs velnias taip smarkiai telžė ranka į akmenį, kad kibirkštys išlėkė, o ranka giliai įsmigo į akmenį. Pasprukdamas šalin, pagriebė ir kryžiuotį už sprando ir nugarmėjo kartu su juo į upės gelmę“. Todėl „toj vietoj ir šiandien dumblina ir verpetai sukasi, o akmenyje dar matyti ir velnio rankos žymės“.
Šis padavimas turi nemaža variantų. Užrašytame 1938 m. pasakojama, kaip dvarininkas išlošęs iš velnio pinigų, bet negalėjęs jų panaudoti, nes dieną pinigai buvę apipilti karšta smala, o naktį – žėrėjo kaip įkaitinta geležis. Dvarininkas pinigus po akmeniu užkasęs, ir tuoj atsiradęs velnias, kuris jį „užsisodinęs ant sprando ir nušokęs į upės gelmes“. Pagal kitą pasakojimo variantą velnias, pagriebęs dvarininką, nusinešęs jį į pragarą. Nemaža pasakojimų ir apie velnio apsėstą akmenį. Žmonės bandė jį versti, ritinti, gręžti (skaldyti), bet akmeniui nieko negali padaryti. Net kai vienas iš naujųjų Tauralaukio valdytojų, paliepęs suskaldyti jį dvaro pamatams, skaldytojai tik patys susižeisdavo. Taip iki šių dienų išlikęs tas Velnio akmuo. Deja, šiandien tas mitologinis akmuo, kurio ilgis – 4 m, o plotis – 3,3 m, visų užmirštas ir apleistas. Neišlikęs nei užrašas, nei nuorodos, ogi ne visada prie jo ir per žoles, patvinus Dangei, prieisi, net Joninių naktį, kai gali sutikti ir požemio būtybių… O kažkada jis buvo lankomas. Net pati karališkoji Prūsijos šeima jo neaplenkė.
(Pabaiga. Pradžia DURYS, 2012 10 25, 2012 11 29)
Masono mirtis
Py Bachmon dvar pon šlužij vens berns, varda Marčis. Ans vis lobėj ano vešt vakaros į miest į freimer (masonų) susijem. Ano pons (Miklikis) sake anam, kad ans nėkumet nevėzėtų pro rakt skyl; kū anė derb. Ile Marčis elgo neiškent. Vėn syk, kap ano pons įej į to bėsa bot, Marčis turėjo sav pon laukt. Ans ein er, prilindęs py rakt skyl, norėj pavėzėt, kū anė derb, tik su vėn syk kažkas ano nutvėr, ėm nešt par or, vis sukdams į rink. Marčis mislej: jau nugis mani bėsoko neš į pelkl. Po bryd (val.) ano paleda er ans nukreta į vokyt kapus int vėno dobę. Marčis, bišk atsigavęs, vėl ej py savo vežimą. Ten ano jau lauke pons, er kep visko žinodams sak: „Ar aš tau nesakiau, kad netur pro rakt skyl vėzėt“. Mato tam pono velnoko jau viskū bov pasak. Nū to syk Marčis nebej vezėtis. Pasko, kep tas pons mir, ano nuvež su grab į to besok bot, Aleksanderstrosą, er šeš vyro tegalėj to grab įnešt į vedo. Ile ganz į vedo tė pono Marč neled įet. Po bryd vel anė išneš grab, ile grabs bova ganz lengvs, kep tušt. Sak, kad pono besoko bov jau išėm er anė tušt grab bepalaidoj.
