Klaipėdai iki Venecijos toli

Klaipėdai iki Venecijos toli

 

Baigiantis spaliui uostamiesčio Kultūros fabriko projektą administruojančios Klaipėdos ekonominės plėtros agentūros (KEPA) vadovė Raimonda Laužikienė lankėsi Venecijoje, iš kurios sugrįžo su naujomis idėjomis, kurias galima pritaikyti Klaipėdoje. Tačiau ar neįstrigs jos klaidžiuose apribojimų labirintuose kaip Kultūros fabriko statyba?..

Rita Bočiulytė

r.bociulyte@kl.lt

Negauna statybai leidimo

– Kokia dabar šio objekto situacija?

– Tiek fiziniai, tiek „dvasiniai“ Kultūros fabriko kontūrai vis dar tobulinami. VšĮ KEPA šiuo metu ruošia detalią paraišką Ūkio ministerijai, kad gautų jau patvirtintą finansavimą Kultūros fabrikui įrengti. Tačiau, deja, vis dar neturime statybos leidimo, todėl negalime organizuoti statybos rangovo konkurso ir nežinome, kiekgi realiai kainuos visi statybos ir rekonstrukcijos bei įrengimo darbai.

Vis aiškiau dėliojasi ir būsimo objekto funkcijos, kurias grubiai galima skirti į dvi gana skirtingas veiklas. Viena būtų orientuota pritraukti žiūrovus – tai scenos ir kino meno veiklos. Kita funkcija uždaresnė – tai kūrybinių verslų inkubatorius, arba paprasčiau – individualaus ir bendrojo naudojimo erdvių suteikimas lengvatinėmis sąlygomis pradedantiems kūrybinių industrijų sektoriaus atstovams, menininkams, paslaugų teikėjams. Kalbame apie galerijas, kūrybines dirbtuves, biurus ir studijas.

Gali netekti ES paramos

– Kas trukdo šioms idėjoms pagaliau įgyti realius kontūrus – Klaipėdos kultūros fabriko statybai pajudėti pirmyn?

– Jau metus užsitęsęs techninio projekto derinimo procesas stabdomas tik dėl paveldosaugos padalinio kategoriškos nuostatos neleisti jokios naujos statybos senamiestyje.

Deja, senasis tabako fabrikas sunkiai funkciškai pritaikomas scenos ir kino menų veikloms vien tik dėl projektavimo normų techninių reikalavimų, nekalbant apie netinkamą naudoti pasenusią infrastruktūrą, erdvių išplanavimą ir kita. Visa Kultūros fabriko scenos menų veikla yra suprojektuota naujame priestate. Tačiau neproduktyvūs debatai niekaip nesibaigia – vietos paveldosaugininkai priestatui kelia nepagrįstus reikalavimus. O be šio naujo priestato tektų atsisakyti svarbios senamiesčiui veiklos – traukti lankytojų srautus į organizuojamus kultūros renginius ir senamiestį. Būtų prarasta dalis ES skirtų lėšų. Ir pati projekto idėja prarastų svarbią prasmę – burti po vienu stogu ir skatinti bendradarbiauti įvairių sričių menininkus ir kūrybinius verslininkus.

Dairėsi, kaip yra kitur

– Betgi gal dar ne viskas prarasta? Kokie tikslai jus nuvedė į Veneciją?

– Kūrybinės industrijos. Su Klaipėdos atstovais – CITIES kūrybinio partnerystės tinklo nariais dalyvavau Venecijos partnerių organizuotame mokomajame ture pristatant Veneto regiono ir Venecijos kūrybinių industrijų objektus. Apžiūrėjome menų inkubatorius, įkurtus poindustrinio laikotarpio pastatuose, dizainerių dirbtuves, aplankėme verslininkus, dirbančius kūrybinės ekonomikos srityje, susipažinome su „Forte Margheros“ fortifikacijų regeneravimo projektu Venecijoje. Vizito metu mums taip pat buvo organizuoti įsimenantys ir naudingi susitikimai su žymiausiais kūrybinės ekonomikos propaguotojais – Venecijos universiteto profesoriais, Venecijos bienalės direktoriumi Andrea Del Mercato, Vegos mokslų technologijų parko atstovais, viena garsiausių itališko dizaino kompanijų „Foscarini–Marcon“, Margheros miesto menininkais ir dizaineriais.

Pritaiko drąsiai

– Taigi turėjote progą visapusiškai susipažinti su Venecijos ir jos regiono kūrybinėmis industrijomis. Ar Klaipėdoje galėtų praversti italų patirtis?

– Kartu su kitais tarptautinio partnerystės tinklo CITIES nariais stebėjomės gausybe pramonės ir karinio paveldo objektų visame Veneto regione, kurie drąsiai pritaikomi įvairioms kūrybinio verslo, urbanistinėms, socialinėms ir kultūros idėjoms. Ypač kūrybiškai panaudojama Venecijos meno bienalės teritorija buvusioje karinės industrijos širdyje – Venecijos Arsenale, 38 tūkst. kv. metrų plote.

Kita postpramoninio paveldo teritorija Marghera – nedidelis miestelis šalia Venecijos. Jame, po petrocheminės industrijos žlugimo, liko daug apleistų patalpų, kurias užima menininkai, dizaineriai, architektai. Šioje teritorijoje taip pat vystomas ir „Forte Margheros“ fortifikacijų regeneravimo projektas, analogiškas Klaipėdos piliavietei.

Šansą turi bet kuris

– Daugiausia susitikimų kelionės metu įvyko su dizaino kompanijų vadovais. Italijoje dizainas yra gyvenimo būdas, tai sektorius, pritraukiantis nemažas investicijas ir stiprinantis šalies konkurentiškumą tarptautinėje rinkoje. Menininkai, ypač dizaineriai, ten jau nuo praėjusio amžiaus dirba išvien su pramone. O Lietuvoje toks bendradarbiavimas ypač silpnas. Todėl, manau, tikslinga būsimame mūsų Kultūros fabrike įsteigti dizaino laboratoriją, kurios veiklos principai atspindėtų sėkmingiausius Europos dizaino firmų veiklos modelius. Italų dizaineriai, panaudodami krizės poveikį pramonei atnaujinti gamybą, siekia kurti naujus produktus, teikia juos skirtingiems gamybos rangovams, patys eksperimentuoja su naujomis medžiagomis savo studijose, neprisiriša nei prie rinkų, nei prie medžiagų, nei prie produktų. Nes viskas per daug greitai keičiasi.

Mūsų pagrindinė medžiaga – emocijos, teigė vieno labiausiai atpažįstamų prekės ženklų tarptautinėje dizaino firmoje „Foscarini“ rinkodaros direktorius. Ši garsi tarptautinė kompanija kasdien įvertina maždaug dešimt nepriklausomų dizainerių pasiūlytų idėjų iš viso pasaulio. Ji neturi savo dizainerių. O kam? Rinkoje pilna idėjų, kurias belieka atrinkti ir išvystyti technologiškai. Bet kuris Lietuvos dizaineris turi šansą gauti užsakymą daugelyje pasaulio kūrybinių kompanijų, bet ar jis tai žino? Ir ar jis investuos į savo idėjų įgyvendinimą?

Dviračio nebeišrasime

– Kaip parodė Klaipėdos kūrybinio sektoriaus tarptautinė apklausa, iš dešimties tyrime dalyvavusių Europos miestų mūsiškio kūrybinės ir kultūrinės sferos atstovai vidutiniškai dirba trumpiausiai per savaitę (tik 36 val.), atitinkamai ir uždirba mažiausiai. Kita vertus, kūrybininkams trūksta informacijos, palaikymo. Mes neturime gilių tradicijų jungtis į įvairius vietinius ir tarptautinius kūrybinės partnerystės tinklus, atskirų sričių sąjungas ir organizacijas, keistis bei dalytis informacija, bendradarbiauti su tradicinės pramonės atstovais, universitetais, dalyvauti tarptautiniuose konkursuose.

Teko aplankyti ne vieną šalį ir matyti panašiai organizuojamus procesus, verslo ir meno jungtis, rėmimo būdus. Belieka tik teisingai pritaikyti kitų šalių sėkmingą patirtį mūsų sąlygomis, rasti gerą kultūros rėmimo ir savarankiškos veiklos skatinimo balansą. Nereikia įsivaizduoti, kad šioje srityje išrasime dviratį, – nežinau pavyzdžių, kad per 20 nepriklausomybės metų Lie-

tuva būtų sukūrusi kokių naujų ekonominės – kultūrinės rėmimo sistemos modelių, kažką naujo, ko nėra likusioje Europoje.

Mūsų sutikti inkubatorių patalpų naudotojai patvirtino, jog vienų ar dvejų metų jiems užtenka, kad paliktų šiltnamio sąlygas ir dirbtų išimtinai rinkos sąlygomis. Panašus rėmimo laikotarpis pradedantiems kūrybinius verslus planuojamas ir mūsų projekte.

Italai skęsta mene

– Ar atkreipėte dėmesį, kokią įtaką Venecijai daro meno bienalės renginiai?

– Venecija dūsta nuo turistų ir be pritrauktųjų 53–iosios tarptautinės meno bienalės. Mieste labai sparčiai mažėja nuolatinių gyventojų (liko tik 40 tūkst.), dėl to iškyla darnios miesto plėtros problemų. Sakyčiau, bet kuriame kitame mieste toks pusės metų truk-mės kultūros renginys pozityviai veiktų vietos ekonomiką savo 103 tūkst. lankytojų skaičiumi. Tačiau Venecija artėja prie aiškaus pertekliaus – miestas muziejus turi ir savo Gugenheimo kolekciją, ir daug kitų galerijų bei pasaulinio lygio muziejų. Pagrindinių dviejų bienalės kompleksų (Arsenalo ir Giardini) plotas beveik 90 tūkst. kv. metrų. Kaip mums pasakojo Venecijos bienalės generalinis direktorius A.Del Mercato, veikla nesustoja visus metus – po meno bienalės pusmečio organizuojamos teatro, kino, fotografijos, muzikos, architektūros bienalės. Meno bienalės metinis biudžetas – apie 20 mln. eurų, maždaug 20 proc. jo sudaro labdara.

Bet įdomiausias mūsų pastebėjimas, kad šiuolaikinis menas visai nebeveikia žiūrovoų emocijų. Šių metų meno bienalės šūkis – „Pasaulių kūrimas“ ir jo eksponatai, atrinkti pačių Europos šalių kuratorių, suvokiami tik intelektualiai, o dar geriau tik po išklausytos istorijos ar pateiktos koncepcijos apie autoriaus pateikiamą pasaulio viziją.

Dauguma šiaurės Italijos miestų turi ne vieną savo nuosavą bienalę ar trienalę – fotografijos, architektūros, dizaino, mados ir pan. Ir visos jos pozityviai ir akivaizdžiai veikia miestų bendrąją kultūrą, įvaizdį ir ekonomiką. Italų visuomenė skęsta mene ir kultūroje, gal dėl to jiems nekyla problemų maloniai pasisveikinti ir atsisveikinti daugybę kartų net keliais skirtingais žodžiais.

by admin