Klaipėdiečio žvalgyba „Intercult“ būstinėje

Klaipėdiečio žvalgyba „Intercult“ būstinėje

Klaipėdos dailės parodų rūmų kultūros vadybininkas D.Vaičekauskas įsitikino, kad svečiose šalyse žolė nėra žalesnė… Nerijaus Jankausko nuotrauka

Rolanda Lukoševičienė

Klaipėdos dailės parodų rūmų vadybininkas Darius Vaičekauskas, pernai daug prisidėjęs uostamiestyje organizuojant tarptautinį moderniųjų menų festivalį „Seas“, vėl šeimininkavo šio grandiozinio renginio virtuvėje. Visą mėnesį jis stažavosi Stokholme, Švedijos kultūros produkcijos ir informacijos centre “Intercult”, kuris organizuoja šį mūsų uostamiestyje jau pabuvojusį festivalį.

Į šią kelionę Darius išvyko laimėjęs Šiaurės šalių ministrų biuro Lietuvoje skelbtą konkursą stažuotei pagal programą „Closer Culture Neighbours“ („Artimos kultūros kaimynai“). Ši programa remia profesionalių kultūros vadybininkų stažuotes Šiaurės šalyse.

Nors iškvietimas ir nėra privalomas, tačiau pirmenybė teikiama dalyviams, kurie važiuoja į konkrečią kultūros organizaciją. D.Vaičekauskas parašė laišką „Intercult“ vadovui Krisui Toršui ir gavo jo sutikimą – atvykti į Stokholmą, „Intercult“ būstinę tuomet, kai ten vyks festivalis „Seas“.

– Kodėl važiavai į Stokholmą būtent tada, kai vyko „Seas“ festivalis? Galėjai pasirinkti ir ramesnį „Intercult“ gyvenimo laikotarpį…

– Stažuotė buvo labai naudinga ir įdomi būtent todėl, kad „Seas“ man nėra naujas projektas. Žinojau festivalio specifiką, pažinojau daugumą dalyvių ir organizatorių. Tai savotiška to darbo, kurį pernai mes atlikome Klaipėdoje, tąsa. Nuvažiavau į Stokholmą turėdamas tikslą – aktyviai dalyvauti festivalio organizaciniame darbe, pamatyti šio renginio virtuvę iš arti. Buvo labai smalsu išvysti, kaip festivalį organizuoja patys jo iniciatoriai švedai. O lyginti turėjau su kuo, nes „Seas“ pernai mačiau ne tik Klaipėdoje, bet ir Gdanske, į kurį festivalis persikėlė iš mūsų uostamiesčio. Jau Gdanskas nuvylė lūkesčius. Tikėjausi išvysti grandiozinį renginį. Tačiau galiu pasakyti drąsiai, kad Klaipėda visom prasmėm pasirodė geriausiai. Ne tik lyginant su Gdansku, bet ir su Stokholmu. Tai sakau remdamasis ne tik savo, bet ir festivalio dalyvių, mačiusių „Seas“ įvairiose vietose, įspūdžiais. Mus „Intercult“ „tarkavo“: esą renginiai būtinai privalo vykti pačiame uoste, būtinai ant marių kranto, tačiau to beveik neišvydau kituose festivalio miestuose. Gdanske buvo tik vienas pasirodymas pačiame uoste. Lenkai nesismulkino: kokias patalpas turėjo, tokias pasiūlė. Tuo tarpu mes labai stengėmės įtikti visiems pradiniams organizatorių reikalavimams. Stokholme – tas pats. Visi spektakliai vyko teatruose, nebuvo nė vieno pasirodymo prie vandens, išskyrus rusų spektaklį, kuris turėjo vykti miesto fontane, tačiau tam nebuvo gautas leidimas. Spektaklį rusai rodė netoli fontano. Tai ir buvo vienintelis „prisilietimas“ prie vandens. Visi festivalio dalyviai tikino, kad Klaipėdoje buvo pati geriausia vieta tokiam renginiui. Michaelis Lumbergas, pernai per festivalį daręs instaliacijas piliavietės bokšte, apkeliavęs su „Seas“ daugybę miestų, teigė, kad tokios fantastiškos erdvės festivaliui, kokia buvo Klaipėdoje, dar neteko matyti.

– Organizatoriai pageidavo ir itin aktyvаus festivalį priimančio miesto menininkų įsitraukimo į renginių programą.

– Manau, kad Klaipėdai tai puikiai pavyko: dalyvavo išties gausus vietinių menininkų būrys. Lenkų atstovai Gdanske – vienas jų miesto teatras, daugiau jokių menininkų. Turbūt matydami, kad su vietiniais festivalio miestų menininkais nepavyks susitarti, „Intercult“ rengėjai išbraukė šį reikalavimą iš nuostatų. Tad Stokholme taip pat nebuvo jokio vietinio meno desanto.

Dar vienas festivalio aspektas – tai žiūrovai. Klaipėda šia prasme taip pat pasirodė fantastiškai. Buvo toks publikos anšlagas, kad žmonės net pyko, negalėdami pakliūti į vieną ar kitą pasirodymą. Patirtis Gdanske ir šiemet Stokholme verčia padaryti išvadą: vaizdas, palyginti su Klaipėda, buvo graudus. Stokholme, be menininkų, pačių festivalio dalyvių, kurių buvo tikrai nemažai, vietinės publikos susidomėjimo renginys beveik nesulaukė. Žiūrovų būdavo ne daugiau kaip 40. Tai mane labai nustebino. Nemanau, kad tai tik „Intercult“, kaip organizatoriaus, nesugebėjimas pritraukti žmonių. Tai ir pačios visuomenės nesidomėjimo tokiais renginiais problema.

– Nejaugi turtingai gyvenantiems švedams nereikia meno ir kultūros?

– Visą mėnesį praleidęs Stokholme, įsitikinau, kad šiame mieste kultūrinių renginių lankomumas gana prastas. Neturėkime iliuzijų, kad užsienyje, postmaterialistinėse valstybėse žmonės labai domisi menais. Žinoma, jeigu festivalyje figūruoja labai garsūs vardai, jie žiūrovų sulaukia. Tačiau jeigu tarptautinis festivalis nevilioja grandais, dėmesys būna labai menkas. To tikrai nepasakysi apie Lietuvą. Kad ir ką bekalbėtume ar dejuotume, kad žiūrovų mažėja. Tačiau tai netiesa. Mūsų žiūrovai labai aktyvūs ir besidomintys viskuo, kas vyksta tiek Klaipėdoje, tiek kituose miestuose. Suprantama, žmones reikia pasiekti, pritraukti, sudominti. Tai akivaizdžiai matyti man dirbant Dailės parodų rūmuose.

– Galbūt „Intercult“ kelia nepamatuotus reikalavimus kitiems, o patys jų nelabai paiso?

– Galbūt ir taip. Be to, mes pernai buvome papuolę į bandomųjų triušių situaciją. Klaipėdai tai buvo pirmas toks didelis tarptautinis modernių menų festivalis, kurį reikia suorganizuoti. Neturėjome labai daug panašios patirties. Tačiau subūrėme puikią komandą, darėme, ką galėjome, ir visai neblogai pasirodėme. Manau, kad sumanęs į festivalį įtraukti ir Baltijos šalis, „Intercult“ turėjo labai daug nepamatuotų vilčių ir iliuzijų. Nors man tai atrodo gana keista. Juk ši organizacija gyvuoja jau dešimt metų. Jiems tai ne pirmas toks projektas. Galbūt jie mažiau susidūrę su Baltijos šalių specifika. Bet juk turėjo festivalį „Hotel Europa“, kuriame dalyvavo buvusios Jugoslavijos valstybės, taip pat ir Lietuva. „Intercult“ yra dirbęs su Baltijos šalimis. Ir su Lietuvos menininkais bei prodiuseriais. Negalima teigti, kad tai buvo darbas nežinomose šalyse ir nežinomomis sąlygomis. Tačiau vis tiek stebino gana naivus požiūris į tai, kokius projektus čia galima vežti parodyti. Kažkoks skraidymas padebesiais. To neturėtų daryti rimti organizatoriai ir kultūros vadybininkai.

Turiu galvoje pasirinktus kai kuriuos festivalio menininkus, projektus. Galbūt tai kažkoks keistas meninis skonis, o gal neprofesionalumas? Kartais „Intercult“ kviečia abejotinos kokybės menininkus, teatrus, ir tai sukelia savotiškų abejonių jų menine kompetencija. Pavyzdžiui, pernai festivalyje „Seas“ Klaipėdoje buvo parodytas labai abejotinas šokio spektaklis. Tačiau šiais metais jis ir toliau keliavo su festivaliu, ir toliau buvo rodomas. Tuo tarpu švedai į tokias kliauzes žiūri be gailesčio. Kai „Seas“ festivalyje Stokhome buvo parodyti keli gana žemo lygio projektai, švedų žurnalistai, kritikai gana tiesiai juos “sudirbo”. Iš karto pasirodė aštrūs, kritiški tekstai. Tarp sukritikuotų spektaklių buvo ir vienas lietuviškas. Tai – A.Liugos prodiusuotas, M.Ivaškevičiaus režisuotas „Artimas miestas“. Kai po pirmojo šio spektaklio parodymo pasipylė kritika, antrasis buvo net “nuimtas”. Kiek teko girdėti, to nėra buvę festivalio istorijoje. Kritikos esmė – negalima tokio lygio festivaliuose rodyti tokių nekokybiškų spektaklių. Man nesuvokiama, kad tokia organizacija, kaip „Intercult“, galėjo naiviai viltis, jog Švedijoje praslys taip, kaip ir Rytų bloko šalyse, – ten turbūt tikėjosi nelabai išprususios publikos. Kritika Švedijos spaudoje iš karto pakoregavo festivalio programą. Taigi, švelniai tariant, šiais metais festivalis Stokholme nebuvo labai vykęs.

– Tačiau stažuotės metu turbūt ne vien spektaklius žiūrėjai. Ką dar gero ten nuveikei?

– Aš buvau atsakingas už lietuvių grupės priežiūrą. Reikėjo ją pasitikti, nuvežti į viešbutį, organizuoti jų maitinimą. Taip pat bendravau su Lietuvių ambasada Švedijoje ir jos kultūros atašė Lijana Ruokyte. Dariau ir visokius smulkius buitinius darbelius: platinau reklamą, įvairiais organizaciniais klausimais kontaktavau su menininkais, festivalio dalyviais. Plušau menininkų kavinėje – važinėjau po parduotuves ir supirkinėjau produktus. Jos interjerui sukūriau tokią freską su festivalio atributika, žemėlapį. Papuošiau patalpas, užsakinėjau, rėminau ir vežiojau nuotraukas. Taigi įsiliejau į organizacinės komandos darbą ir dariau tai, ko tuo metu reikėjo.

– Ir kokios išvados po tokios turiningos stažuotės?

– Kad nereikia savęs nuvertinti ir galvoti, jog užsienio šalių renginių organizatoriai dirba idealiai. Taip tikrai nėra. Manau, kad mes tuos pačius dalykus darome puikiai. Tik nereikia ugdytis nepilnavertiškumo komplekso. Jeigu mes jausime savo vertę, tai ir į mus žiūrės normaliai, tikrai nelaikys trečiojo pasaulio šalimi. Dar vienas pozityvus stažuotės aspektas – atsinaujino senieji kontaktai ir užmezgiau daug naujų. Kilo naujų idėjų ir minčių apie būsimus projektus. Taigi atlikau savotišką žvalgybinį darbą, kurio rezultatai, manau, ateityje bus naudingi Klaipėdai.

– Ačiū už pokalbį. Ir sėkmės realizuojant naujus projektus.

by admin