Klaipėdos muzikos pavasaris: aistringai, pakiliai
Keturias savaites uostamiesčio Koncertų salėje skambėjęs didingais muzikos garsais, „Klaipėdos muzikos pavasaris“ su publika atsisveikino iki kitų metų. Antroji XXXVI festivalio dalis buvo ne mažiau įspūdinga nei pirmoji.
Rūta Vildžiūnienė
Nešė garsų fantazijos
Balandžio 26-osios vakarą klausytojai rinkosi ne tik pavilioti siūlomos romantinės programos, bet ir nekantraudami išgirsti atlikėjų – Vilijos Poškutės ir Tomo Daukanto fortepijoninio dueto grojimą. Abu pianistai šiuo metu gyvena ir dirba Šveicarijoje. Jie yra dalyvavę įvairiuose konkursuose, daug koncertavę Europoje, taip pat JAV ir kitur. Garso įrašų kompanijoje „Ars“ duetas išleido jau ketvirtąją kompaktinę plokštelę. Džiugu matyti, klausytis ir žinoti, kad T.Daukantas savo karjerą pradėjo čia, Klaipėdoje. Prieš dešimtį metų baigęs E.Balsio menų gimnaziją, jis studijas tęsė Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Kartu su V.Poškute po akademijos baigimo išvyko tobulintis į Šveicariją ir Vokietiją. Nuo 2000 m. pianistai nusprendė groti kartu ir sukūrė fortepijoninį duetą. Puikus, aistringas šių artistų muzikavimas turėtų tapti intriga, paliekančia norą dar ne kartą išgirsti jų išraiškingą grojimą ir įsimintinas interpretacijas.
Šis koncertas festivalio cikle buvo pavadintas „Garsų fantazijomis“, apeliuojant į F.Schuberto (1797–1828) kompoziciją „Fantazija“ f-moll fortepijonui keturioms rankoms. Erdves, į kurias galėjo nuklysti ne tik atlikėjų, bet ir klausytojų fantazijos, mintys bei jausmai, buvo susijusios ir su kitais dviem koncerte skambėjusiais kūriniais. Tai XX a. vengrų kompozitoriaus S.Veresso (1907–1992) kompozicija „Hommage a Paul Klee“ dviem fortepijonams ir styginių orkestrui (1951) bei antroje dalyje skambėjusi F.Schuberto kvarteto „Mirtis ir mergelė“ Nr.14 d-moll (1824) versija styginių orkestrui.
Koncerte vyravo romantiškoji, emocionalioji F.Schuberto gaida. Šis kūrėjas gyveno tarsi muzikos „apsėstas“. Reikėtų pripažinti, jog užrašas ant jo ankapio – „Čia muzika palaidojo didžiulį lobį ir dar didesnes viltis“ yra nepaprastai iškalbingas. Pragyvenęs tik 31 metus, kompozitorius sukūrė labai daug – apie 1500 kūrinių! Paskutiniaisiais 1828 m. sukurta „Fantazija“ f-moll fortepijonui keturioms rankoms yra vienas iš jo šedevrų – lyriškas, jaudinantis, momentais dramatiškas, kupinas įvairiausių emocijų opusas. Beje, F.Schubertas paliko per 50 kūrinių, skirtų atlikti keturioms rankoms. Tai rodo šio žanro populiarumą tarp Vienos ir tuometinės Europos publikos. Madinga ir, sakytume, „paklausia preke“ šis žanras buvo miestiečių gyvenime, kuomet gyvavo namų kamerinio muzikavimo tradicija, o grojimas keturiomis rankomis buvo viena iš tokio muzikavimo formų. Turėtume pripažinti, jog ir atlikėjų meistriškumo lygis privalėjo būti labai aukštas.
V.Poškutės ir T.Daukanto F. Schuberto „Fantazijos“ interpretacija pasižymėjo puikia artikuliacija, ryškiu kontrastingų vaizdų gretinimu (ją sudaro simbolinės skirtingos keturios dalys). Iškalbingai, minties krūvio pripildytos „suskambėdavo“ net pauzės, pauzės – klausimai. Atlikėjų duetas muzikavo įkvėptai, labai tiksliai ir jautriai.
Pirmą kartą Lietuvoje
„Garsų fantazijų“ vakaro programa pasiūlė nuostabią muzikinę premjerą, pirmą kartą Lietuvoje atliktą jau minėtą vengrų kompozitoriaus S.Veresso kompoziciją „Hommage a Paul Klee“. Tai šveicarų siurrealisto dailininko Paulo Klee septynių paveikslų muzikiniai atitikmenys: Ženklai geltonoje spalvoje, Ugninis vėjas, Senas garsas, Viršuje ir apačioje, Akmenukų rinkinys, Žalia žaliame ir Mėlynas velniūkštis, kurių skaidres turėjome progą prieš atlikimą pamatyti. XX a. viduryje sukurtas kūrinys pasižymėjo ryškia, tačiau saikinga modernia muzikos kalba, vengriško folkloro bei ritmo intonacijomis. Dera priminti, jog S.Veressas kartu su B.Baroku 1937–1940 m.
rinko ir tyrė vengrų liaudies muziką. Apie ją ir ne tik ją paliko rimtų muzikologinių darbų.
Pianistų duetas ir Klaipėdos kamerinis orkestras (meno vadovas Mindaugas Bačkus) įspūdingai atliko tikrai įsimintiną kūrinį. Ryškiai žėrėjo harmoninės spalvos, visus „nešė“ aktyvus, įnirtingai pulsuojantis ritmas, geras ansamblis ir susiklausymas. Nutapytos muzikinės fantazijos skambėjo fantastiškai, o dėl paveikslų atitikimo muzikinei autoriaus versijai… – tai jau kiekvieno klausytojo taip pat fantazijos reikalas.
Efektingai nuskambėjusią pirmos dalies pabaigą labai įsimintinai pratęsė kamerinio orkestro atlikta F.Schuberto „Mirties ir mergelės“ kvarteto orkestrinė versija. Keturių kontrastingų dalių kompozicija skambėjo romantiškai pakylėtai, vėlgi aistringai ir gyvybingai. Violončelių grupė kartu su vadovu M.Bačkumi kartais grojo net labai azartiškai, paryškindami savo instrumentų reikšmę partitūroje. Taip „užvesti“ įkvėptai muzikavo visi orkestro artistai.
Operos keliais ir klystkeliais
Gegužės 3-iąją „Klaipėdos muzikos pavasario“ festivalis pakvietė į videoklubą. Vilniškė muzikologė Jūratė Katinaitė gvildeno temą „Opera meta iššūkį vartotojiškai visuomenei… ir laimi?“
Nukreipdama žvilgsnį į operos žanro netyčines atsiradimo istorines aplinkybes renesanso epochoje, pranešėja priminė jos banguoto gyvavimo raidą: nuo aukščiausio pakilimo iki nuopuolių, kai operos spektaklis tebuvo fonas susirinkusiai aukštuomenei ložėse laisvai leisti laiką. Operos ypatingu suklestėjimu galima būtų laikyti vokiečių kompozitoriaus R.Vagnerio (1813–1883) gyventą laikotarpį, kai jo operų atlikimui Bairoite specialiai buvo pastatytas operos teatras. Ir šiais laikais ten vykstantys festivaliai yra populiarūs. Jie sutraukia elitinę publiką iš viso pasaulio. Bilietų kartais tenka laukti net kelerius metus…
Dera priminti istorines operos radimosi aplinkybės, kurios yra susijusios su Vincento Galilei’jaus vardu (tai garsiojo astronomo ir fiziko G.Galilei’jaus tėvas). Jo traktate „Dialogas apie senąją ir naująją muziką“ (1581 m.) buvo teoriškai pagrįstas naujojo muzikos stiliaus atsiradimas – vienbalsis dainavimas su instrumentiniu pritarimu. Tokiu būdu buvo siekiama ir skatinama rekonstruoti antikinę graikų tragediją bei dramą. 1600 m. laikomi šito sintetinio, sudėtingo, daugiasluoksnio, didingo (op. seria), kartais komiško (op. buffa) meno atsiradimo metais. Pirmosios kompozitorių J.Peri bei G.Caccini operos „Euridikė“, kiek vėliau C.Monteverdi „Orfėjas“ ir daugelio kitų autorių sceniniai veikalai rėmėsi antikiniais, mitologiniais siužetais. Dramaturginė jų esmė išsilaikė visus keturis šimtmečius. Pagrindinės temos, kurios yra keliamos ir gvildenamos, tai fundamentalūs būties klausimai – herojiškumas, pasiaukojimas, ištikimybė, meilė, garbingumas, patriotiškumas ir pan. (Komiškų operų fabula kiek kitokia.)
Tokia plati emocijų skalė operų muzikai teikė ir teikia didžiules išraiškos galimybes. Ryškus dramatizmas, tragiški siužetiniai vingiai, gyvybės ir mirties klausimai, perteikiamų emocijų plačiausias spektras – sukrečia ir verčia išgyventi katarsį. Ypatingus herojų jausmus niekas puikiau už muziką išreikšti negalėtų. Gal todėl, pavyzdžiui, kompozitorių G.Verdi publika po operos pastatymų nešiodavo ant rankų, tarsi kokį popkaralių, šių dienų terminais kalbant. Jo operų, ypač chorų, muzika atliepė Italijos išsivadavimo judėjimo idėjas. G.Verdi’s ir jo muzika tapo šio judėjimo dvasiniu lyderiu. Nors ne visada operų kūrėjų lemtis buvo tokia šlovinga.
Ieško naujos išraiškos
Labai įdomi šių dienų situacija. Pasaulyje kuriamos ir statomos šiuolaikinės operos. Tačiau tokio populiarumo, kokį šis žanras buvo pasiekęs baroko ar romantizmo epochose, jis nesulaukia.
Senų operų spektakliai režisuojami dvejopai. Vienu atveju remiamasi nusistovėjusia tradicija. Tačiau labai dažnai net baroko, romantizmo ir, žinoma, šiuolaikinių operų pastatymai ieško naujų išraiškos priemonių. Dažniausiai tai yra susiję su moderniais režisūriniais sprendimais ir „stipriais vizualiniais vaizdais“ (muzikos juk nepakeisi). Žiūrėdami televizijos Mezzo muzikinį kanalą, matome įdomių, kartais kontroversiškų sprendimų. Sumoderninti senųjų operų pastatymai ne visada atitinka muzikos turinį. Ko gero, šiuolaikinė publika yra vertinama kaip „nepajėgi suvartoti“ tradicinę operą, kurioje verda muzikinės aistros ir į jas verta įsiklausyti. Labai suaktualinamas vizualusis pradas. Todėl pastatymams yra kviečiami žymūs režisieriai, galintys priblokšti ar nustebinti savo režisūrine išmone. Reikia pripažinti, jog dažnai yra pasitelkiamos komercionalizuotos žiniasklaidos šokiruojančios klišės: daug kraujo, tiesmuka prievarta, atviras erotiškumas, vulgarus seksualumas ir pan. Tai temos–prekės, kuriomis užtvindytas kasdienis mūsų gyvenimas. J.Katinaitės pastebėjimu, šiuolaikinė komercinė žiniasklaida veikia ir aukštąjį, akademinį meną.
Videoklube buvo parodyta nemažai videoištraukų iš operų pastatymų, kurie neblogai atskleidė gyvuojančią įvairovę, būdingą šiuolaikinėms operų interpretacijoms. Vienos jų vykusios ir talentingos, kitos – nelabai, dar kitos – skandalingos ir pan. Reikia pripažinti, kad vartotojiškoji visuomenė, komercinės žiniasklaidos formuojamas jos skonis laimi prieš tradicines vertybes.
Užbaigė A.Vivaldi kūriniu
Gegužės 4-osios vakarą festivalis pakvietė klausytojus į baroko muzikos glėbį. Koncerte skambėjo J.S.Bacho ir A.Vivaldi kūrybos šedevrai.
Stilingą muziką techniškai laisvai ir elegantiškai atliko ansamblis „Musica Humana“ (meno vadovas ir dirigentas Algirdas Vizgirda). Puiki niuansuotė, dinaminiai efektai, tikslūs štrichai pasitarnavo skoningai interpretacijai. Su šiuo kamerinės muzikos ansambliu įkvėptai ir žėrinčiai muzikavo solistas Robertas Beinaris (obojus), atlikdamas A.Vivaldi Koncertą obojui, styginiams ir basso continuo. Ypatingo virtuoziškumo reikalavo kitas A.Vivaldi kūrinys – kantata sopranui „In furore“, kurios partiją meistriškai padainavo solistė Julija Stupnianek (sopranas).
XXXVI „Klaipėdos muzikos pavasario“ festivalį didingai užbaigė ansamblis „Musica Humana“, Klaipėdos choras „Aukuras“ (meno vadovas A.Vildžiūnas), solistės J.Stupnianek (sopranas) ir Vilija Mikštaitė (mecosopranas), pagiedodami A.Vivaldi „Gloria“. Kantatos pobūdžio 12 dalių kūrinys pažėrė įvairių nuotaikų muzikinę mozaiką: sukauptą ir džiugią, šviesią ir šešėliuotą, mąslią ir šlovinančią. Festivalis baigėsi kupinas vivaldiškos harmonijos, energijos, gyvasties ir optimizmo.
