Klaipėdos muzikos pavasaris tik įsisiūbuoja

Klaipėdos muzikos pavasaris tik įsisiūbuoja

Seniausią Lietuvos muzikos festivalį – XXXVIII „Klaipėdos muzikos pavasarį“ – drauge su Lietuvos kameriniu orkestru (LKO, meno vadovas Sergejus Krylovas), atidarė uostamiesčio meras Vytautas Grubliauskas, pasirišęs „muzikalų“ kaklaraištį ir, kaip orkestrantai, avintis lakinius batus.

Laima Sugintienė

Puikiais oratoriniais sugebėjimais garsėjantis miesto vadas šįsyk buvo ne itin kalbus, mat prašytas kalbėti „trumpai ir gražiai“. Tad, išlaikydamas gero tono tradiciją, pakalbėjo apie vis neatšylantį orą bei palinkėjo „gėrėtis akordų sąskambiais“.

Ne tas formatas

Atidarymo koncerto „Muzikinės variacijos“ traukos centru turėjęs tapti violončelės meistras Davidas Geringas intrigos nesukūrė. Pirmajai koncerto daliai pasirinktos trys rusiškos variacijos, nors ir tvarkingai atliktos, akivaizdžiai nebuvo įdomios ir patiems muzikams: A.Arenskio Variacijas P.Čaikovskio tema styginių orkestrui, op. 35a savo repertuare turi kiekvienas pradedantysis kamerinis orkestras; talentingam obojininkui Robertui Beinariui taip pat nemažai pastangų prireikė norint „įpūsti“ gyvybę šiandien mažai aktualioms N.Rimskio-Korsakovo Variacijoms g-moll M.Glinkos tema obojui ir orkestrui (B.Traubo aranžuotė), o paties maestro pasirinktas P.Čaikovskio kūrinys – „Variacijos rokoko tema“ violončelei ir orkestrui, op. 33 – violončelės aukso fondas, bet jau tiek nugrotas…

Tik grodamas Mozartą (skambėjo W.A.Mozarto Simfonija Nr. 29 A-dur), orkestras atgijo, nėrė į savo stichiją, pražydo šypsenos orkestrantų veiduose. Atpažinome prof. Sauliaus Sondeckio braižą, ne veltui maestro garsėjo kaip įstabus Mozarto interpretatorius.

Keistoka festivalio pradžios koncerto programa, lyg ne tas festivalio atidarymo formatas, o ir šiaip – esame girdėję ir gerokai ryškesnių, ir labiau įsimenančių šio kamerinių orkestrų favorito pasirodymų. Puikūs Dainiaus Palšausko (violončelė) solo papuošė šį eilinį koncertą.

Festivalis – šventė

Kad būtų šventė (lot. festivus – šventinis), reikia mažiausiai dviejų dalykų.

Klaipėdos koncertų salės (KKS) darbuotojai kaip įmanydami kūrė šventės atmosferą, laukė mūsų patiesę raudonus kilimus, puošė sceną pavasariu kvepiančiomis gėlėmis, tačiau šventė… neįvyko. Nepadėjo nei mero kaklaraištis, nei batai. Tam, kad tai įvyktų, būtini bent du komponentai: stebuklas scenoje ir… klausytojai. Būtent jų turėtų būti bent vadinamoji kritinė masė, jau nekalbant apie jos išprusimą, nusiteikimą, imlumą, telefonus ir saldainių popierėlius… Juo labiau – atidarymo šventė. Griežiant LKO, mūsų buvo gėdingai mažai. Ne tokie seni laikai, kai, diriguojant S.Sondeckiui, salė lūždavo. Tuomet, be abejo, publiką, be kitų priežasčių, traukdavo ir profesoriaus vardas, jo asmenybės žavesys bei magija.

Bendraamžių nesudomino

Balandžio 9-ąją vaizdas (o ir nuotaika) buvo dar liūdnesnis. Didžiausio mokinių būrio iš Nacionalinės M.K.Čiurlionio menų gimnazijos parengta „Pavasario fantazija“ jų bendraamžių pajūryje nesudomino. Klaipėdos muzikinio švietimo įstaigos nepajėgė (nematė reikalo?) sutelkti savo ugdytinių, salėje buvo vos vienas kitas muzikuojančiųjų bendraamžis…

Pirmojoje dalyje jaunieji atlikėjai stilingai atliko vėlyvąją „Kariškąją“ J.Haydno Simfoniją Nr.100, G-dur. Gal kiek pritrūko kontrastų tarp dalių, ryškesnės bosų linijos, tačiau visuma bylojo apie itin kruopštų partitūros perskaitymą.

Kartu su gimnazijos simfoniniu orkestru ir choru, diriguojant Martynui Staškui, pasirodė solistai. Marius Sakavičius (violončelė) atliko dar vieną žymiojo Vienos klasiko kūrinį – populiariojo Koncerto violončelei ir orkestrui Nr.1 C-dur pirmąją dalį. Nors orkestras jautriai lydėjo solistą, tačiau violončelė skambėjo blankokai.

Koncerto puošmena tapo Lindos Šimanauskaitės (arfa) pagrotos dvi dalys iš F.Adrien Boieldieu Koncerto arfai ir styginių orkestrui C-dur, op. 77.

Iš bendro konteksto iškrito keistoka M.Alfaguell kompozicija – Koncertas fortepijonui, kurį paskambino vienuolikmetė pianistė Ana Laura Sanchez Retana iš Kosta Rikos Respublikos.

Antrojoje koncerto dalyje skambėjo retai atliekama L. van Beethoveno Fantazija c-moll fortepijonui, chorui ir orkestrui, op. 80. Ambicingas pasirinkimas, iškėlęs sunkias užduotis jauniems muzikams, tarp jų ir solo grojusiam Pauliui Andersonui (fortepijonas). Per sunkias: nesuvokta, nesuvaldyta kūrinio forma, nemažai epizodų „apie nieką“. Tačiau tokio masto kūrinio buvimas repertuare svarbus pažintine prasme.

Programoje dalyvavo ir Klaipėdos choras „Aukuras“.

Įsiminė „Mozartas ir Salieri“

Klaipėdoje savo publikos turinčio Alexanderio Paley inicijuotas N.Rimskio-Korsakovo operos „Mozartas ir Salieri“ klavyrinės versijos pastatymas – vienas įsimintiniausių per visą mano atmintį siekiančią Klaipėdos muzikos pavasarių istoriją. Jau vien dėl to, kad tai opera. Pastatyta savo jėgomis. Antra – puikiai pastatyta. Joje viskas derėjo ne tik muzikiniu požiūriu.

Harmoningai suderintos visos sudedamosios operos dalys: muzika, režisūra, kostiumai ir scenografija. Retas atvejis, kai režisierius (Valentino Masalskio debiutas operoje) nesistengia operos „įvaizdinti“, o dėmesingai seka muzikiniu tekstu. Pasirinkta statiška stilistika (Rodeno „Mąstytojo“ poza – Salieriui, po savimi sukryžiuotos kojos – Mozartui) dar labiau sustiprino muzika perteikiamos tragedijos poveikį bei veikė priešingai – vis labiau didino įtampą ir intrigą. Minimalistinė Renatos Valčik scenografija ir kostiumai neblaškė klausytojų dėmesio, mažomis detalėmis (nesuvarstyti Mozarto batai, kabantys perukai) subtiliai paryškino herojų charakterius, atspindėjo laikmetį.

A.Paley – kaip orkestras

Šiame minimalizme, kaip visada, savita raiška, plastika bei temperamentu išsiskyrė, tarsi savotiškas inkliuzas buvo pats A.Paley. Šįsyk patyrėme dar vieną jo daugiabriaunio talento pusę: kaip solistas, KKS grojęs daugybę programų, šįsyk pats tapo orkestru. Itin lanksčiu, jautriu, tarsi ant lėkštutės „padedančiu“ dainininkui kiekvieną natą. Nekalbant apie tai, kad dėl režisūrinio sprendimo dainininkai su „orkestru“ neturėjo akių kontakto.

Genialios N.Rimskio-Korsakovo operos muzikinis tekstas statytojų buvo prasmingai papildytas A.Salieri operos „Mauras“ uvertiūra. Dar vienas pianisto talento bruožas – reikėjo matyti jo orkestrinės partitūros skaitymo iš lapo sugebėjimą!.. Antroji scena prasidėjo po N.Rimskio-Korsakovo mirties rasta fuga, kuri, atlikta fortepijonu keturiomis rankomis (ją su maestro atliko Paulius Pancekauskas), tapo vienu ryškiausių operos muzikinių numerių. Mozarto muzikos citatos, paskambintos sukrečiamai įtaigiai, ypač Requem „Lacrimosa“, dar labiau pabrėžė genialiojo kompozitoriaus likimo tragizmą.

Papildytas buvo ir A.Puškino dramos tekstas – operos pradžioje pianistas tapo dar ir pasakotoju, klaususiu: ar tai tikrai nutiko? Ar Salieri nunuodijo Mozartą? Ir prašė: „Supraskite, tai neturi nieko bendra su realybe, su tiesa. Tai mįslė, paslaptis, prakeikimas…“

Išrinktųjų nedaug…

„Nėra tiesos ir aukščiau“, – nuodytojo šlovę pelniusio kompozitoriaus žodžiais kreipėsi į mus Eugenijus Chrebtovas (baritonas). Santūriai, nuo operos šablonų nuvalyta raiška jis perteikė dvejonių kamuojamo muziko charakterį.

Tikru atradimu tapo Mindaugas Jankauskas (tenoras). Išraiškingos plastikos, gražaus, lankstaus ir paslankaus vokalo dainininkas net išoriškai atrodė panašus į genialųjį Vienos klasiką. Žinant, per kokį trumpą laiką jis parengė šią nelengvą partiją, belieka laukti kitų iki šiol daugiau Vokietijoje dirbančio solisto vaidmenų.

„Mūsų, išrinktųjų, nedaug“ – masoniškas Mozarto mintis išdainavo žavusis tenoras. Be abejo, šis pastatymas – tai produktas išrankiam, gurmaniškam skoniui. Tokios publikos nėra daug. Drąsus sprendimas kamerinei operai skirti du vakarus. Matyt, mąstyta taip: jei A.Paley ir vienas surenka salę, tai pasitelkus Klaipėdoje kalnus verčiantį V.Masalskį, o juo labiau dar ir televizijos „išsuktą“ E.Chrebtovą ir „el Fuego“, anšlagas garantuotas. Deja… Antrąjį vakarą salėje buvo nejaukiai tuščia. Mąsčiau: „rusų literatūrinis Mozartas“ – A.Puškinas, veikalas pastatytas originalo kalba – kurgi mūsų uostamiesčio rusakalbė publika? Ne kartą teko stebėti šios bendruomenės sutelktumą, kai koncertus organizuodavo jų tautinė bendrija. Galbūt derėjo ir su jais padirbėti? O gal ir buvo padirbėta, tik nesėk-mingai?

Sugrojo ir sušoko

Balandžio 18-osios Klaipėdos kamerinio orkestro su estų dirigentu ir smuikininku Andresu Mustonenu parengta programa „Tyli malda ir siautulingi šokiai“ labai negausią publiką koncerto pabaigoje „išvertė“ iš krėslų.

Jau ne pirmą kartą Klaipėdoje besilankantis A.Mustonenas visada savaip perskaito ir ypač emocionaliai, paneigdamas tradicijas, interpretuoja muziką.

Pirmajai daliai pasirinkę gruzinų autorių H.Lolashvili’o ir G.Kancheli’o nostalgiško charakterio muziką, teatrališkus dirigento (vadovo?) judesius, elektrifikuotų instrumentų tembrus, fonogramą, netradicinius garso išgavimo būdus, scenoje sukūrė… Ne, ne emociją, sukūrė sunkiai žodžiais nusakomą būvį. Lyg ilgesys. Lyg nerimas. Lyg nežinia. Buvo gražu. Orkestrantai ir svečias tiesiog gyveno muzikoje, malonu buvo stebėti neabejingus jų veidus.

Antroji dalis buvo skirta šokiui, pradedant renesansu ir baigiant dabarties šokių muzika. Viskas buvo atlikta kiek hipertrofuotu stiliumi: jei barokas, tai pabrėžtinai barokas, jei „Led Zeppelin“, tai labai jau sunkus rokas.

Nubraukiau aštuonis veiksmažodžius ir būdvardžius – nė vienas netinka apibūdinti tam, ką ir kaip scenoje veikė A.Mustonenas. Na, ne dirigavimas tai! Tikriausiai ne vienam, krimtusiam dirigavimo mokslus, kraujas užvirė. Ką jis ten veikia? Šoka? O gal tai pantomima? Vaidina? Ir muzikantai viską puikiausiai supranta, ir viskas skamba! Kažką panašaus daro jaunasis Gediminas Gelgotas.

Programą vainikavo neįtikėtinos variacijos A.Corelli „La follia“ tema, T.Kaumanno aranžuotos specialiai A.Mustonenui ir jo sugrotos (sušoktos su karatė elementais) koncerto pabaigoje.

Betgi kur žadėtas „didingas klasikos skambesys“ ar „stambių formų projektai“? Tiek to, nebūkime priekabūs – pavasarį būna visokių anomalijų.

Sveikintina, džiugina tai, kad pirmosios pusės festivalio ryškiausi projektai ne „importuoti“, o parengti pačios koncertinės įstaigos jėgomis.

Festivalio pirmajai daliai tiktų kitas pavadinimas – „Violončelės muzikinis pavasaris“: D.Geringas, D.Palšauskas, M.Sakavičius. O kur dar įspūdingai siautulingi M.Bačkaus solo epizodai A.Mustoneno projekte!..

Pavasaris vis dar neatėjo… Betgi turi!

by admin