Klaipėdos šokėjai – Šokio dienai
Balandžio 29-ąją viso pasaulio choreografijos bendruomenė šventė Tarptautinę šokio dieną, kurią 1982-aisiais – lygiai prieš 30 metų – patvirtino JUNESKO teatrinio instituto šokio Komitetas. Koncertais, festivaliais, spektakliais ši diena paminėta visoje Lietuvoje. Ne išimtis ir Klaipėda, juolab kad čia gyvuoja šokio mūzų kalvė – Klaipėdos universiteto menų fakulteto Choreografijos katedra (toliau – KU MF CHK). Tad ypač džiugu prisiminti ir nors trumpai apžvelgti uostamiestyje vykusius šventinius renginius.
Violeta Milvydienė
Pradėjo ir užbaigė festivaliai
Tarptautinės šokio dienos (išties, beveik savaitės) maratoną Klaipėdoje pradėjo tradiciškai pavasarį pražystanti „SAULĖgrąža“ – V tarptautinis vaikų ir jaunimo šiuolaikinio šokio festivalis vyko balandžio 26-ąją Muzikiniame teatre. Jaunimo centro choreografijos studijos „Inkarėlis“ suorganizuotas trijų valandų renginys (festivalio iniciatorė ir idėjos autorė Esmeralda Zubrickienė, koordinatorė Dalia Jagminienė, vedėja Lina Klepeckaitė) buvo skirtas ne tik minėtai šventei, bet ir Klaipėdos miesto 760-mečiui bei studijos veiklos 20-mečiui.
Po oficialaus festivalio atidarymo iškilmingų organizatorių sveikinimo kalbų ir „šmaikštaus“ Jaunimo centro (JC) direktoriaus Alekso Bagdonavičiaus pasisakymo publiką „apšildė“, iššaukdami ovacijų ir plojimų gausą, mūsų akiai vis dar egzotiškai atrodantys juodaodžiai – svečiai iš Pietų Afrikos Respublikos. Nesiimu vertinti, bent jau choreografiniu požiūriu, jų solinių „pasažų“ – smagu vien tai, kad žiūrovams buvo suteikta nors trumpalaikė energetinė atrakcija.
„SAULĖgrąžos“ dalyvių – mėgėjiškų šokio grupių, kolektyvų ir studijų – Klaipėdos „Inkarėlio“ bei „Jungos“, Palangos „Silueto“, Gargždų „Trepsiuko“ ir Vydmantų „Vėjūnų“ pateikti šokiai buvo įvairiaspalviai, dažniau masiniai ir, deja, labiau „mergaitiški“, todėl ilgainiui susiniveliavo. Įsimintinesni, kadangi įgavę savotišką stilizaciją, šokio studijos „Incognito“ iš Šiaulių ir Klaipėdos teatro studijos „Aušra“ šokio grupės „Akcentas“ pasirodymai. Stilingumu išsiskyrė Mažeikių choreografijos mokyklos modernaus šokio ansamblio „Niuansas“ (vadovė Jelenė Legenzovienė), profesiona-
liausia choreografija – KU MF CHK studenčių kompozicijos (vadovai Agnija Šeiko ir Violeta Milvydienė). Povilo Fokino šokio teatro (beje, šios skambiai įvardytos grupės daugumą irgi sudaro studentija – būsimųjų choreografų karta) pristatytas kūrinys „Žorž Sand ir Frederikas“ pasižymėjo savitu neoklasikinio šokio braižu, tačiau buvo pernelyg ištęstas, iš pasikartojančių frazių.
Analogiško pobūdžio, struktūros ir dalyvių kontingento bei skaičiaus atžvilgiu festivalis pavadinimu „Šokio vizija“, kasmet tradiciškai rengiamas JC vaikų ir jaunimo šokių kolektyvo „Vijurkas“ vadovės Violetos Šleinienės, tarsi užbaigė šventės epopėją, balandžio 29-ąją šokio meno gerbėjus sukviesdamas į didžiąją Žvejų rūmų salę.
Nepaisant diskutuotino, bet, manyčiau, gana ydingo fakto, jog panašūs festivaliai dažniausiai organizuojami be išskirtinės filtracijos, t. y. ypatingos išankstinės atrankos, taip pat kitų negatyvių tendencijų (dominuojančio piešinio eilėse, nukreipiant visus šokėjus „an fas“, neretai beprasmiškų, o kartais net suvulgarintų judesių „kokteilio“, netinkamo vaikiškam amžiui muzikinių kūrinių parinkimo etc.), šiuos masinius reiškinius verta laikyti tinkama prevencija, svarbiu vaikų ugdymo ir auklėjimo faktoriumi, motyvuotai nukreipta jaunų žmonių veikla.
Paskyrė teatralizuotus koncertus
KU bendruomenės nariai, taip pat miesto choreografai bei šokių mokytojai – universiteto absolventai buvo pakviesti į MF Mokomąjį teatrą Tarptautinę šokio dieną paminėti kartu su CHK pedagogais, koncert-meisteriais ir studentais.
Negausiai susirinkusios, tačiau gana išskirtinės – akademinės – publikos dėmesiui pasiūlytas diplomanto Dariaus Berulio baigiamasis bakalauro studijų darbas „Pradžia ar Pabaiga?…“. Iš tradicinių lietuvių tautinių šokių ir moderniai stilizuotų, paties jaunojo pedagogo sukurtų kompozicijų sudėliotoje koncertinėje programoje būsimieji choreografai pasireiškė kaip plastiški, techniški ir artistiški atlikėjai. Keliais šios programos fragmentais bei kitų stilių šokiais jie įsiliejo į jungtinį įvairių uostamiesčio studijų, šokio grupių ir pavienių profesionalių artistų koncertą, vykusį jau kitos dienos, balandžio 27-osios, vakarą. Tokią prasmingą „duoklę“ Tarptautinei šokio dienai „atidavė“ kultūros centras Žvejų rūmai, suorganizavęs teatralizuotą koncertą „Pavasario arabeskas“ (scenarijaus autorius ir režisierius Arūnas Peštenis).
Akivaizdus pozityvas – pastarajame koncerte nebuvo nė krislelio pramoginio žanro beskonybės, ryškaus kažkurio šokio stiliaus dominavimo ar deklaravimo. Atvirkščiai – buvo galima pasigėrėti įvairaus žanro choreografija, beje, sukurta ir parengta išskirtinai KU MF CHK studentų, diplomantų bei absolventų – dabartinių uostamiesčio choreografų ir šokio pedagogų.
Į atskirus blokus – pagal skirtingą stilistiką bei leksiką – sugrupuotas scenines kompozicijas rišliai ir stilingai sujungė mimas Aleksas Mažonas, įkūnijęs Klajoklio vaidmenį. Pradinėje scenoje – ištraukoje iš spektaklio – Irmos Stonienės parengtos „Aukuro“ gimnazijos šokėjos-kariatidės išdidžiai vaikščiojo ir pozavo, subtilia darna ir ypatingu jautrumu pasižymėjo šiuolaikinio šokio duetas (choreografija Aušros Krasauskaitės, jos partneris Darius Berulis). Po didingų studentų istorinio šokio kolektyvo „Saltanda“ (vadovė Tulia Zinčiukienė) šokių iš dūmų kamuolio netikėtai išniro ekstravagantiškieji „Vampyrai“ – Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro artistai (kūrėjai ir atlikėjai Jolanta Milčienė ir Aurelijus Liškauskas). Energingos nuotaikos pliūpsnius paskleidė poriniai studentų šokiai – mongolų „Klajokliai“ ir žydų „Hava Nagila“, paslaptingomis romantiškomis godomis padvelkė „Vėjūnės“ atliekama „Kiniška vėduoklė“ bei armėnų šokis „Enzeli“, sukurtas J.Kačinsko muzikos mokyklos choreografijos skyriaus merginų grupės vadovės Marianos Fokinos.
Programą tęsė A.Krasauskaitės baleto studija, P.Fokino šokio teatras ir šokių kolektyvas „Intrus“ (vadovas Mindaugas Lekauskas), o finale pro „Naujos epochos šėlsmą“ visi koncerto dalyviai išlydėjo Klajoklį toliau „į nuostabų pasaulį“.
„Didysis kankanas“ ir mažos abejonės
Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro (KVMT) balandžio 29-osios renginys „Didysis kankanas“ taip pat mirgėte mirgėjo šokio stilių, formų, leksikos bei temų įvairove, atlikėjų amžiumi, jų atlikimo galimybėmis etc.
Šalia baleto artistų – nuotaikingų grupinių priešokių ištraukose iš operečių bei miuziklų, jaudinančių, humoristinių ar aistringų duetų, jausmingų ir ekspresyvių solo – scenoje pasirodė mažosios teatro žvaigždutės – trupės solistės A.Krasauskaitės rengiamos „balerinos“. Lietuvišką choreografijos katedros studentų santūrumą kontrastingai „papildė“ šiuolaikinio šokio „asas“ Petras Lisauskas, pademonstravęs atletiško kūno plastikos įvaldymą, virtuoziškais viražais stebino Kauno valstybinio muzikinio teatro duetas (Justina Bervingienė ir Gintaras Visockis), nepriekaištingai atlikęs įspūdingą „Karmen“ choreografiją.
Koncertinės programos principu sudėliotose kompozicijose būta ir elementarios gaivališkos apraiškos momentų, ir puikių, kiek netikėtai „išaugančių“ režisūrinių sprendimų. Šis dviejų dalių šventinis renginys – išties aukščiausio lygmens profesionalumo, emocionalios raiškos ir techninio meistriškumo pavyzdys.
Tad nemaloniai nustebino situacija, kai jubiliejiniame KVMT 25-mečio koncerte gegužės 13-ąją neišvydau nė vieno „tikro“ baleto trupės pasirodymo – vos keli šokiai buvo įjungti į bendras miuziklų ar operečių arijas. Kadangi tikėjausi bent proporcingesnio santykio, te atleidžia mano adekvačiai reakcijai ir nėmaž nedramatizuotai, neambicingai pozicijai teatro autoritetai (su visa pagarba meno vadovui Ramūnui Kaubriui) – šiuo atveju nesilaikysiu neutralaus požiūrio ir neatliksiu „delete“. Juk baleto trupė yra itin svarbi muzikinio teatro dalis, bei akivaizdu – vizualiai gražiausia, jaunatviškiausia, visada žavinti santūria judesių jėga, unikaliu potencialu bei dvasinėmis raiškomis. Tebūnie, jei kažkas apkaltins tuščiais ar šališkais postringavimais: kadangi dauguma trupės atlikėjų – choreografijos ir sportinių šokių katedrų absolventai, jaučiu jiems dvigubą simpatiją, seku jų veiklą, džiaugiuosi rezultatais. Išgirsta versija neva baleto trupei jau „leista“ pasireikšti prieš dvi savaites – neįtikinama ir alogiška argumentacija. Belieka tik spėlioti, ką patyrė patys artistai – pasijuto neįvertinti, gal ignoruojami, šiek tiek izoliuoti ar visiškai eliminuoti? Ir kas jų laukia ateityje? Prisipažinsiu, neramina šie retoriniai klausimai. Nejauku buvo ir magistrantei Ramonai Valiūtei (vienai iš trupės narių), kai, rašant mokslinį referatą ir pildant anketas, ji susivokė – didelis procentas respondentų apskritai nežino, jog KVMT turi baleto trupę. Taigi…
Paminėjo spektakliais
„Ir viskas klojos kuo puikiausiai“ – tai KU MF CHK absolventės Ingos Kuznecovos magistro studijų baigiamasis darbas, dar 2011-ųjų gruodyje pirmąkart pristatytas itin netradicinėje erdvėje – viename palėpinės struktūros bute. Nedidelį jo fragmentą išvydome kovo mėnesį „Padėkos kaukės“ teikimo ceremonijos metu, o gegužės 6-ąją Vilniuje vykusiame Tarptautiniame šiuolaikinio šokio festivalyje „Naujasis Baltijos šokis“ spektaklis net tris kartus paeiliui buvo parodytas „Europos“ prekybos centre. Balandžio 28-ąją šiuolaikinio meno gerbėjai buvo pakviesti į du jo „seansus“ Klaipėdos lėlių teatre.
Kai kur įvardijamo premjera ir dabar jau skelbiamo kaip dviejų choreografų bei atlikėjų – I.Kuznecovos ir Petro Lisausko – sukomponuotas, menininkų grupės „Žuvies akis“ pristatomas 45 min. trukmės kūrinys pretenduoja į „rimtųjų“ sąrašą. Inspiruotas 1969-aisiais Johno Lennono ir jo žmonos Yoko Ono sukurto performanso „Bed In“, spektaklis savitai gvildena šeimyninius dviejų jaunų žmonių santykius, panardina į šmaikščiai ar lyriškai „išdėstytas“ jų tarpusavio bendravimo problemas. Šiuolaikinio šokio stilistika ir aktorine vaidyba pagrįstame spektaklyje atskleistos įvairios bei, natūralu, itin skirtingos moters ir vyro būsenos.
Gal ne itin originaliu, tačiau imponuojančiu gyvu netikėtumo aspektu, iššaukiančiu tam tikras interpretacijas, laikyčiau epizodą su obuoliais. Nevalingą šypsnį sukėlė sodriai uždainavęs talentingasis P.Lisauskas, išdykėliška nuotaika užkrėtė scenelė su mediniais skalbinių segtukais, ryškiaspalviai žaidybiniai elementai sklido ir iš videodailininko Juliaus Venskaus sumontuoto filmuko kadrų.
Choreografiniam sprendimui, apskritai visam spektaklio vyksmui „tarnauja“ baldai, sijos, kiti buto rekvizitai bei galybė raštelių – spalvotų priklijuojamų popierėlių, kuriuose parašyti trumpi sakiniai – priminimai apie tai, ką kiekvienas jų turi (privalo) atlikti, išdėstyti kažkokie priekaištai ar prisipažinimai.
Dueto „kovoje“ netrūko subtilaus šelmiškumo ir abiems atlikėjams būdingo išradingumo. Atrodo, šie jauni žmonės nelinkę pyktis ar stipriau konfliktuoti – atvirkščiai, jaučiami nuoširdūs bandymai prisitaikyti vienam prie kito, noras suprasti, išgirsti, atleisti…
Kelios mintys – atomazgai
JUNESKO teatrinio instituto šokio Komiteto prieš 30 metų išleistame dokumente teigiama, jog Tarptautinė šokio diena skelbia šokio kalbos universalumą ir gebėjimą įveikti visus – politinius, kultūrinius, nacio-
nalinius barjerus, suburti žmones taikos ir progreso labui. Šiandienių mūsų valstybės politinių įvykių, „demokratinių“ procesų, socia-
linės neteisybės ir melo, švietimo ir kultūros genocido verpete ši frazė skamba mažų mažiausia demagogiškai, jeigu ne šventvagiškai…
Belieka viltis – kol trepsime, šokame, kuriame – tol dar judame pirmyn, reiškia – gyvename…
Beje (ir deja), jaučiančių tokį judėjimo pulsą į sales susirinko ne per daugiausia…
