Klaipėdos universitetui – V.Strolios muzikinė kolekcija

Klaipėdos universitetui – V.Strolios muzikinė kolekcija

Danutė Petrauskaitė

Rugpjūčio pabaigoje į Klaipėdos universitetą iš JAV atkeliavo unikali Vytauto Strolios (1928–2007) muzikinė kolekcija. Jos kelias į Klaipėdą nebuvo nei trumpas, nei lengvas.

Kolekcijoje – knygos, natos, žurnalai, laikraščiai, dokumentai, laiškai, nuotraukos, senieji garso voleliai, plokštelės, kompaktiniai diskai, koncertų programėlės. Daugeliu aspektų ji atspindi lietuvių muzikinę veiklą visame pasaulyje, ypač Amerikoje ir yra vienas didžiausių tokio tipo rinkinių.

Iš muzikų dinastijos

V.Strolia – vyriausias kompozitoriaus, dirigento, pedagogo Juozo Strolios ir dainininkės Zentos Grubaitės sūnus. Abu tėvai buvo S.Šimkaus konservatorijos auklėtiniai, 1927-aisiais Klaipėdoje sumainę žiedus.

Po metų, kovo 2-ąją, Mažeikiuose gimęs Vytautas nuo pat vaikystės buvo pasinėręs į muzikos pasaulį – girdėjo, kaip dainavo mama ir smuikavo tėvas. 1939-aisiais jis pradėjo lankyti Šiaulių muzikos mokyklą, bet mokslas truko vos kelerius metus. Mat prasidėjus karui tėvas, nukentėjęs nuo bolševizmo, saugumo sumetimais kartu su šeima nutarė palikti Lietuvą.

Vytautas toliau tęsė mokslus Dresdeno konservatorijoje ir Braunšveigo muzikos mokykloje. Deja, jaunystės metai nebuvo lengvi – teko išgyventi košmarišką Dresdeno bombardavimą, kęsti materialinius nepriteklius, kraustytis iš vieno miesto į kitą, vilkėti kareivišką milinę ir išgyventi mylimos mamos netektį.

Liko du jo broliukai – Faustas ir Herkulis, kurie taip pat mokėsi muzikos ir vėliau, apsigyvenę Amerikoje, tapo nepamainomais lietuviškoje veikloje.

Faustas vadovavo vaikų ansambliams, Lietuvos vyčių chorui, styginių ansambliui, dirigavo dainų šventėse, dirbo muzikos mokytoju mokyklose ir vasaros stovyklose, ėjo ir iki šiol tebeeina Šiaurės Amerikos lietuvių muzikos sąjungos valdybos pirmininko pareigas.

Herkulis, mokęsis smuikuoti pas tėvą, dažnai grieždavo šiuo instrumentu Lietuvių operos pastatymuose, tautiečių koncertuose ir vakarėliuose.

Apsigyvenęs JAV, Vytautas lankė Naujosios Anglijos konservatoriją Bostone, kur studijavo fagotą, orkestrinį dirigavimą ir muzikos kritiką. Kartu reikėjo užsidirbti duoną. Tačiau visada linksmas ir nepavargstantis jis atrasdavo laiko ir jėgų groti akordeonu tautinių šokių grupėms, pūsti fagotą įvairiuose amerikiečių orkestruose. Bet pašlijus sveikatai, turėjo atsisakyti instrumentalisto veiklos.

Kurį laiką dirbo karo laivyno bazėje, vėliau perėjo į kompiuterių sritį. Bet lietuviškos veiklos nenutraukė: vadovavo Bruklino operetės chorui, vyrų chorui „Perkūnas“, rengė muzikines laidas Niujorko lietuvių radijui „Laisvės žiburys“, dirbo muzikos mokytoju lituanistinėse mokyklose.

Jei Faustas ir Herkulis daugiausia reiškėsi Čikagoje, tai Vytautas – Niujorke. Čia visur jo buvo pilna – ir „Kultūros židinyje“, ir lietuviškame eteryje bei periodinėje spaudoje.

Vytautas domėjosi lietuviška muzikine veikla ir istoriniu aspektu. Jo dėmesį vis dažniau patraukdavo įvairūs leidiniai, kuriuose būdavo minimas Lietuvos vardas. Negalėdavo jis ramiai praeiti ir pro lietuviškas plokšteles. Todėl laipsniškai ėmė kaupti šią lituanistinę medžiagą ir tapo aistringu kolekcininku, savo pomėgį pavadinęs „nikiu“ (nuo žodžio „įnikti“).

Kolekcininkas ir tyrinėtojas

Labiausiai Vytautą domino plokštelės. Norėdamas sužinoti, kiek ir kur jų buvo išleista išeivijoje, ėmė rinkti informaciją iš įvairiose Amerikos bibliotekose saugomų katalogų.

Po ilgų darbo metų jis parengė sąrašą užsienio kraštuose išleistų lietuviškų plokštelių – 1140 vienetų – pradedant Anglija ir baigiant Urugvajumi – ir ėmė jų ieškoti, vaikštinėdamas po antikvariatus ir bendraudamas su kitais kolekcininkais. Vytautas kaupė ir Sovietų Sąjungoje gaminamas lietuviškas plokšteles, kurias iš Lietuvos siųsdavo draugai ar atveždavo koncertuojantys muzikantai. Tačiau nesitenkino vien jų sudėliojimu į lentynas, bet ėmė rengti diskografijas įvairiomis temomis. Ir tapo didžiausiu šios srities specialistu lituanistikos baruose. Diskografijose jis neapsiribodavo vien kūrinių pavadinimais ar atlikėjais, bet nurodydavo įrašymo datas, firmų katalogus ir matricų numerius, etiketes, plokštelių dydžius ir garso įrašymo greičius.

Lietuvoje yra išspausdintos V.Strolios parengtos Maironio, V. Jakubėno, J.Kačinsko, M.K.Čiurlionio diskografijos. Pastarasis darbas pasirodė Kaune 2001-aisiais kaip solidi knyga ir šiandien gali daug pagelbėti atlikėjams ir muzikologams, norintiems sužinoti, kas, kada ir kur pasaulyje atliko šio kompozitoriaus muziką.

Tačiau ne vien plokštelės traukė Vytauto dėmesį. Jis buvo neabejingas viskam, kas lietuviška, ir šiek tiek mokėdamas jidiš kalbą, žinių apie Lietuvą ieškojo net Niudžersio žydų laikraštyje.

Skirtis buvo sunku

Pirmą kartą V.Strolios namuose Niudžersyje man teko pabuvoti 1991-ųjų pabaigoje. Buvau viena iš nedaugelio, kuriai buvo pasiūlyta susipažinti su garsiąja kolekcija.

Vytautas ją laikė namo rūsyje, kur stovėjo ir jo darbo stalas. Jos kaupimui buvo išleidžiami visi atliekami pinigai. Džiugu, kad tam neprieštaravo Vytauto žmona Irma Trakytė – iš Klaipėdos krašto kilusi vokietaitė, palaikiusi ir savo vyro dalyvavimą lietuviškoje veikloje.

Metams bėgant kolekcija augo, o jo savininko sveikata menko. Telefonu dažnai kalbėdavomės, koks bus tos didžiulės bibliotekos ir fonotekos likimas. Vytautas prasitarė, kad norėtų ilgai grojančias senąsias plokšteles palikti Martyno Mažvydo bibliotekos Muzikos skyriui. Tam negalėjau prieštarauti, nors ir labai norėjosi jas turėti Klaipėdoje. Bet žinodama liūdną Klaipėdos universiteto Menų fakulteto fonotekos, kaip labiausiai nuskriausto padalinio, padėtį, nedrįsau apie tai net užsiminti.

Tačiau dėl likusios kolekcijos sutarėme tvirtai – ji bus skirta tik Klaipėdai. 2004-aisiais Vytautas pakvietė mane pas jį apsilankyti ir atsirinkti Klaipėdai reikalingą literatūrą. Bet tai padaryti nebuvo lengva. Derėjomės dėl kiekvienos knygos, kurios Vytautui kėlė brangius prisiminimus. Ant kiekvienos jų, kaip ir pridera kolekcininkui, jis dėjo savo atspaudą. Pavyko supakuoti 16 nemažos apimties dėžių ir į Klaipėdą atsivežti knygų dovanojimo aktą su Vytauto parašu.

Atsisveikindama supratau, kad daugiau su juo nebepasimatysiu, bet net neįtariau, kad man dar kartą teks apsilankyti jo namuose. Mat Vytautas supakuotų dėžių taip ir neišsiuntė, net jas atplėšė. Matyt, skirtis su šiuo turtu buvo labai sunku, be to, nuolat dirbant prie diskografinių rodyklių, jam prireikdavo įvairiausios literatūros, kurios jis ieškodavo ir Klaipėdai skirtose dėžėse.

Apie jokį fonotekos gabenimą į Vilnių, o bibliotekos – į Klaipėdą nebuvo nė kalbos. Vytautas dirbo, rašė, vis dar papildydavo naujais leidiniais savo lentynas. Skirtis jam su kolekcija reiškė prarasti savo esybę ir gyvenimo tikslą. Bet tas gyvenimas netikėtai nutrūko – 2007-ųjų kovo 29 d. V.Strolia mirė.

Jo našlė Irma buvo pasiryžusi pagelbėti siunčiant biblioteką į Klaipėdą. Tačiau, kaip paaiškėjo, tas darbas reikalavo ne tik fizinių jėgų, dėžes kilnojant stačiais laiptais iš rūsio, bet ir išmanymo darant atranką.

Transatlantinė kelionė

Pirmoji drąsiam žygiui ryžosi M.Mažvydo bibliotekos Muzikos skyriaus vedėja Eglė Marčėnienė, pernai rudenį nuvykusi į V.Strolios namus ir supakavusi plokštelių siuntą. Supratau, kad ir man nėra ko ilgiau laukti. Užteko visko – pasiryžimo ir sveikatos, trūko tik vieno – pinigų. Jokios vilties neturėjau jų gauti iš skendinčio skolose Klaipėdos universiteto. Tad teko kreiptis į užjūrio tautiečius – pirmiausia į Mažosios Lietuvos fondo pirmininką Vilių Trumpjoną ir buvusį pasaulio lietuvių bendruomenės pirmininką Vytautą Kamantą. Dideliam mano džiaugsmui, pinigų davė ir vienas (2000 JAV dolerių), ir kitas (1000 JAV dolerių).

Šie asmenys iš karto suprato reikalo svarbą, nes puikiai žinojo ilgametę V.Strolios veiklą. Už tai esu jiems nepaprastai dėkinga. Labai daug šiame darbe padėjo ir Klaipėdos universiteto bibliotekos direktorė Janina Pupelienė, pastaruosius penkerius metus neprarasdama vilties sulaukti dovanotos bibliotekos ir susirašinėdama su Vytautu, vėliau – ir su jo žmona Irma.

Įdėtos viltys išsipildė. Šį kartą, pritariant Irmai ir Vytauto broliui Faustui, pavyko supakuoti jau 70 dėžių, į kurias tilpo ne tik biblioteka, bet ir E.Marčėnienės paliktos fonotekos dalis. Pavyko aptikti ir kelias J.Strolios dėžes su unikalia Klaipėdos krašto medžiaga. Taip pat buvo supakuoti Vytauto rankraščiai – jo dar nespėtos išspausdinti diskografijos, rodyklės, laiškai įvairiems muzikams. Dirbant šį darbą labai padėjo Irma, suteikusi man ne tik savo pastogę, bet ir įvairiuose rūsio užkaboriuose atrasdama užslėptų plokštelių ar knygų. Už tai jai taip pat nuoširdžiai dėkoju.

Smagu, kad visas šis krovinys – jau po Menų fakulteto stogu. Rugsėjo 11-ąją į Klaipėdą atplaukė iš Čikagos F.Strolios pasiųsta dėžė, į kurią tilpo daug vertingų jo tėvo rankraščių. Taigi Klaipėdos universiteto biblioteka pasipildys nauju fondu, kuris bus pavadintas Strolių vardu. Turint omenyje Muzikologijos institute esančią dar ir kitą išeivijos muzikų medžiagą, galima drąsiai tvirtinti, kad Klaipėdos universitetas pamažu tampa didžiausiu lietuvių egzodo muzikinės kultūros vertybių kaupimo ir tyrinėjimo centru. Dėl to ši mokslo ir studijų institucija įgyja savo išskirtinumą kitų aukštųjų Lietuvos mokyklų kontekste.

by admin