Klejojanti klijuotė

Klejojanti klijuotė

Viktorija Ivanova

1.

Negaliu pakęsti gražių moterų. Ypač tų, kurios žinosi esančios gražios. Mieliau imuosi negražių. Ar tokių, kuriose grožį tenka įžvelgti. Jos jaučiasi man dėkingos.

Nesuprantu per lietų stotyse stovinčių vyrų ir bukų telyčių akimis išlydinčių savo mylimąsias. Kaip apskritai galima mylėti moteris? Arba apsiseilėjusios lunatikės, arba maniakiškos utopistės. Arba tokios, apie kurias apskritai nė garsiai kalbėti neverta. Todėl apie ją ir nekalbėsiu. Nekalbėsiu garsiai. Kalbėsiu pašnibždom.

Naktimis ji pasitenkinimus iškvėpdavo pro nosį, įsikandus užkloto kampą. Nubukintu žvilgsniu žiūrėdama į šoną. O kai rytais keldavosi iš lovos, apsirengdavo apatinius ir prieš eidama į vonią mane pabučiuodavo, sakydavau, jog man labiau patiko, kai ji buvo mažiau apsirengus. Ji tik švelniai nužvelgdavo įžūlų mano snukelį.

Vieni mokos nuolankumo klūpodami bažnyčioje, o ji norėjo mokytis nuolankumo virdama man vakarienę, skalbdama mano drabužius, valydama mano batus, slaugydama mane, klausydama manęs, žavėdamasi manimi, lygindama mano marškinius, valydama mano batus. Vienąkart isteriškai krizendama ji net prisipažino norinti švelniai mane garbinti. Naktimis, kol patenkintosios murkimas tūnos skrandyje, norinti akimis glostyti mano veidą ir dėkoti ne dievui, o man už išganymą. Sakėsi norinti manęs – Išganytojo, kuriam galėtų (pa)(at)siduoti. I kak my žyviom? Vsio charašo. Oi, vsio charašo.

Susipažinome su ja labai paprastai. Ji jau seniai norėjo kažką pamilti, aš tik pasitaikiau tinkamu laiku tinkamoje vietoje. Jau po poros valandų švelniai ją bučiavau. Abiejų mūsų lūpos buvo minkštos. Pirštų galiukai sužvarbę. Smilkiniai – degantys.

Ji visa buvo kažkokia neįprastai neurotiška. Vos prisilietus krūpteldavo. Iš pradžių tai žavėjo, bet greit ėmė įkyrėti. Aš bandau bučiuoti jos kaklą, o ji visa pašoka ir pečiu trenkiasi man į smakrą. Pasiutusiai žavu. Pasiutusiai. Bučiuotis ji nemokėjo, net jei pati teigė, kad mes paprasčiausiai skirtingai pratę. Nė viena moterimi lig jos negalėjau skųstis. Nei dėl vienodų, nei dėl skirtingų papratimų. O ji tik bekandžiodama sukruvindavo mano lūpas ir ilgam palikdavo ištinusį liežuvį. Lovoje irgi neturėjo kuo pasigirti. Sakėsi, kad aš jai ne pirmas. Bet būčiau drįsęs ir tuo suabejoti. Tačiau tariami galvos skausmai jos nevargino. Man panorėjus, ji visuomet būdavo mano. Dėl ko su ja buvau? O kodėl gi nebuvus. O kodėl gi tiesiog nepabuvus.

Su ja turėjau visišką laisvę. Galėjau daryti ką tinkamas. Ji atsikraustė gyventi pas mane, mat pati nuomojosi butelį kažkur centre. Per brangiai. O aš dėl jos buvimo nesukau galvos. Priešingai. Dieną pamaitintas. Pamaitintas ir naktį. Be to, neturėjau prieš ją jaustis atsakingas. Grįždavau kada ir iš kur noriu. Ji visad manęs laukdavo. Kartais rasdavau ją užsnūdusią su kokia knygiūkšte rankose. Tada ji man labiausiai patikdavo. Palindęs po užklotu imdavau švelniai kandžioti jai šonus, glostyti nugarą. Pasigirsdavo švelnus murkimas. Ir tada ji jau mano. Net jei nevisiškai tepabudus. Niekada dėl nieko nepriekaištaudavo. Juokingiausia tai, kad po nakties ji man dar padėkodavo.

Nuo mažens moterims buvau daugiau chamas nei lyrikas. Dar vaikystėje, kai mama klausdavo, ar užaugęs stosiu į konservatoriją, atsakydavau, kad greičiau į koloniją.

Mano bute dažnai lankydavos draugas, grojęs akordeonu. O aš grodavau gitara ir dainuodavau. Ji niekuomet nepraleisdavo šių koncertų. Tarsi šuo tupėdavo kamputyje ir seilėdavos, įsmeigus į mane akis. Visa jos energija buvo pašvęsta man. Aš mėgaudavaus jos dėmesiu. O dainuodamas apie moteris tyčia į ją tepažvelgdavau tik kartais. Tačiau dainuodamas apie išsiskyrimus, apie išdavystes, neatitraukdavau nuo jos akių. Matydavau, kaip ji be garso inkščia visu kūnu. Ir tuo augau. Tuo kvėpavau.

Vieną vakarą, kai pasiutusiai lijo, ji pareiškė be galo norinti geltonų gėlių. Sakėsi iš proto einanti, kaip jai būtinai dabar reikia geltonų gėlių. Labai nekreipiau dėmesio, tik leptelėjau: „Bėk ir nusipirk. Ne cukrus – neištirpsi“. Ir ji išbėgo. Mane turėjo graužt sąžinė? Na, negraužė. Jei aš ko noriu, aš pasiimu. Tarkim – ją. Užsimaniau, ir ji teisės rinktis nebeturėjo. Žiūrėjau pro langą, kaip ji, vienplaukė, pasidažiusi lūpas ryškiai bordo – tokia pačia spalva kaip ir jos batai, strykčiojo per balas. Tarsi jos nuotaika būtų buvusi šventinė. Keista merga. Šiltai sėdėjau fotelyje, kai ji visa šlaput šlaputėlė grįžo. Be gėlių. Su vyno buteliu rankose. Nusiavė batus, priėjo manęs pabučiuoti, bet nuo jos bjauriai varvėjo šalti lašai, tad liepiau eit persirengt. Ji tik atsitraukė keletą žingsnių ir – jaučiau – ilgai į mane žiūrėjo. Aš neatsisukau. Tada garsiai pastatė vyno butelį prie stalo. Pažvelgęs į ją net sumišau – ji visa švytėte švytėjo! Baltam veide blizgančios akys, virpančių lūpų palaiminga šypsena ir kiek drebančios rankos, nerandančios sau vietos. Turiu pripažinti – mane net lengvai gąsdino. Ilgai į ją žiūrėjau, o ji akyse geso. Nusitrynus tai kerinčiai ir šiurpiai šypsenai, ji nušlepsėjo į vonią. Po pusvalandžio grįžo sausa ir kvepianti. Atsigulė į lovą. Atsiguliau šalia. Ji kiek kūkčiojo. Mes pasimylėjom ir aš užmigau.

Ji ėmė dažnai kūkčioti naktimis. Darydavosi nebepakenčiama. Bet aš buvau nusprendęs niekada neklaust moters to šlykštaus klausimo „ar tau kas negerai?“ Jai ėmus kūkčioti aš paprasčiausiai apsirengdavau ir išeidavau. O kas man jaunam? Vaikščiodavau po sutemusį miestą, keikdavau nuo spalio mėnesio Vokiečių gatvėje sukabintus kalėdinius papuošimus, kartais užsukdavau pas draugus ir gerdavom iki paryčių. Grįždavau namo ir kaip maišas griūdavau į lovą. Slinkdavausi arčiau sienos, kur mėgdavo miegoti ji, bet ilgainiui vis dažniau nerasdavau. Ji miegodavo virtuvėje ant tarybinių laikų suoliuko. Užsidengusi pusnuogį kūną plonu pledu, o raudoniu ir nemenku patinimu puoštas akis – rankomis. Kartą net parnešiau ją į lovą, o pats gulėjau šalia jos neliesdamas. Tada ji vėl ėmė kūkčioti, o paskui net pratisai verkti. Aš puoliau bučiuoti jos kaklą, nors ji purtė galvą, kandžiojau šonus, glosčiau nugarą, mylavau krūtis, šluosčiau ašaras. Ir galiausiai mes vėl pasimylėjom. Tik ji net trumpam neatsimerkė. Nenustojo verkti. Ir pasiutusiai skaudžiai vis kando į petį.

Ryte atsikėlusi ji pirmąkart man nepadėkojo. Nepabučiavo. Paruošusi pusryčius atsisėdo šalia, bet nevalgė. Prisidegė cigaretę ir mažiau rūkė, nei tiesiog stebėjo dūmus. Po truputį ėmė šypsotis, kol aš šlamščiau sumuštinius. Nustojau jai pradėjus tyliai krizenti. Užgesino pusiau sudegusią cigaretę ir niūniuodama išėjo į vonią. Ji dažnai stebėdavo savo veidą veidrodyje. Ilgai jį tyrinėdavo, tarsi kažko ieškodama. Niekad neklausiau, kodėl ji taip daro. Tik sulig kiekviena diena po šios procedūros ji patapdavo vis liūdnesnė. Ir manęs vis dar negraužė sąžinė? Nė velnio. Tik ji ėmė mane gąsdinti vis labiau ir labiau. Tarsi kokia leisgyvė maniakė slankiojo mano namų pasieniais ir neatitraukdavo nuo manęs akių. Ji žiūrėdavo su pilnom akim kažkokio nerišlaus teksto, kurio aš absoliučiai nenorėjau skaityti. Niekad nemėgau priekaištų. Niekad nelaukiau klausimų. Niekad nenorėjau kažko žadėti. Aš imdavau kaip koks kvailys pasakoti linksmiausias istorijas – tūkstantąjį kartą, matyt. Mačiau, kad ji nė velnio negirdi ir net nė velnio nesiklauso. Ji buvo atkalusi visą reagavimo sistemą – kaskart darydavo tas pačias mimikas. Bet mačiau, kad jos akyse visas tekstas susikondensuoja į trumpą pasiuntimą šikt.

Pirma moteris, mane pasiuntusi šikt, buvo sesuo. Antroji – mama. Bet niekuomet tai nebuvo moteris, su kuria aš miegojau. Ir niekuomet nebus.

Vieną vakarą namo grįžau pasiutusiai pavargęs.

O mano namų šmėkla pasitiko mane vėl savo vietoje nenustygstančiomis akimis ir kreiva šypsena, kuri nenuslėpdavo iš visos jos sklindančių priekaištų. Man paprasčiausiai atsibodo. Pareiškiau jai, kad taip gyventi nebegalima. Skiedžiau apie tai, kad būdami kartu mes praleidžiam progą surasti savo tikrąsias antrąsias puses. Blevyzgojau apie atšalimą. Ji viską išklausė. Nepagelbėjo man pertraukdama kokiais klyksmais, keiksmais ar grasinimais. Netrenkė durim vidury kalbos. Kankino leisdama taukšti niekus. Ir vis labiau šypsojos. Jos šypsena plėtės – plėtės – plėtės, o man darės vis baisiau, kad net visa tai girdėdama, ji niekur neišeis, nes paprasčiausiai nebesuvokia, kas jai šnekama. Tada jos šypsena sprogo. Ji nuleido galvą ir nepaliaujama srove ėmė tekėti ašaros. Nebuvo kūkčiojimų, nebuvo raudų, nebuvo… nieko įdomaus!

Aš mėgaudavausi klausydamas į mane lekiančių paliekamų moterų epitetų. Kiekvienas jų vis labiau padėdavo atsipalaiduoti nuo žmogiškumo ir tyliai mintyse kartoti „aš nemoku ir nenoriu mylėti“. Ir būti teisiam. Tik šitoji nieko man nesakė. Rodės, tarsi jai palengvėjo. Nenorėjau tuo tikėt.

Nepakenčiu monotoniškai verkiančių moterų. Na, nors žiupsnelį isterijos! Priešingu atveju – neįdomu net matyti. Žiūrėjau į jos skruostais riedančias gigantiško dydžio ašaras. Juodas tušas tekėjo baltut baltutėliu veidu ant balto megztinio apykaklės. Atrodė apgailėtinai. Man visiškai neskaudėjo. Man skauda dabar. Ne, man jos netrūksta. Man jos net negaila. Man ji absoliučiai nerūpi. Man skauda, nes tada man visiškai neskaudėjo. Juoksiuos iš moterų, kurios mane pamils.

2.

Dieve, padėk.

DIEVE, padėk.

Dieve, PADĖK.

Nepadėjo.

***

Nemėgstu monotoniškai verkiančių moterų. Reikėtų bent žiupsnelio isterijos. Neįdomu net žiūrėti, priešingu atveju. Nepakenčiu ir niekuo nepatenkintų vyrų. Jau geriau niekuo nepatenkintos moterys. Moterys? Arba apsiseilėjusios lunatikės, arba maniakiškos utopistės. Arba tokios, apie kurias apskritai nė garsiai kalbėti neverta. Pavyzdžiui – aš. Todėl apie save ir nekalbėsiu. Nekalbėsiu garsiai. Tik pašnibždom. Kalbėsiu ir apie mane sudarančius bei išd(a/ū)rinėjančius. Atsiprašau, bet būtent todėl kalbėsiu ir apie Jį.

***

Dieve, kai moteris prašo vyro. Duok jai vyrą.

***

– Man labiau patiko, kai tu buvai mažiau apsirengus, – pasakė Jis, kai stovėjau vienais apatiniais.

Nužvelgiau tą įžūlų snukelį. Šlykštus degančios mėsos tvaikas pasklido kambaryje. Už ką mane taip?

Vieni mokos nuolankumo klūpodami bažnyčioje, o aš noriu mokytis nuolankumo virdama Jam vakarienę, skalbdama Jo drabužius, valydama Jo batus, slaugydama Jį, klausydama Jo, žavėdamasi Juo, lygindama Jo marškinius, įsiuvinėdama Jam nutrūkusias sagas. Isteriškai krizendama turiu prisipažinti – aš net noriu švelniai Jį garbinti. Naktimis, kol patenkintosios murkimas tūnos skrandyje, noriu akimis glostyti Jo veidą ir dėkoti ne dievui, o Jam už išganymą. Noriu Jo – Išganytojo, kuriam galėčiau (pa)(at)siduoti. I kak my žyviom? Vsio charašo. Vsio charašo.

***

Nusilpę angelai dantimis kalendami sudaužė lėkštę. O aš rinkau šukes, kol Jis kliedėjo apie laimę.

Esam pasauly svečiai. Tylim, raustam, gėdijamės. Pavargę, išgėrę, nuliūdę. Nubukintais žvilgsniais sukandę antklodės kampą pro nosį iškvepiam pasitenkinimus. Esam svečiai ir lovose.

Tik kodėl, dieve, žadini? Kodėl neleidi numarint sąžinės ir atsiklaupus prieš svetimą stabą melstis jam netikint nė vienu prakeiktu žodžiu?!

Norėjau pagaliau nušovus sąžinę imt sau ir pameluot. Myliu, juk kaip myliu… Kodėl, viešpatie, net tada silpnu besityčiojančiu balseliu spiegi į ausį savo nepakenčiamas arijas? Dieve, aš nuo tavęs pavargau.

***

Majy batinky bordo bordo. Majy guby bordo bordo. Vakar pasiutusiai lijo. O aš, užsimaniusi geltonų kvietkų, šiltoms baloms glamonėjant kojas, ieškojau bobulyčių, kurios, neišsigandusios lietaus, jas pardavinėtų. Už kiekvieno kampo kažkas vyko. Kažkas, nuo ko skrandy intymiai virpa. Už kiekvieno kampo Jis švelniai mane bučiavo. Abiejų mūsų lūpos minkštos. Pirštų galiukai sužvarbę. Smilkiniai – degantys. Už kiekvieno kampo aš apie tai svajojau. O Jo vis nėr šalia.

Visos bobulytės išsilaksčiusios. Aš – škvalo boba – sušlapau lig apatinių. Bet nors iš koto virsk, kaip malonu! Tokia šlaputėlė šiaušiau namo. Ko norėjos? Tik tiek – stalo vyną dėt ant grindų, o Jį ant stalo.

***

Nė ženklo. Stovėjau įsiręžusi visu kūnu ir tyrinėjau veidą veidrodyje. Ne, nė ženklo patepimo. Nė ženklo. Balta kakta, balti skruostai, baltas smakras. Nė menkiausio pranešimo apie artėjančią lauktą laimę. O ir kažin, ar reikia. Gal net nenoriu.

Noriu.

***

Kairėj ausy – akordeonas. Dešinėje – gitara. Pasieniais laksto neištesėtų (Jo) pažadų (man) šešėliai. Jų daug. Plyšta galva nuo bemiegių naktų ir dienų. Bet nieko nėra nuostabiau už gerai grojantį (o jei dar ir dainuojantį) vyrą. Feministės užmėtys akmenimis, bet moters vieta virtuvėje. Ant pakylos leiskime vyrus. Ypač tuos, kurie turi ką parodyti. O pačios virinkime pieną su medumi sergantiems, bučiuokime paausius mylimiems.

Mama mane apsikabinus kartodavo, kad verčiau būti mylimai nei mylinčiai. Priešingu atveju – – –

Pamėkliškai bijau jį pamilti. Bet noriu. Bijau jį gąsdinti – tyčia neklausiu – kada, kur, ką… Ir kraustaus iš proto nebūdama šalia. Kraustaus ir būdama.

Rytais prabudus bandau prisiminti, kaip vakar nuėjau miegot. Ir kaip Jis naktim grįžęs mane kankina. Tenkina geidulius žudydamas orumą. Visiškai išvargęs organizmas trenkia per atmintį. Per sąžinę. Ir per atsakomybę. Giminėms skambinu tik iš anksto surepetavus tekstą. O Vokiečių gatvėj nuo spalio pradžios kabinami kalėdiniai papuošimai.

***

Prieš mane stovi žmogus, kuriam turiu pasakyti visko taip daug, kad parų paras galvoju rišlų tekstą, kad tik nieko nepraleisčiau. Jis pasakoja jau dešimtis kartų girdėtas istorijas ir vien iš Jo veido mimikų žinau, kada nustebt, kada lūpą prikąst, kada pakelt antakius. Ir vienintelė tuo tarpu galvoje besisukanti mintis yra eik Tu šikt.

***

Vis girdžiu sklindantį keistą treškėjimą. Dieve, ar tai tu juokies iš silpnos mano agonijos?

Aš gerbiu savo tėvą ir motiną, neturiu kitų dievų, po galais – (pa)myliu artimą savo… Galiu išvardinti visas nuodėmes, kurių nedarau, o kurias darau – ir pats žinai. Dieve, ar tai šitą man vyrą atsiuntei, kurį galėčiau garbinti, tave apleidus, o Jį praradus – vėl tave kaltinti? Ir kankinti.

Vos pojautrė išraiška, o iš kulnų violetine srove vis tiek teka vienatvė. Semiu rieškučiom savo sielvartą ir laistaus tarsi šventintu vandeniu.

Jei nedaug norėčiau – užtektų. Tenkintis tuo, ką gaunu? Apsimest, kad tiek ir tenoriu?

Puiku. Tada dulkinsiuos su Juo, kol net aukščiausiasis pavargs.

Sako, dieve, atleisk. O aš, jei tu toks, maldauju tavęs prakeikimo. Kiek galima atvert kojas ir bijoti atverti širdį. Ir ne pati kalta. Netikiu tavo siųstais pranašais. Ar – cha! – misionieriais? O gal taip lengviau.

Įsirėš beprotystės akimirkų gėda smulkiom raukšlelėm prie lūpų? O man kas.

***

Triskart suriša ir atriša tą patį mazgą iš skarelės kutų. Neramiom rankom įsikiša į burną ir kramto, protarpiais pajusdama skausmą lūpose. Ištraukus kutus, lūpas kandžioja ir gnaibo, kol jos ima tvilksėti.

Ir štai – būgnai trata – ji apsisprendė – nebesitratint. Juk ar buvo daugiau? Susipainiojusi tarp noro garbint – baimės pamilt – geidulių tenkinimo – dievo tardymo – rinkdavaus lengviausią išeitį. Kojas į skirtingas puses. Papasakok man, dieve, kodėl toks šaltas mano miegamasis?

Visada traukė chamai. Kaip mylimajam nieko nejaučiu. Tik kūnas prisimena. O kaip neprisimins, kai tu, elgeta, išmaldos prašydamas lendi į mano lovą, kurioj guliu nestabilios sąmonės.

Iššok, būk geras, iš ketvirto aukšto. Gal imsiu gerbti. Save.

***

Skruostais susilietę, širdim žiūrim į tą pačią pusę. Vienas į kitą – kitas į šoną. Šiandien du kartus mačiau, kaip tuštinasi skrendantis paukštis. Abu kartus ne ant manęs. (Sako, paukščio purptelėjimas ant žmogaus atneša laimę. Visuomet galvodavau, kuriam iš jų.)

Gal man patinka tokie vyrai todėl, kad taip nemėgstu moterų? „O vyrai – kvailiai. Kvailiai ir ištvirkėliai. Ir nešantys pragaištį.“ Pragaištį. Tik Jis man net pragaišties neneša. Matyt, pribrendom apatijai.

Tuščiais žvilgsniais. Vienas į kitą – kitas į šoną. Kitas į vieną – vienas į šoną. Vienas prieš vieną. Po vieną. Išvien? Net iš solidarumo nė šypt ir pečiai Jo glėby kūkčioja, nes nebeverta švaistyt laiko kartu. Geriau te laikas iššvaisto mus po vieną. Net jei abiems patogiau priešingai – tarsi šventieji kankiniai – patys sau to neleiskim. Nors, kiek to šventumo? Ir ko kūkčioju? Padramatizuokim. Tragedija verks tik dėl to, kad nesijuoktų. Isteriškai. Pašaipiai. Be galo absurdiškai. Be galo be galo absurdiškai.

***

Nekenčiu vyrų, kurie priverčia skaičiuot laiką, kada kada kada. Užuot pamiršę jį ir skendintys laimėj, turėjom dalintis į tu ir aš. Kada kada kada tu, nes aš tai visada. Nebe.

Pasakiau ir toliau seku minutinę laikrodžio rodyklę. Tik šįkart ne tavęs laukdama, o skaičiuodama, kiek liko iki užsimiršimo. Skaičiavau laiką iki pabaigos, o dabar iki užmaršties. O tau gal ir neegzistuoja laikas. Net solidarumo atžvilgiu. Nekenčiu vyrų, nes jie taip pasiutusiai traukia.

***

Šlaunys degė neliečiamos. Neįmanoma apsiversti ant bet kurio šono. Lunatiškai skauda moralę. Kraujas gyslomis varinėja įniršį, o kūnas – nepaisant vidinio aktyvumo – suglebęs ir išvargęs.

Kada nors ir aš būsiu laiminga. Prisidegiau cigaretę degtuku ir stebėjau, kaip ramiai medžio pagaliuku tekėdama ugnis jį luošina ir juodina. Automatinis (ir kvailas!) savęs atpažinimas. Degtuko fone vingriai žaidė dūmai – vis pro šalį – vis pro šalį – nepaliesdami… Vėl asociacijos. Kiek žmogus gali gimti egoistiškas?

„Silpnybe, tavo vardas – moteris!“ ar „Moterie, tavo vardas – silpnybė!“? Moters silpnybė yra jos stiprybės šaltinis. O silpnybės stiprumas – moteryje?

Visa tai veda į konvulsinę silpnaprotystę – graužt rankas ir kojas noris, o naktim turbūt taip ir darau. Tyliai. Krauju pasrūt!

Argi tai ne gražiausias iš negražių gyvenimų? Man sakė, kad laiminga būsiu, kai iškelsiu dievą iš medžio, kur pati jį įkėliau. Eik tu, dieve, šikt.

by admin