„Knygnešys“ – mėgėjų teatras kine
Tarptautiniame festivalyje „Kino pavasaris“ pristatytas Jono Trukano trumpojo metražo filmas „Knygnešys“ pelnė žiūrovų simpatijų prizą. Filmo premjeroje apsilankė Valdas ir Alma Adamkai. „Knygnešys“ jau spėjo susilaukti įvairiausių nuomonių. Nuo balandžio jį galima nemokamai parsisiųsti internetu ir įvertinti kūrėjų pastangas.
Aivaras Dočkus
Dirbtinė įžanga ir finalas
„Knygnešys“ turi dvi pradžias ir dvi pabaigas. Nes įžanga ir finalas – savotiški „prilipdiniai“, parsinešti iš ne itin vykusių istorinių epų. Labiausiai į galvą šauna paralelės su Oliverio Stone’o „Aleksandro Makedoniečio“ didaktišku prologu ir epilogu. Pamenate serą Anthonį Hopkinsą, nuobodžiai sukaliojantį gaublį? Mieli vaikučiai, kadaise buvo laikai…
Tik „Knygnešio“ įžanga dar steriliau nuglaistyta. Mokytojas prie stalo auklėjamąja intonacija nusako istorinę situaciją. Kažkaip nejaukiai mėgėjiškai netikra. Ir su dirbtiniu įkvėpimu užpučia žvakę. Senas geras triukas, ypač šauniai atrodantis reklaminiuose „traileriuose“. „Knygnešyje“ šis fokusas – tiesiog akis braižantis „copy – paste“.
Filmo pabaiga – taip pat svetimkūnis. Dar viena nenatūrali patriotizmo pamokėlė. Tik čia gal labiau iš rusiškų propagandinių juostų apie didingą praeitį.
Įkvepianti kamera, bet…
Bet tikroji pradžia (neskaitant „vestuvinio“ perėjimo nuo žvakės užpūtimo) suteikia nenusakomą optimizmo antplūdį.
Titras nurungia originalų užrašą ant Holivudo kalno. Vaizdo gražumas raibuliuoja akių rainelėse. Panoraminiai peizažai su kameros pakilimu pranašauja naująją lietuviško kino erą. Operatorius Saulius Lukoševičius vertas pagyrimo.
Tuomet dingteli mintis, kad idėja apie knygnešių didvyriškus žygius galėtų peraugti ir į pilnametražį reginį. Juk visoje šioje istorijoje susipina daugybė elementų – ir įtemptas persekiojimo trileris, ir aštrokas humoras, nutaikytas į „maskolius“ (Vinco Kudirkos satyros – puikus atspirties taškas), ir romantiški nuotykiai.
…Nuvilia darbas su aktoriais
Tačiau pamąstymai lieka pamąstymais, o „Knygnešio“ jėgos išsenka pasirodžius rusų žandarams. Jie net šautuvų rankose laikyti nemoka. Savaime suprantama, režisierius stengėsi išspausti kuo daugiau komiškumo, bet rezultatas primena klojimo teatro makabriškus „pervaidinimus“.
Žandarai vaizduojami pernelyg dideliais liurbiais, kad iš jų būtų galima juoktis. Ir kokie jie rusai? Jokio panašumo. Nei vidinio, nei išorinio. Klaikiausiai „į pievas grybauja“ Mindaugas Papinigis. Vėl vaidina Vovką iš „Zero 2“. Jis beviltiškai rėkauja ir stūgauja, o kiti du jo draugužiai žirglioja į šonus, lyg durnaropių apsiriję ufonautai.
Žandarų portretai apnuogina didžiausią režisieriaus bėdą – atsainų darbą su aktoriais. Be abejo, kartais Laisvūnas Raudonis ir Valerijus Jevsejevas užčiuopia kokią labiau išsišovusią charakterio gyslelę, bet įsimintinų personažų taip ir nesukuria.
Vadovėlinis trafaretiškumas
Tiesą pasakius, laiko ir erdvės tokiai kūrybai beveik nepalikta.
Nors siužetas trypčioja aplink tą pačią vežimo ašį, veiksmas nenumaldomai gena į priekį. Į niekur. Knygnešys Mažvydas privalo nuolatos dažnai kosėti, nes už pusvalandžio ekrano laiko turi ateiti paskutinioji. Tarp kosulio jis privalo išpyškinti pamokančius šūkius apie degtinės ir knygos skirtumus. Kai kurios frazės nuskamba negrabiai „vadovėliškai“. Ir pats „Knygnešys“ perdėtai vadovėliškas.
O filmo kūrėjai kažkuriame interviu minėjo, jog norėjo išvengti vadovėliško kino. Vadovėliškame kine ir herojai trafaretiniai. Mažvydas su Jurgiu netikroviškai pasistumdo, bando imituoti konfliktą, kuris niekaip neužgimsta. Tuomet tai, ko nėra, užpildoma tuščiais žodžiais, kurie metami kaip jaukas žiūrovams, kad istorija vystytųsi. Bet ji rutuliojasi tik ant popieriaus. Net girtuokliai tavernoje nesugeba paprastai „nulūžti“. Sinchroniškai padeda galvas. Štai jums puikiausias liaudies ansamblėlio „numeriukas“. O kai Mažvydas maišu talžo Jurgį, postringaudamas apie meilę Lietuvai… Čia jau nebeįmanoma suvaldyti juoko. Tikra „Amerika pirtyje“, suvaidinta Bezdonių kaime. Tuo metu dar ir muzika dramatiška pasigirsta, tarsi prieš mūšį su šimtais mitinių žandarų iš Rusijos pragaro.
Tiesa, filmo kūrėjai kalbėjo apie lietuvišką humorą… Bet ir jis – iš mėgėjų teatrų spektaklių. Be abejo, čia skonio reikalas. Juk ir į tokio humoro festivalius susirenka pilnos salės žiūrovų.
Patriotiškas netikėjimas
Tai, jog siužetas neišvengiamai veda į Jurgio persiauklėjimą, tampa aišku kažkur nuo „Knygnešio“ vidurio. Bet vidinis lūžis taip ir neįvyksta, nėra to itin svarbaus „trakštelėjimo“, kuris perkeltų į magišką „aš tikiu tuo, kas vyksta ekrane“ lauką. Būtent čia prasideda tikrasis kinas ir kontaktas su žiūrovais. Be šito „Knygnešys“ lieka tik gražia patriotine idėja. Tiksliau, tos idėjos kontūrais, dažnai nejaukiai peraugančiais į parodiją.
Antroji filmo dalis akmeniu rieda nuokalnėn. Prisideda nereikšmingi epizodai su kaimo mergelėmis, ožio ragų tampymu, žandarų slampinėjimu. Visiškai pribaigia Motiejaus Valančiaus pasirodymas. Čia net ir apie mėgėjų teatrą kalbėti beprasmiška. Mokyklos dramos būrelis. Ypač toji šypsena supratus, jog kontrabandininkas netrukus taps knygnešiu.
„Knygnešio“ kūrėjus galima pagirti už ryžtą kovoje su alkoholizmu. Taip pat tai – puiki vaizdo medžiaga besimokantiems Lietuvos istorijos ir ugdantiems tautinę savimonę. Gal kam sukils sveikas patriotizmas (kaip kadaise Vincui Kudirkai) ir nuspręs nebekelti sparnų užsienin? Beje, filme yra ir porelė pavyzdingai šmaikščių frazių (pvz. „Koks reikalas? Skambantis!“). Na, o pabaigos titrai su knygomis – tiesiog išverčiantys iš klumpių. Būtinai pasinaudokite proga pamatyti „Knygnešį“.
Naujas filmas
Pavadinimas: „Knygnešys“.
Šalis: Lietuva.
Premjera: 2011 m. kovo 19 d. kino centre „Forum Cinemas Vingis“ Vilniuje, festivalyje „Kino pavasaris“.
Žanras: vaidybinis / kostiuminė
drama.
Trukmė: 36 min.
Režisierius: Jonas Trukanas.
Prodiuseriai: Paulius Juočeris, Justinas Piliponis, Tadas Bojarskas.
Aktoriai: Laisvūnas Raudonis, Valerijus Jevsėjevas, Vytautas Kupšys, Algirdas Dainavičius, Mindaugas Papinigis, Valentinas Krulikovskis, Artūras Aleksėjevas.
Scenaristas: Simonas Jatkonis.
Operatorius: Saulius Lukoševičius.
Kompanijos: A.Adamkienės labdaros ir paramos fondas.
Dialogai: lietuvių, rusų kalbomis.
Subtitrai: lietuvių, anglų kalbomis.
Amžiaus cenzas: T.
Siužetas: 1869 m. Lietuva imperinės Rusijos sudėtyje. Lietuviškas raštas uždraustas, tačiau represijos susilaukia netikėto atsako – visoje Lietuvoje išplinta slaptos lietuviškos mokyklos, o lyg iš niekur atsiradę knygnešiai pradeda platinti lietuviškus spaudinius. Nors didelė dalis visuomenės dar abejinga lietuvybei, knygnešių gretos auga… Spalvingas XIX a. Lietuvos kaimo gyvenimas, humoras, nuotykiai, pavojai ir sunkūs pasirinkimai – tai tik menka dalelė to, su kuo susiduria plevėsa Jurgis, susipažinęs su knygnešiu Mažvydu.
