Kodėl mylime tapybą?
Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose ir Klaipėdos apskrities dailininkų sąjungos Baroti galerijoje lapkričio–gruodžio mėnesiais veikė jubiliejinė
Algirdo Taurinsko tapybos paroda.
Goda Giedraitytė
Atsiveria ir pribloškia
Žinau, daugelis tikisi, kad, apžvelgdama jubiliejinę parodą, kalbėsiu apie maestro A.Taurinsko nuopelnus menui ir pasiekimus kūryboje, klasikinės Antano Gudaičio tapybos tradicijos tęstinumą, meilę Klaipėdos kraštui ir žmonėms. Bet visa tai – jau tiek kartų aptarta ir įvertinta.
Turiu prisipažinti, kad, eidama į šią parodą, mintyse jau buvau eksponavusi taip pažįstamus autoriaus kūrinius, permąsčiusi kūrybinį jo kelią ir tapybinės kalbos savitumą… Tačiau ne veltui kalbama apie dailės kūrinio gelmę, kaskart atsiveriančią ir pribloškiančią naujomis įžvalgomis, prasmėmis ar vaizdinių pasauliais.
Gal todėl parodoje apsilankiau dar keletą kartų. Ir kaskart, godžiai gerdama sultingą A.Taurinsko darbų gyvastį, mintyse savęs klausiau: kodėl mylime tapybą? Regis, atsiradus fotografijai, realistinės fiksacijos ar vaizdų archyvavimo poreikis buvo numaldytas. Dabar visi galime mygtuko spragtelėjimu įamžinti mėgstamą gamtovaizdį ar mylimo žmogaus portretą, tačiau dvasia šaukiasi, o akys nenumaldomai ieško, anot menotyrininko Petro Šmito, „emocionaliai iškalbingos spalvinės simfonijos“.
Spalvos piligrimas
Retrospektyvinė ištikimo spalvos piligrimo A.Taurinsko paroda – tai pašlovinimo odė kolorito galiai. Maestro sugebėjimas vienu metu būti ir subtiliai niuansuotos, ir skambiai kontrastingos tapybos meistru negali nežavėti. Pažvelgi į „Sodybą Melnragėje“ ar „Miško takelį“ ir gėriesi lyg iš gausybės rago besiliejančiais žalios spalvos tonais. O čia pat trykšta sultingas spalvų disonansas („Beatryčia“, „Felicijos Šmitienės portretas“). Bet kaip puikiai šis spalvų verpetas suvaldytas!
Tai ypač ryšku paskutiniųjų metų darbuose, pasižyminčiuose „spalvinio žaidimo drąsa, savitu spontaniškumu“ (P.Šmitas), turtingu ir sodriu lietuviškų verbų koloritu bei permaininga potėpių liūtimi, kuri, būtina pabrėžti, negožia, o išryškina vaizduojamąjį objektą / subjektą („E.Malinausko portretas“ (2002), „Akvarelistės R.Lūšies portretas“ (2011), „Pamarys“ (2011) ir kt.). O ankstyvojoje A.Taurinsko tapyboje dominuoja vientisas potėpis, lygi plokštuma, ryškus kontūras, plakatinis spalvų kadravimas („Aktoriaus ir režisieriaus B.Gražio portretas“ (1973), „Petro Šmito portretas“ (1979), „Motinos portretas“ (1977), kt.). Lesiruotės gal mažiau peizažuose („Šančiai“ (1966), „Sodžius“ (1968), „Vakaras“ (1968), „Nida“ (1974)) ar miesto scenose („Senas namas“ (1978)); čia nugali gaivališkai riebus dažų sluoksnis.
Perskrosti pajūrio savasties
Realistinė A.Taurinsko tapyba ekspresyvi. Vaizduojami objektai dažnai nenugludinti, regis, pakrypę, nepaisantys proporcijų ar perspektyvos kanonų. Bet būtent toks formų neapibrėžtumas išlaisvina, neišbaigtos linijos atveria, potėpių sangrūdos išryškina emocionalųjį autoriaus kūrinių pradą. Spalviniai dryžiai ar dėmės staiga tampa medžiais, namais, valtimis ir debesimis, skendinčiais bekraščio dangaus mėlynėje. Nepaisant tiršto dažų sluoksnio, junti vandens atspindžių lengvumą ar saulės žaismą miško proskynoje.
A.Taurinsko kūryboje dominuoja peizažai, portretai, figūrinės kompozicijos, natiurmortai. Visi jie – perskrosti pajūrio savasties, tapatybės. Tapytojas tarsi metraštininkas fiksuoja senamiesčio gatvelių labirintus, pajūrio gamtos stichiją, čionykščių gyvenimo būdą, širdžiai artimų žmonių veidus. Čia viskas pažįstama, jauku ir kartu menininko žvilgsnio ir prisilietimo dėka įgavę naujos dvasinės dimensijos. Šis nuoširdus atvirumas supančiai aplinkai – tai dailininko drobėse įamžinta dovana Klaipėdos krašto žmonėms ir gamtai. Didžio žmogaus didelės meilės paliudijimas.
Todėl ir mylime tapybą. Dėl šalia gyvenančių ir ramiai kuriančių genialių meistrų, kurių iškalbingos drobės užburia juslėmis apčiuopiamo pasaulio pažinimu. Čia gali užuosti dažų pergalės kvapą, užčiuopti potėpio keterą, išgirsti teptuko plazdenimą drobės paviršiumi, paskęsti žvilgsniui atsiveriančiame spalvų sodrume.
Širdyje nesutalpinamas gerumas – puotauti prie tikrosios tapybos stalo.
Vizitinė kortelė
Gimė 1941 m. Šiauliuose, būdamas septynerių su šeima persikėlė gyventi į Klaipėdą.
1961–1967 m. tuomečiame Lietuvos valstybiniame dailės institute (dabar – Dailės akademija) studijavo molbertinę tapybą.
Baigęs institutą kurį laiką gyveno ir dirbo Elektrėnuose, į Klaipėdą sugrįžo 1971 m., iki 1983 m. dėstė Vaikų dailės mokykloje.
Nuo 1971 m. – Lietuvos dailininkų sąjungos narys, nuolatinis ir aktyvus Lietuvoje bei užsienyje rengiamų jungtinių dailės parodų dalyvis, suruošė ne vieną dešimtį personalinių parodų Klaipėdoje, Vilniuje ir kituose šalies miestuose.
Kūrybos sritis – tapyba.
