Koks jis, LT identitetas?
ipėdos dailės parodų rūmuose iki vasario 5-osios galima apžiūrėti ambicingo projekto „LT identitetas – profesionalaus meno kontekste“ parodą, kurią pristato neseniai savo veiklą pradėjusi „Portfolio“ meno galerija iš Biržų.
Danguolė Ruškienė
Specialiai šiam projektui sudaryta ekspozicija ir ją lydintis katalogas jau pabuvojo Biržų pilyje ir Rokiškio krašto muziejuje. Iš uostamiesčio paroda keliaus į Panevėžį, Šiaulius ir Pasvalį.
Iš poreikio išsiaiškinti
Poreikis išsiaiškinti asmeninį identitetą, ar jis būtų tautinis, ar socialinis, ar lytinis, ar dar kitoks, vis dažniau pasireiškia mūsų visuomenėje.
Atrodo, kad kasdien vis sunkiau jį suvokiame ir todėl vis atkakliau ieškome konkrečių ir logiškų jo apibrėžimų. Galbūt dėl šios priežasties vis dažniau leidžiamės į asmeninio tapatumo paieškas: mintimis, darbais, kūriniais ar kitomis galbūt mažiau įprastomis formomis.
Lietuvos nacionalinio identiteto tema ypač populiari tapo praėjusiais metais minint Lietuvos vardo tūkstantmetį, kuomet kaip niekad intensyviai buvo bandoma aptikti pačius būdingiausius Lietuvos/lietuvio tapatybės bruožus. Individo vidinė vienovė, savęs kaip tautos dalies identifikavimas tapo daugelio meno ir kultūros projektų centrine šerdimi.
Pernai vasarą Biržų rajone vykęs projektas „LT identitetas – profesionalaus meno kontekste“, į atokią sodybą sukvietęs menininkus beveik iš visos Lietuvos, buvo būtent vienas iš tokių. Tris dienas trukusioje kūrybinėje stovykloje darbavosi skirtingų sričių autoriai: grafikai Eglė Kuckaitė (Vilnius), Gražina Oškinytė-Eimanavičienė (Palanga) ir Augustinas Virgilijus Burba (Klaipėda), tapytojai Raimundas Gailiūnas, Osvaldas Juška ir keramikas Egidijus Radvenskas (Panevėžys), asambliažų ir koliažų meistras Vitalijus Čepkauskas (Vilnius), juvelyrė Dalia Varnaitė (Rokiškis) ir skulptorius Vytautas Mockaitis (Telšiai).
Su autorių apmąstymais
Trumpam suburti menininkai ne tik eksperimentavo įvairiomis raiškos formomis, medžiagomis ir žanrais, bet ir verbaliniu lygmeniu gvildeno tautinio identiteto peripetijas.
Kūrybinio proceso metu išsirutulioję autoriniai apmąstymai parodoje pateikiami kartu su eksponuojamais kūriniais kaip sudėtinė pastarųjų dalis. Anot projekto vadovės ir „Portfolio“ meno galerijos savininkės Lijanos Judickaitės, šis sumanymas turėtų pagelbėti užmegzti komunikaciją tarp kūrinio autoriaus ir suvokėjo, siekiant dešifruoti užslėptus menininko kodus. Rengėjų teigimu, vienas iš svarbiausių projekto tikslų yra edukacinis, nukreiptas į periferiją, kuri labiausiai stokoja profesionalaus meno renginių. Todėl šįkart nepasikliaujama vien vizualine temos interpretacija, jai į pagalbą pasitelkti aiškinamieji menininkų tekstai.
Subjektyvūs apmąstymai, konstruojami iš autoriui ligtol nebūdingų technikų, pastangos atrasti naują meninį leksikoną ir juo prabilti apie jau spėjusią pabosti temą ypač ryšku klaipėdiečio grafiko A.V.Burbos darbuose. Tačiau netikėti sprendimai, masinantys naujais eksperimentais, taip ir pasiliko ieškojimų stadijoje, keldami daugiau klausimų nei pateikdami atsakymų. Nostalgiškas autoriaus žvilgsnis į praeitį, atida pažymėti tėviškės laukai bendrame parodos kontekste atrodo pernelyg jausmingi ir naivūs.
Atvirai kritikuoja visuomenę
Žymiai lengviau įtikina groteskiškai konstruojama V.Čepkausko ir R.Gailiūno realybė, persunkta nūdienių visuomenės fetišų: jau seniai kasdienybę užtvindžiusių prekybos ženklų ir vis giliau į sąmonę prasmunkančių smurto šablonų. Makabriški siužetai, siūlantys „švelniai nugrimzti į geranoriškumo ir susitaikymo būseną“ didelių formatų drobėse, užslopina bet kokį jautrumo ar švelnumo proveržį. Autoriai atvirai kritikuoja visuomenę, nacionalines vertybes savanoriškai išmainiusią į vartotojiškas tradicijas, akcentuoja politinį absurdą ir nesustabdomą tautinių idealų devalvaciją. Gal šie vizualiniai ženklai ir yra taikliausi, kurių draugėje geriausiai save atpažįstame šiandien?..
Platesnę laiko dimensiją aprėpia palangiškė grafikė G.Oškinytė-Eimanavičienė. Autorė atsiriboja nuo kasdienių aktualijų ir savęs ieško santykyje su amžinosiomis vertybėmis. Savitas, subtilus, atpažįstamas menininkės braižas ir čia tampa pagrindiniu jos kūrybos visrakčiu. Nepalikdama vietos abejonėms, autorė deklaruoja žmogaus, tvirtai stovinčio tarp dangaus ir žemės, jėgą. Panašu, kad tik ši jėga šiandien gali užtikrinti gyvenimo pilnatvę. Suradusi patikimus atramos taškus, G.Oškinytė skelbia tikėjimą žmogumi/savimi, kuris kasdien vis labiau pažeidžiamas.
Emocija ir ironija
Emocionalus santykis su nūdienos aktualijomis, neabejotinai paliksiančiomis tamsią dėmę mūsų istorijoje, atsiskleidžia rokiškietės juvelyrės D.Varnaitės kūrinyje „(Pa)bėgimas“. Autorė emigracijos problemą „patalpina“ į stručio kiaušinį, pro kurio tvirtą lukštą veržiasi gintariniai tautiečiai. Belieka tik spėlioti, kaip stručio kiaušinis susijęs su Lietuva ir kas gi tie gintariniai lašai, kurių pavidalu ji išsivaikšto? Vertybės, kuriomis tampa mūsų kraštiečiai savo šaliai, kai ją palieka? O gal jie po gintaro lašą baigia išnešioti visą mūsų kraštą? Ko gero, čia tinka ir viena, ir kita. Iliustratyvi temos plėtotė kiek-vienam pateikia parankų variantą. Belieka išsirinkti.
Natūralu, kad siekiant aptikti savo šaknis, išsiaiškinti emocinę ar fizinę priklausomybę, pirmiausia gręžiojamasi atgal. Ypač šiandien, kai kultūrų niveliacija gerokai pakoregavo mūsų gyvenimus ir vadinamieji kultūros grynuoliai pamažu virsta hibridais. Ko gero, neverta dėl to liūdėti ir be perstojo baksnoti į trispalvę – kaip vienintelę LT identiteto savivokos priemonę. Tokioje situacijoje neabejotinai daugiau laimi dviejų polių – dabarties ir praeities sintezė, kurios metu išsikristalizuoja šiandiena. Ironija, pamažu įsiūbuojanti nekintamų vertybių pamatus, misticizmo „įžeminimas“ ar nauja stereotipų traktuotė, atvira panieka pseudopatriotizmui ir materializmui atsiskleidžia talpiuose keramiko E.Radvensko kūriniuose. Smagiausia, kad visa tai – be jokio patoso ar įkyraus moralo.
Garantuoja susidomėjimą
Įkandin „Paskui Mačiūną“, aplenkusi visus tautiškumo simbolius, skambias frazes ir politines nuojautas, nužingsniuoja vilnietė grafikė E.Kuckaitė. Žaismingos, kaip ir pats fluxus judėjimas, drobės tiems, kurie nežino, sufleruoja apie vieno žymiausių mūsų tautiečių priklausomybę tam pačiam LT. Čia taip pat sutinkamas kiaušinio motyvas. Tiesa, jau kitame kontekste, emigraciją traktuojant veikiau kaip pozityvų, bet ne negatyvų momentą. Ironiška, tačiau veikiausiai jos dėka J.Mačiūnas tapo lietuvių tautos pasididžiavimu.
Ko gero, dėl edukacinių projekto tikslų parodoje susidarė gana neįprasta žanrų ir stilių samplaika. Tai neabejotinai sutrukdė vieningos, išsamios, temą iki galo išdiskutuojančios ekspozicijos sukūrimui. Nors kai kurie darbai taip ir neįsijungia į bendrą diskusiją, o veikiau pasilieka prie tylių savo monologų ar priešingai – tampa rėksmingomis deklaracijomis, visi parodoje eksponuojami kūriniai sutelpa į spekuliatyvios LT identiteto temos rėmus, ir tai garantuoja ne tik meno gerbėjų, bet ir kitų interesų žmonių susidomėjimą.
Gal ši paroda ir nėra pakankamai provokuojanti, kad sužadintų visus septynis žmogaus pojūčius, bet čia užtenka erdvės apmąstymams, orientuotiems į tautinę/asmeninę savivoką. Menininkai – vieni iš tų, kurie gali maištauti legaliai ir garsiau už kitus skelbti savo įsitikinimus, drąsiai mindami ant savo tautos nuospaudų. Taigi belieka tiek nedaug – tik tuo pasinaudoti.
