Komentarai

Komentarai

Gitana Gugevičiūtė

Teatrologė

Vis dažniau kūrėjai, prodiuseriai, kuratoriai, norėdami būti pastebėti dabarties meno lauke, savo meninę produkciją pristato taip: skandalingiausia, šokiruojanti, provokuojanti, novatoriška, sensacinga etc. Pastarasis epitetas į Klaipėdos muzikinio teatro sceną atlydėjo Z.Liepinio muzikinės dramos „Adata“ (N14) premjerą. Su visa pagarba režisieriui R.Kaubriui ir teatro kolektyvui turiu prisipažinti, kad premjeros sensacija nevadinu. Dar ir dėl tos priežasties, kad palankiai išsidėsčius žvaigždėms teko matyti 2007-ųjų „Adatą“, nuskambėjusią Rygos nacionaliniame teatre. Po klaipėdietiškosios premjeros šiuos du pastatymus norom nenorom tenka gretinti, nes – nepaisant net itin prasto, nuspėjamo, banalaus libreto – pirmoji „Adata“ atskiromis scenomis, muzikiniais leitmotyvais šešti metai tebeplevena atminties rezervuaruose. Pasvarstykime, kokia sensacija (arba intriga) slypi A.Manfeldės parašytame librete? Pasirinkta problema? Taip, narkomanija, alkoholizmas yra skaudi problema, apie kurią būtina kalbėti meninės raiškos priemonėmis, bet jei sudarytum literatūros ir kinematografo, siužeto ašimi pasirinkusius šiuos skaudulius, sąrašą, susidarytų nemažas foliantas, kuriame rastum labai talentingų interpretacijų, žvelgiančių į problemą kuo netikėčiausiais, aštriausiais, nepatogiausiais aspektais. Netikėti, skausmingi veikėjų likimai? Ne! „Adatoje“ veikia vieni nevykėliai, nuolankiai slenkantys „likimo“ konvejeriu, ant kurio jie vienaip ar kitaip pateko – su nė vienu iš jų nesinori tapatintis ir net gailėtis nesinori (galima gailėti šunelio, kurį spardo pikti žmonės, bet kodėl reikėtų gailėtis žmogaus, kuris tik verkia ir nė piršto nepajudina, kad ką nors pakeistų?). Talentinga kūrybinė komanda, pasišovusi bristi į tą pačią / kitą upę, dar apsisunkino sau užduotį: moraliai pasenusį libretą (ne temą!) apgyvendino scenografijoje, kreipiančioje į konkretų laiką (keleri metai iki Nepriklausomybės paskelbimo ir pirmieji metai po jos) bei vietą (Klaipėda). Toji scenografija galutinai sutraiško silpną libreto stuburą, beje, nukenčia ir pati – nors A.Šimonio scenografija kaip visada skoninga, žiūrovui pasiūloma įdomių detalių, bet scena čia statiška, plokščia, varginanti „gylio“ trūkumu. Kai kurios įdomios, kūrybiškos, išraiškingos, net efektingos scenos atrodo tarsi išplėštos iš kito, ne „realizmo tempera“ tapyto spektaklio ir nesukuria reikiamo efekto. Greičiau suerzina, nes pameta žiūrovui kaulą vietoje žadėto kalakuto. Lygiai taip pat erzina ir kai kuriose vietose pernelyg egzaltuota arba atvirkščiai – neskoningai realistiška artistų vaidyba. Aktoriai išsijuosę vaidina „realizmą“: šlaistosi girti, mušasi, demonstruoja narkotikų susišvirkštimo „techniką“ ir pan. Taip ir norisi prieš plakatišką „Adatos“ realizmą pastatyti Oskaro Koršunovo spektaklius „Shopping und Fucking“ ar „Ugnies veidą“ – dramatiškas realybės kopijas, kuriose kasdieniškos situacijos virsta metaforomis, apibendrinimais; suteikia socialinei tikrovei naują, kone mitologinį lygmenį. Ši absoliučiai subjektyvi nuomonė nenuvertina kūrėjų darbo ir talentų (esu įsitikinusi, kad spektaklis žiūrovų jau „nusipirko“), tik pasigenda „mažutėlio“ dalyko – teatrinės, metaforiškos realybės iliuzijos ir intrigos. Vietoje pastarosios nuo pat pradžių iššoksta žinojimas, kuo viskas baigsis. Bet kažkas kita juk irgi turi būti. Tas, ką argumentuoja ne tik realybės grimasos, modeliai ar perversijos.

 

Danguolė Vilidaitė

Muzikologė

Kalbant apie „Adatos“ premjerą, pirmoji ateinanti mintis yra tai, kad šis spektaklis savo turiniu yra labai sunkus ir, be jokios abejonės, tai vienas įdomiausių mano pastaraisiais metais matytų pastatymų. Bet ieškantiems lengvos pramogos į jį eiti net nepatarčiau. Muzikinės kalbos charakteris tarsi nėra sudėtingas. Kompozitorius Z.Liepinis kaip tikras „šimto“ stilių meistras čia primaišė įvairių muzikos stilių ir žanrų elementų – džiazo, roko, disko, „popso“, elektroninės muzikos (dėl to greičiausiai, nors ir labai gaila, spektaklis atliekamas pagal fonogramą), daug įdomių charakteringų personažų. Skirtingi vaizdai vienas kitą keičia kaleidoskopiškai, atspindėdami visą paskutiniųjų XX a. dešimtmečių spalvų paletę, suteikdami spektaklio veiksmui dinamikos. Kiekviena žmonių grupė turi savo intonacinę aplinką – ženklą, savą palydinčią muzikinę erdvę. Pavyzdžiui, maršas – ironiškas, primityvus, šaržuotas – simbolizuoja tarybinį laikmetį, valdžios atstovus. Improvizuotas trumpas džiazinis fortepijoninis pasažėlis suskamba prieš Sandros (Kristina Jatautaitė) solo pirmame veiksme – ji aukština gatvės gyvenimą. Ispaniškos gitaros pragrojimai prieš Valdžio (Virginijus Pupšys) „Tu esi mano“, skirti atskleisti aistringą jo charakterio pusę, tarsi turi pateisinti žiaurų ir manieringą jo elgesį – juk jis vėliau pasiaukos, prisiims kaltę už Sandros mirtį. Šiurpūs, baubiantys žmonių balsai pranašauja artėjančią grėsmę, atspindi pasidavimą narkotikų galiai. Virš šio muzikinių „pasaulių“ margumyno, gyvenimo purvo ir brutalumo iškyla lyrinė svajonių ir meilės tema, iki skausmo atviras Kristos (Judita Butkytė) personažas. Visos svarbiausios spektaklio dramatinės ir muzikinės kulminacijos vienaip ar kitaip susijusios būtent su šiuo personažu. Ypač įsiminė jos „Noriu gerti, noriu vandens“ iš pirmo veiksmo ir finalinė muzikinės dramos scena. Nepaprastai stipri interpretacija. Nors vienas gražiausių šio spektaklio muzikinių numerių „Jei tik tu būtum“ man įtikinamiau suskambo atlikamas Jeronimo Miliaus (Artūras). Versti muzikinius kūrinius yra labai sunku, čia papildomai dar reikia įsiklausyti ir į melodijos dinamiką, turėti pakankamai išlavintą muzikos pojūtį. „Adatoje“ man negražus atrodo vienos iš pagrindinių dainų „Darom judesį, brėžiam liniją“ teksto pateikimas. Žodis „brėžiam“ yra aštrus ir visai, mano nuomone, nedera prie dainingų, subtilių melodijos intonacijų. Keistai suskambo ir „Žaiskim, kad esam, kitaip neišeina“. Keliuose solo fragmentuose lietuvių kalbos kirčiai visai nesutapo su muzikinės medžiagos akcentais. Bet muzikos istorijoje ne kartą yra „prigiję“ ir prastesni vertimai, dabar mūsų priimami kaip savaime suprantami. Dar spektaklyje reikia padirbėti ir su įgarsinimu, kad visos vietos suskambėtų, žodžiai būtų aiškiai girdimi, jų neužgožtų fonograma.

by admin