Koncertas, vaidinantis spektaklį
 |
| Muzikiniame vaidinime „Žaidimai Dievo laukuose“ V. Pupšys atlieka Poeto vaidmenį, o V. Kojelytė – poeto Moters. |
Gitana Gugevičiūtė
Apie Virgio Pupšio projektą – vieno veiksmo muzikinį vaidinimą „Žaidimai Dievo laukuose“ – spaudoje nenutylėta: skaitytojas (būsimas žiūrovas) buvo supažindintas su projekto atsiradimo aplinkybėmis, koncepcija, „turiniu“ ir pan. Todėl gegužės 4-ąją Klaipėdoje įvykus tikram premjeriniam „parodymui“, galima bandyti išsakyti šiokius tokius analitinius pastebėjimus apie matytą reginį. Be abejo, vis dar plojimais palydint premjerą (tokį nestabilų tvarinį, dar besikeisiantį ir besitransformuosiantį), tačiau jau su tam tikru šališku kritiškumu.
Gimė iš įspūdžio
Šį projektą kūrė išties įspūdinga komanda: Virgis Pupšys (idėjinis vadas ir muzikos autorius), Gintaras Gutauskas (deja, jau prieš keletą metų miręs tekstų autorius ir spektaklio axis – pagrindinis veikėjas, suvaidintas V. Pupšio), Sigitas Poškus (libreto autorius), Ramūnas Kaubrys (režisierius), Vida Kojelytė (aktorė), Inga Briazkalovaitė (baleto artistė), Vladimiras Konstantinovas (chorinių aranžuočių autorius), Nidas Arkušauskas (spektaklio dailininkas) ir didžiulė grupė džiazo atlikėjų…
Iš anksto buvo galima tikėtis, kad šiame spektaklyje tikrai nestigs geros muzikos (V. Pupšys – muzikinio teatro artistas – pakankamai žymus bardas, kuriantis muziką pagal tikros, t.y. profesionalios, poezijos tekstus). Galima laukti šiek tiek teatro (kūrėjai iš anksto atsiribojo nuo sceninio žanro „spektaklis“), na, ir kažkokiu būdu atseikėjamos poezijos (veikėjas juk poetas!)…
Akivaizdu, kad projektas gimė iš įspūdžio, kurį G. Gutausko kūryba ir gyvenimas sukėlė V. Pupšiui, todėl sudėtinga atspėti, kur yra „įsimylėjusiojo“, o kur režisieriaus (R. Kaubrio) klaidos. Tenka apsieiti be šių kategorijų.
Nugali muzika
Šiame vaidinime bandoma tris aiškias kategorijas – muziką, žodį ir judesį (veiksmą) – priversti transformuotis ir jungtis: prozinis žodis tampa poetiniu, muzikinis garsas virsta melodija, o paskui (kai žodis paliečiamas muzikos) ir daina; judesys, ieškodamas atsvaros realiame veiksme, tampa šokiu…
Bandymas trims elementams suteikti lygias galimybes scenoje vis dėlto baigiasi rezultatu, vadinamu „koncertas“, – tai muzikos (vienareikšmiškai) pergalė prieš visus kitus scenoje bandomus diegti elementus… Nors spektaklio kūrėjai visų pirma ir pabrėžia muzikinio dėmens svarbą (vieno veiksmo muzikinis vaidinimas), vis dėlto nepatrauklus pernelyg akivaizdus schematiškumas, jau minėtasis „koncertinis“ scenarijus: šiek tiek padeklamuojama eilių, pacituojamas Ekleziastas ar Senasis Testamentas, šiek tiek imituojama vaidyba, padainuojama daina, ir vėl viskas iš pradžių – tekstas, apvaidinimas, daina… Viskas lygiomis dalimis. Na, beveik lygiomis…
 |
| I. Briazkalovaitei teko du vaidmenys – poeto Mylimosios ir Mirties, kurią poetas G. Gutauskas vadino savo mylimąja… Nerijaus Jankausko nuotraukos |
Jokios audros
Spektaklio dailininkas siūlo minimalią ir, sakyčiau, vykusią scenografiją: prieš save žiūrovas regi ištemptą virvę, ant kurios skalbinių segtukais prisegti popieriaus lapai (eilėraščių rankraščiai). Anapus virvės – muzikantų instrumentai. Šiapus – varganas kilimėlis, ant kurio kraštų išdėliotos knygos: tai Poeto (akt. V. Pupšys) namai, gyvenimas. Toji virvė gali žymėti takoskyrą tarp poezijos ir muzikos. Galime manyti, kad šiapus – rupi gyvenimo poezija, o anapus – dangiškasis akompanimentas. Neabejoju, kad akylesnis žiūrovas turi savo ir galbūt kur kas tikslesnę versiją.
Tad nesuprantama, kodėl šis scenografijos „aksesuaras“ (čia apie virvę) taip ir lieka nepanaudotas: prie savo rankraščių Poetas berods prisiliečia tik kartą. Moteris, nirštanti dėl nenormalaus Poeto gyvenimo būdo (rašo jis naktimis, o dienomis dažniausiai guli ir žiūri į lubas!), tik atsargiai nusega vieną lapą, kurį, atsargiai paglamžiusi, vėl prisega segtuku… Jokios audros – kad ir „žaidžiamos“ Dievo laukuose…
Minusas ar pliusas?
Knyga (poezija, kūryba) yra Poeto užuovėja, saugi erdvė, į kurią eina Moteris (akt. V. Kojelytė) – daugiau proziška nei poetiška, daugiau daiktiška nei iracionali… Poeto realybė ir kasdienybė Moteriai nepatogi, todėl vaidinimo pabaigoje ji palieka Poetą Mirčiai.
Įtempčiau mąstant, aktorės V. Kojelytės vaidybos trūkumus (anemiškumą, paviršutiniškumą, vienaplaniškumą) galima interpretuoti ir kaip privalumus: atėjusi į Poeto erdvę, ji (Moteris) sklaido tai vieną, tai kitą knygą, skaito posmus, krauna knygas į savo kelioninį lagaminą (lyg galėtų jame sutalpinti visą Poeto gyvenimą!), imituoja domėjimąsi knyga, kiekvienu savo veiksmu liudydama, kad ji kažką veikia, pati nežinodama kam. Tai jos veikėjai tinka: vaidinimo Moteris išties nežino, ką veikti su knyga, nes ji – kito (juslinio) pasaulio atstovė. Kas kita Poetas – iš jo buvimo scenoje tikėtasi kur kas daugiau: organikos, gyvybės, galų gale – „vaidmens“…
Kaip žengia Mirtis
Poetas, Moteris (mylimoji), kilimėlis – viskas pernelyg pilka ir kasdieniška, net ne kasdieniška, o skurdu. Apima jausmas, kad būtent tu, o ne aktorius sėdi skylėtu chalatu prieš išsipusčiusius svečius…
Kita vertus, ne kasdienybė čia svarbiausia, nors būtent jos vaizdavimas akivaizdžiai nukreipia į tai, kas nėra kasdieniška. Vaidinime kur kas svarbesnės filosofinės gyvenimo, meilės, mirties kategorijos. Mirtis (akt. I. Briazkalovaitė) čia ir yra reikšmingiausia: būtent jai skirtas visas dėmesys (šalia Poeto ji atsiranda kur kas anksčiau nei Moteris), jos grožiui, elegancijai, taupiam judesiui, teatrališkumui. Jos įspūdinga laikysena, sceninis
(-iai) kostiumas (-ai). Jai atleistinas tiesiog šiaip sau vaikštinėjimas šalia žmogaus – savo buvimu scenoje Mirtis nuolat pabrėžia laikinumą, grėsmingą ėjimą link „žaidimų pabaigos“.
O tie žaidimai amžinybės akivaizdoje negudrūs: vienas kito gaudymas, švelniai išreikšta erotika, išsiskyrimas… Teatrine prasme – neįdomūs, lengvai nuspėjami ir seniai tapę banaliais štampais žaidimai. Šiame žaidimų pasaulyje Mirtis, atrodo, vienintelė žino, ką daro, – griežtais judesiais ji surenka Poeto knygas į vieną krūvą, ant kurios padėjęs galvą jis ir užmiega, susivyniojęs į savo palaikį gyvenimą (kilimą) – viena geriausių (jei ne pati geriausia) spektaklio scenų.
Niuansai – giliau
Beje, apie poezijos ir muzikos santykį – jis turėtų būti labai subtilus. Daina – tai žodžio ir melodijos simbiozė. Vienodu ritmu pulsuojantys organizmai. Neginčytina, kad V. Pupšys – profesionalus muzikas, G. Gutauskas – įdomus, geras poetas. Savo eilėraščiais jis tęsė tai, ką vienas pirmųjų pradėjo ir iki pat šios dienos savo kūryba deklaruoja G. Patackas, o dar anksčiau atrado Bodleras. G. Gutausko poezija orientuota į paraboles, joje atviras erotiškumas, išradingai kuriama įtampa tarp aukštų ir žemų dalykų – tai skoningai intonuojama, žodinga poezija. Formų, kalbėjimo būdų, tematikos įvairovė nukreipia skaitytoją suvokimo, kad G. Gutauskas – plataus diapazono kūrėjas, link.
V. Pupšys – daugiau klasikinis bardas, tęsiantis šiek tiek pritilusią, bet vis dar gyvą dainuojamosios poezijos tradiciją. Kiek monotoniškas ir nelankstus, nors tikrai vienas geriausių Lietuvoje.
Ir štai rezultatas: melodija atskleidžia tekstuose slypintį egzistencinį, dramatinį momentą, bet nebelieka eilėse įamžinto poeto gebėjimo juokauti, kurti šmaikščius kalambūrus ir vienu vieninteliu sakiniu nurodyti, kad visa, ką jis sako, slypi kur kas giliau nei eilutėse… Muzika tarytum uždraudžia pažinti tekstų atspalvius ir niuansus…
Skatina atversti knygą
Užbaigsiu šiek tiek „eretiškai“: V. Pupšio projektas privertė prisiminti visa, kas skaityta apie jėzuitus: apie jų siekį šviesti ir lavinti visuomenę, formuoti jos nuomonę; apie „mokyklinį teatrą“, kuris nepuoselėjo jokių meninių ambicijų, bet ugdė, lavino, švietė ir vaidinimo dalyvius, ir jo stebėtojus.
Vaidinimo kūrėjai ir dalyviai skatina atsiversti G. Gutausko knygą (bet kurią – „Pasivaikščiojimas be šuns“, „Žaidimai Dievo laukuose“ ar kūrybos rinktinę, sudarytą iš geriausių šio poeto eilėraščių – „Metas keliaut, mylimoji“) ir pradėti asmeninę pažintį su ne taip seniai gyvenusiu tikrai įdomiu žmogumi ir kūrėju… Vadinasi – pavyko?
