Kovo 11-oji: patriotiškumo beieškant

Kovo 11-oji: patriotiškumo beieškant

Kovo 11-ąją Klaipėdos koncertų salė ir savivaldybė miestui padovanojo gražų ir prasmingą renginį – koncertą „Lietuva, kylanti iš naujo“, skirtą Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 23-iosioms metinėms paminėti.

Danguolė Vilidaitė

Jame dalyvavo ne tik Klaipėdos miesto kolektyvai (choras „Aukuras“, Klaipėdos kamerinis orkestras, Klaipėdos jaunimo teatro aktoriai, Vydūno vidurinės mokyklos moksleiviai), bet ir kviestiniai svečiai, dainuojamosios poezijos bardai Olegas Ditkovskis (vokalas, gitara), Saulius Bareikis (vokalas, gitara), Andrius Kulikauskas (klavišiniai, akordeonas) ir Neda Malūnavičiūtė (vokalas, fleita), mainstream tradicijos puoselėtoja. Dirigavo Mindaugas Piečaitis.

Simboliai ir skaičiai

Šventiniam vakarui buvo pasirinkta didžiausia miesto koncertinė erdvė – „Švyturio“ arena, miestiečiams išdalinti 5 tūkst. kvietimų ateiti į koncertą nemokamai, pats renginys kainavo maždaug 46 tūkst. litų (didžioji dalis skirta įgarsinimo reikmėms). Dosnu. (O faktas, kad praėjusių metų Vasario 16-osios minėjimas toje pačioje arenoje su valstybiniu dainų ir šokių ansambliu „Lietuva“, solistais Kristina Zmailaite, Edmundu Seiliumi ir Česlovu Gabaliu, anot spaudos, kainavo tik 15 tūkst. litų, net ir nuostabą kelia.)

Visi privalomi „paukščiukai“ tarsi sudėlioti: pagiedota „Tautiška giesmė“, žodį miestui tarė Klaipėdos vicemeras Vytautas Čepas, perduoti šilti negalėjusio tądien dalyvauti mero Vytauto Grubliausko linkėjimai, net pademonstruotas Lietuvos Prezidentės Dalios Grybauskaitės sveikinimo vaizdo įrašas.

Ženklų, didesnių ar mažesnių, turinčių parodyti ir pamaloninti mūsų patriotiškumą, buvo ir daugiau: choristų apranga nuspalvinta vėliavos spalvomis, autentiškos liaudies dainos fragmentai, vaizdo projekcija „iš paukščio skrydžio“ ir t.t.

Minčių aruodai

Pagrindinė renginio idėja paprasta – gražios datos proga atlikti geriausius edukacinių programų numerius, sujungti skirtingas atlikėjų ir klausytojų kartas, tarsi nutiesti tiltą tarp skirtingų krantų.

Mintis tikrai paprasta ir ne nauja, tik šiuokart pateikta moderniau ir, mano subjektyvia nuomone, nelabai sklandžiai. Kalbu ne apie garso ar vaizdo projekcijos trikdžius, o apie pačią programos struktūrą.

Vakare, galima sakyti, išgirdome dvi skirtingas, menkai tarpusavyje susijusias programas: klaipėdietišką ir jungtinę, kartu su kviestiniais svečiais. Kaip dabar madinga sakyti, gavome du viename, du už vieno kainą.

Labiausiai kritikuočiau pirmąją jos dalį, jos eklektiškumą.

Prasidėjusi rimta šiuolaikinės muzikos gaida su Broniaus Kutavičiaus „Dzūkiškomis variacijomis“, vėliau ji neskoningai „išsibarstė“ ne tik muzikos, bet ir žanrų, minties kontrastuose. Kai kurie įdomesni projektiniai numeriai, paimti iš konteksto, arenos erdvėje suskambo daug blankiau ar netikėtai. Pavyzdžiui, Vaclovo Augustino šiuolaikinė kompozicija „Treputė Martela“. Ji bendrame fone pasižymėjo kiek per aštria spalva.

Bet didžiausią sumaištį koncerte, manyčiau, vis dėlto įnešė Valentino Masalskio jaunimėlis (tų „bildukų” tikrai buvo per daug). Prasmingiau būtų buvę palikti tik kelis įdomesnius ir ryškesnius jų atliekamus numerius. Negražiai atrodė stalų nešiojimas pirmyn atgal. Numeris su puodeliais įdomus, bet gal irgi nelabai šia proga tinkamas.

Lyriška gaida

Pirmosios dalies nesklandumus visiškai kompensavo antroji dalis, jos lyrinė, poetinė gaida.

Išgirdome gražiausias dainas, paimtas iš „Aktorių trio“, A.Kulikausko ir N.Malūnavičiūtės repertuarų. Skambėjo šiandien labai populiarios ir visoje Lietuvoje žinomos: „Paukščiai“, „Aš mylėjau tave tau nežinant“, „Lietus“, „Motinos veidas“, „Ateina Dievas“, „Yra šalis“ ir t.t. Solistams pritarė Klaipėdos kamerinis orkestras ir choras „Aukuras“. Geros aranžuotės.

Toks šio vakaro sprendimas, subtilus ir šiek tiek liūdnas, potencialiai, manyčiau, turėjo daugiau patriotiškumo ir meilės tėvynei nei viešai iki tol afišuojami pastebimi ženklai.

Suprantama, kad naujų formų paieška oficialiuose renginiuose būtina. Viešoje erdvėje jau ne kartą apie tai svarstyta. Dažniausiai išsakoma nuomonė, kad lietuviai švęsti valstybinių švenčių nebemoka. Tradiciniai įvairių svarbių datų paminėjimai būna niūrūs ir nuobodūs. Kažkam kaip tik norisi ne linksmumo, o dar didesnio iškilmingumo, puošnesnio reginio.

Tik nuomonė

Mano nuomone, čia tiktų bet koks sprendimas, kad tik jis būtų kokybiškas ir demokratiškas, neskirtas elitiniams klausytojams. Kad ir iškilmingas, šventiškas koncertas su atitinkamu turiniu, su geriausių solistų pasirodymais.

Nesu valstybinio dainų ir šokių ansamblio „Lietuva“ gerbėja, tokio žanro menas man išvis atrodo dirbtinis, bet per praėjusių metų Vasario 16-osios minėjimą toje pačioje salėje mačiau tikrai gražų dalyką – ansamblio choro dainavimui pritarė beveik visi vyresnės kartos klaipėdiečiai, įsijungė ir jaunimas. Buvo išgyventas nepaprastas bendrystės jausmas.

by admin