Galimybės
Kruizinių laivų terminalas: nauja kultūrinė erdvė ar turistų rojus?
Rolanda LUKOŠEVIČIENĖ
Egzotiški Kruizinių laivų terminalo, piliavietės ir anksčiau paprastiems mirtingiesiems neprieinamos Laivų remonto įmonės peizažai jau kuris laikas atviri visiems. Šias keistas, praeities nostalgija dvelkiančias erdves daugelis net Klaipėdos gyventojų išvydo tik šių metų Jūros šventės dienomis ėmus plazdėti tarptautinio modernaus meno festivalio SEAS vėliavoms.
Atėję pasižiūrėti spektaklio ar tiesiog teritorijoje „išbarstytų“ vietinių ir užsienio menininkų kūrybinių idėjų, instaliacijų buvo sužavėti šia ypatinga vieta. Niekur neišvykę iš savo miesto žmonės bene pirmą kartą pajuto malonumą vaikščioti ir atradinėti uždraustą žemę, kurioje net apgriuvę pastatai ar sovietmečiu dvelkiantys reliktai įsikomponavę natūralioje, laiko šiek tiek pakoreguotoje scenografijoje.
„Apšildė“ teritoriją
Tačiau festivalis baigėsi. Menininkai, tarsi kolumbai atradę „nežinomą žemę“, sušildę ją savo kūryba, liko nuošalyje. Regis, net ir neatlikę nieko ypatinga, verslo pasaulio pasąmonėje jie padėjo paukščiuką: čia galima gyventi.
Terminalas – šalies vizitinė kortelė, vartai į Klaipėdą ir Lietuvą. Žengus pro juos, atsiveria visa, ką turime, ką galėtume pasiūlyti įspūdžių, tolimų šalių egzotikos persisotinusiems turistams. Kol kas čia – tik pusiau plyni betonuoti laukai su senų pastatų griuvenomis, Laivų remonto įmonės kranais ir aprūdijusiais laivų skeletais. Nerasime net mūsų pasididžiavimo – cepelinų su „Švyturio“ alumi.
Tačiau yra brangi žemė ir neribotos galimybės. Kuo užsėsime šį lauką ir kas jame sudygs?
Piliavietė – patraukli
Istorine ir komercine prasme brangi Laivų remonto įmonės, piliavietės ir Kruizinių laivų terminalo teritorija ne vieną dešimtmetį buvo kovos objektas. Šiandien istorinė miesto širdis – pilis su joje įsikūrusiu muziejumi – jau prieinama visiems. Čia galima patekti pro 100 metų senumo pasukamą tiltelį arba pro Laivų remonto įmonės vartus. Tiesa, pasukamas tiltelis – nepatikima susisiekimo priemonė. Nors jis turėtų būti atsuktas tuomet, kada atplaukia kruiziniai laivai (yra net grafikas iškabintas), iš tikrųjų taip yra ne visada.
Po truputį iš po žemių kyla ir kitos piliavietės dalys. Artimiausiu metu ketinama stogu uždengti ir sujungti jau atkastas bei restauruotas teritorijas. Pasak Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus direktoriaus Jono Genio, kelių šimtų kvadratinių metrų plote, kurį vėliau ketinama grįsti plytelėmis, bus galimybė organizuoti kultūrinius renginius.
Piliavietė jau tapo patrauklia vieta. Čia jau antrą kartą įvyko kultūros magistrų žiedų įteikimo ceremonija, yra bandymų rengti kamerinės muzikos vakarus. Tačiau Pilies muziejaus erdvė per maža didesniems susibūrimams. Todėl lauke atsirasianti savotiška scena neabejotinai pritrauks meninių ir kultūrinių projektų rengėjus.
Tik menai – prabanga
Anot statistikos, 15-20 proc. jūrų turistų – nuolatiniai kruizinių laivų keleiviai, jau išmaišę Karibų ir Viduržemio jūras, todėl juos ypač vilioja nežinoma Baltija. Ekspertų nuomone, Baltijos jūros uostų laukia puiki ateitis, jie turi ruoštis artimiausiais metais čia plūstelėsiantiems turistų srautams.
Klaipėdos turizmo ir kultūros informacijos centro direktorės Romenos Savickienės nuomone, Kruizinių laivų terminalo ir piliavietės teritorijoje yra pakankamai vietos tiek menams, tiek turizmo infrastruktūrai – barams, kavinėms, viešbučiams, pramogų centrams – vystyti. Šią vietą atiduoti tik menams – per didelė prabanga. Užsienio šalių patirtis rodo, jog uostai daugiausiai orientuoti į turizmą. Tačiau, R.Savickienės teigimu, ne visi turistai išlipa iš laivų ir eina apžiūrėti miesto. Dalis jų lieka laive, kartais išeina pasivaikščioti į krantinę. Todėl būtina turėti, ką jiems pasiūlyti. Pavyzdžiui, Ispanijos Bilbao uostas panašioje teritorijoje turi pastatą šedevrą, kuriame įsikūrę ne tik pramogų centrai, bet ir meno galerijos, muziejai.
Reikia pramogų
R.Savickienė pasakojo, kad turistų poreikius diktuoja ir jų tautybė, ir amžius. Amerikiečiams labiau reikia apčiuopiamų, materialių dalykų, o vokiečiams ir skandinavams – kur akis paganyti. Jaunesnio amžiaus turistus traukia pramogos, kazino, o vyresnius – ramūs pasisėdėjimai malonioje aplinkoje. Garbaus amžiaus „memelenderiai“ Klaipėdoje ieško praeities relikvijų. Kitais metais krantinėje ketinama įsteigti mini Turizmo ir informacijos centrą, kuriame turistai galėtų rasti įvairios informacijos – nuo alaus iki kultūrinių pramogų.
„Aš ne prieš modernų meną, tačiau turistus toks menas nelabai domina. Tuo teko įsitikinti ir Jūros šventės metu, kai vyko SEAS festivalis, kai mes siūlėme jį aplankyti. Tačiau koks nors vienas angaras, skirtas menams, šioje teritorijoje galėtų būti“, – sakė R.Savickienė.
Nori „sukultūrinti“
AB „Klaipėdos laivų remontas“ – oficialus Kruizinių laivų terminalo operatorius. Įmonės direktorius Alvydas Butkus mano, kad Jūros šventė ir jos metu vykęs SEAS festivalis parodė, jog ši teritorija – reikalinga miestui.
Pasak A.Butkaus, tai, kas įeinant pro teritorijos vartus yra dešinėje, priklauso miestui, o kas – kairėje, – įmonei. Taip pat įmonei priklauso ir dalis teritorijos pačiame terminale (ten per SEAS stovėjo didžiulė scena). Visi teritorijoje esantys statiniai – įmonės nuosavybė. Ilgainiui senoviniai pastatai bus rekonstruojami, ten įsikurs kavinės, barai. Keletas šiuolaikinių pastatų turėtų atsirasti ten, kur šventės metu buvo pastatyta scena.
A.Butkus neslėpė, jog įmonės vadovybė suinteresuota terminalo teritorijos kaita ir jos „sukultūrinimu“. Turi būti išvystyta įvairiapusiška infrastruktūra: kompanijų biurai, parduotuvėlės, kavinės, barai.
Direktorius pripažino, jog iki šiolei neišspręsta pakeliamojo tiltelio problema. Per festivalį buvo ypač padidėjęs žmonių srautas, vyko labai intensyvus darbas, teko specialiai samdyti žmonių. Šventės metu teko apsitverti teritorijos ribas, kad į ją nepatektų žmonės be leidimų. Pasieniečiai ir muitinė to pageidavo. Mero prašymu, įmonė kol kas prižiūrės ir miestui priklausančią teritoriją, nes ten daug kas nepabaigta tvarkyti. „Ateityje mes neprieštarausime ir net skatinsime įvairių renginių organizavimą šioje teritorijoje, nes tai patraukia besilankančių žmonių dėmesį, vilioja turistus“, – sakė A.Butkus.
Simbolinė komercija
Pasak vieno SEAS festivalio organizatorių, meno vadybininko Dariaus Vaičekausko, Kruizinių laivų terminalo ir piliavietės teritorijoje rasti vietos menininkams tiesiog būtina. Miestui reikalinga atvira erdvė įvairiems renginiams ir projektams. Tai ir patogu, nes piliavietė jau šiek tiek „sukultūrinta“, joje šis bei tas vyksta. Kodėl ko nors panašaus negalėtų būti Kruizinių laivų terminalo teritorijoje? Tai ir atvira, ir kartu uždara vieta. Per SEAS festivalį paaiškėjo, kad meniniai dalykai čia visiškai realūs, jie pasiteisina. Čia išlaipinami turistai, čia – autentiška aplinka.
Anot meno vadybininko, mūsų mieste susiformavo šiek tiek kritikuotinas požiūris, jog meniniai renginiai turi būti nemokami. Jeigu verslininkai pamatys, jog menas atsiperka, jie taip pat norės investuoti. Turi būti mene nors simbolinė komercija. Užsienyje menininkai pasitelkiami verslo galimybėms plėsti. Jie kuria tam tikrą unikalią aplinką. Tačiau menas neturi tapti balaganu, kuris atbaido. Įžvalgūs verslininkai suvokia, jog investicijos atsiperka per 5-10 metų. Todėl į piliavietę ir Kruizinių laivų terminalą integravus meną, skyrus jam lėšų, tai irgi neatsipirks per metus.
Nemato galimybių
Klaipėdos savivaldybės Kultūros skyriaus vedėja, viena SEAS festivalio iniciatorių Nijolė Laužikienė į Kruizinių laivų terminalo atidavimą menams žvelgė šiek tiek skeptiškai. Anot jos, kultūrai, menui reikia laisvos erdvės. Tačiau tos pačios erdvės reikia ir turizmui. Jeigu Kruizinių laivų terminalo teritorijoje bus pradėta vystyti turizmo infrastruktūra (o tai ir yra numatyta), autentiškos erdvės bus natūraliai prarastos.
Kitas klausimas, kiek tie, kurie sprendžia strateginių erdvių likimą, paiso kultūros žmonių nuomonės? Su jais niekas nediskutuoja. Kiekvienas sprendimas pateikiamas kaip neginčijamas. Ir architektai, ir net valdžios atstovai mano, kad jie viską žino geriau.
Žinoma, Kruizinių laivų terminalo teritorija gali būti užstatyta, tačiau klausimas – kiek? „Būkime atviri, turistams nereikia meno. Jiems reikia kičo, pigių atrakcijų, lengvų žanrų. Šiandien šioje vietoje aš nematau galimybių kultūrai ir menui. Ši teritorija per daug brangi. Galbūt galima diskutuoti apie kurią nors dalį šios teritorijos, skiriamą menams. Apskritai daugelyje uostų tokios teritorijos yra pusiau uždaros“, – kalbėjo N.Laužikienė.
Trūksta renginių
Klaipėdietė šiuo metu Vilniuje gyvenanti ir kurianti dizainerė bei scenografė Jolanta Rimkutė įsitikusi, jog mūsų mieste išties trūksta alternatyvių erdvių. Buvęs tabako fabrikas ir Kruizinių laivų terminalas – vienintelės tokio tipo erdvės. Pastaroji – ypač dėkinga, čia jau viskas yra, nieko nereikia išgalvoti. Pasak J.Rimkutės, jeigu čia įsikurs menai, originalūs nebūsime – tokių sėkmingų bandymų Vakaruose apstu. Tačiau menas be komercijos negali gyvuoti. Pašnekovė mano, kad konceptualusis menas, dominantis nedidelį žmonių ratą, gal čia ir nelabai tiktų dėl vietos specifikos, tačiau įvairūs „vorkšopai“, galerijos, džiazo klubas, įvairūs teatro žanrai – kodėl gi ne? Turistams reikia pramogų, tačiau ir menininkai gali jas sukurti. „Klaipėda turi visas galimybes tapti vasaros kultūros sostine. Tačiau kol kas tiek uostamiestyje, tiek aplink jį trūksta ne tik renginių, bet ir informacijos apie juos“, – teigė J.Rimkutė.
Turėtų veržtis patys
Šiuo metu Kruizinis laivų terminalas ir piliavietė – savotiškoje kryžkelėje. Kas joje vyks, kuria kryptimi ji vystysis, priklausys nuo daugelio interesų ir norų. Po sėkmingo SEAS projekto šią teritoriją tarsi virvę į savo pusę „tempia“ tiek turizmo verslo, tiek meno atstovai. Pastarieji – gal pernelyg nedrąsiai. Kol kas Klaipėdoje nėra šiuolaikinių menų centro, nėra progresyvias modernaus meno idėjas transliuojančių ir atkakliai tikslo siekiančių menininkų grupės. Neretai tarp menininkų kylantis nepasitenkinimas, kad Klaipėdoje prasidėjo vilniečių invazija, iš dalies yra mūsų pačių bejėgiškumo išraiška.
Kuluaruose kalbama, jog niekas SEAS nebūtų įsileidęs į “Laivų remonto” įmonės teritoriją, jeigu projekto šauklys nebūtų tarptautinė organizacija „Intercult“ su Krisu Toršu priešakyje: užsieniečiais, deja, pasitikime labiau negu saviškiais. Ir dabar niekas, raudoną kilimą patiesęs, menininkų nemels ateiti į Kruizinių laivų terminalą ar piliavietę „daryti meno“. Į vis dar atvirą idėjoms erdvę jie turi veržtis patys ir įrodyti, kad yra reikalingi.
