Kultūros fabriko pamatas – versli ir kūrybinga bendruomenė

Kultūros fabriko pamatas – versli ir kūrybinga bendruomenė

Ar sunku pradėti kūrybinį verslą? Ar galima išgyventi iš kūrybos? Kaip realiai įsivaizduojami miesto ir naujos kultūrinės erdvės – būsimo Klaipėdos kultūros fabriko, jame kuriančių menininkų ir kūrybinių verslų santykiai, kokia čia steigiamo meno ir verslo inkubatoriaus prasmė?

Ignas Kazakevičius

Šie ir kiti aktualūs klausimai buvo nagrinėjami kūrybininkų seminare, kuris pagal tarptautinio projekto CITIES programą įvyko birželio 10-ąją.

Įgavo realius kontūrus

Kūrybinių industrijų (KI) sąvoka Lietuvoje sunkiai skinasi kelią tarp ekonomikos ir tradicinės kultūros sektorių. KI yra priskirtina: filmų ir videomeno kūrimas; televizija ir radijas; videožaidimai, muzika, visų rūšių dizainas, architektūra, reklama, vizualiniai ir scenos menai, tiek kiek jie komercializuojami. KI rengia sąlygas meno rinkai formuotis ir vystyti, tačiau patys menininkai nenoriai apleidžia biudžetinio rėmimo lizdą dėl nepakankamai išvystytos meno rinkos.

Ar gali meno ar kūrybos veiklos vystytis pagal verslo modelius? Kūrėjai, kurie save identifikuoja kaip menininkus, gauna pelną iš savo kūrybos, dažniausiai labai tiesiogiai, iš pirmojo pridėtinės vertės sluoksnio (t.y. tik nutapius paveikslą ar tik sukūrus dizaino objektą), visai neinvestuodami į savęs pristatymą, savo kūrybos tęstinumą per sąsajas su kitų sferų projektais ir pan. Tikrojo, nevienadienio pelno neįmanoma uždirbti be pridėtinės vertės kūrimo, bet ši sąvoka daugelį vyresniosios kartos kūrėjų varo į neviltį.

Inkubatoriaus steigėjai miesto savivaldybei taip pat skauda galvą, ar tokį objektą turi remti miesto biudžetas, ir jei taip, tai kokia dalimi? Ar šiandien, kai Europą purto ekonominė depresija ir Lietuvoje 40 proc. gyventojų savo mokesčiais išlaiko likusius 60 proc., parama pavieniams menininkams turi prasmę?

Senosios Europos šalyse kūrėjų verslo modelis gana paprastas – dalį laiko jie kuria produktą rinkai, kitu laiku realizuoja savo idėjas, kurios formaliai neatsiperka. T.y. valstybė stengiasi, kad menininkai taptų verslūs ir remtų patys save, o ne vien teiktų paraiškas savivaldybių rėmimo programoms ir konkursams.

Pasak VšĮ „Klaipėdos ekonominės plėtros agentūra” (KEPA) vadovės Raimondos Laužikienės, „Buvusio tabako fabriko pritaikymas kūrybinių industrijų veiklai“ – projektas pagal Ūkio ministerijos programą „Verslo produktyvumo didinimas ir verslo aplinkos gerinimas“ yra vystomas jau penkerius metus ir pagaliau įgavo realius kontūrus – atrinktas statybos rangovas, o projektas yra įtrauktas į valstybės finansuojamų projektų sąrašą. Tačiau šiuo metu statybos rangovo parinkimo konkursas yra apskųstas teismui, todėl neaišku, kiek ilgai lauksime kertinio akmens šventės.

Veiklas planavo kūrybininkai

Na, pagaliau lengviau atsipūtė menininkai, vartydami fabriko erdvių planus. Atėjo laikas apsispręsti jiems patiems – ką jie norėtų čia matyti? Kokius kūrybos sektorius jie įsivaizduoja po vienu stogu, kokią pridėtinę vertę jų kūrybai duos šis sambūris ir kokią naudą gaus miestas?

Į renginį susirinko įvairių kartų šokio ir teatro atstovai, filmų kūrėjai, muzikantai, dailininkai, galerininkai, leidybos ir meno objektų dizaineriai. Jie dalyvavo keturiose seminaro darbo grupėse, kurios nagrinėjo skirtingas temas. Praktinių seminaro užduočių metu dalyviai kūrė būsimo fabriko koncepcijų žemėlapius – vizualiai perteikė savo grupės supratimą apie nagrinėjamą problemą, svarstė galimus kultūros fabriko patalpų panaudojimo variantus, jų pliusus ir minusus, „dalijosi“ erdves, kalbėjo apie galimybę dirbti kartu įvairiems sektoriams, administravimo ir išsilaikymo, paramos variantus.

Tik nepagalvokite, kad tie, kurie atėjo į pirmąjį seminarą, viską pasidalijo ir užtrenkė duris kitiems. Šio seminaro metu dar kartą viešai buvo pristatyti projekto prioritetai. Pirma – jo tikslas sukurti aplinką, tinkamą įgyvendinti verslumo per kūrybines idėjas strategiją. Antra – fabrikas yra kūrybinių verslų inkubatorius, todėl nuolatinių rezidentų nebus, o patalpos fabrike bus suteikiamos ne ilgiau nei 5 metams ir tik su sąlyga, kad pats rezidentas jas išlaikys. Nuomos mokesčio nėra.

Tačiau projekto dalyvius įaudrino gandai apie aukštoką rekonstruojamų, bet nerenovuojamų patalpų kvadratinio metro savikainą – juk projektas skirtas norintiems tapti rinkos dalimi, t.y. pradedantiems savo kūrybinius verslus ir ketinantiems sukurti įmonę, mat nuo projekto įgyvendinimo pradžios per trejus metus yra privalu rezidentams padėti sukurti 30 įmonių. Kaip tai padaryti tiems, kurie neturi kapitalo, biuro, ryšių, prodiuserio ir menedžerio, kurių akys dega ir kurie gyvi tik idėjomis? Tačiau jie yra pakankamai racionalūs ir tiki, kad jos gali pasiekti didesnį vartotojų būrį, tapti ne vien tik pristatomomis parodose ar renginiuose, bet ir parduodamomis.

Būsimieji rezidentai pastebėjo, kad jei miesto valdžia nori matyti daug gerų menininkų po vienu stogu, daug priklausytų ir nuo kultūros paramos taktikos. Galbūt būtų įmanomos Klaipėdos miesto stipendijos, specialūs miesto užsakymai (pvz., Jūros šventės apipavidalinimas ar kt.) tiems menininkams, kurių dirbtuvių plotus išlaikytų miestas, – svarstė dalyviai. Tokiu atveju atsirastų prasmė vienytis ir kurti būtent šioje vietoje, reklamuoti šį objektą ir galvoti apie pridėtinės vertės kūrimą.

Todėl tie, kurie tikėjosi, kad „miestas dykai patalpas dalys“ arba erdvių bet kokiai stichiškai veiklai, tiesiog savo meno pristatymui, – nusivylė. Skeptikus, kurie galbūt pasakys – „išėjo kaip visada“ arba „o kodėl nedavė pastato koks yra, būtume patys susitvarkę“, – noriu nuraminti, paaiškindamas, kad jei ne šis projektas, fabrikas greičiausiai būtų buvęs parduotas, o stichiškas, loftinis variantas griuvėsiuose pridėtinės vertės, be malonumo turkštis mene, nesuteikia. Skeptikai dažniausiai nesuvokia, kad „grynasis“ menas nėra kūrybinės industrijos, kaip ir grynasis mokslas ar technologijų inovacijos. Būtent šių ir kitų sferų jungčių principu yra kuriamas bendras produktas su KI kokybės ženklu.

Mūsų išskirtinumas – mes patys

Šio projekto vykdytoja KEPA antrus metus dalyvauja tarptautinės part-nerystės tinklo CITIES veiklose, kurių metu buvo gauta daug naudingos informacijos ir praktinės patirties iš įvairiausių Europos kūrybinių inkubatorių, steigiamų buvusio pramonės paveldo teritorijose. Todėl logiška, kad geriausia Europos part-nerių patirtis turėtų būti pritaikyta ir Klaipėdoje. Seminaro metu projekto koordinatorė R.Laužikienė apžvelgė partnerių projektus Didžiojoje Britanijoje, Italijoje, Suomijoje, Portugalijoje, jų tikslus, finansavimą, veiklos modelius, paminėjo, kad Lietuvoje šiuo metu taip pat kuriami 9 įvairiausios pakraipos kultūros fabrikai-inkubatoriai.

Kuo nuo jų skirsis Klaipėdos kultūros fabriko veikla? Klaipėda ruošiasi sukurti prestižinį kūrybinių industrijų objektą, kuris turėtų būti patrauklus miesto kūrėjams, sutrauktų juos po viena vėliava, o šioji reprezentatyviai skelbtų išdidžią žinią – „sukurta Klaipėdoje“.

Visi susirinkusieji teigė, kad pridėtinę vertę regi skirtingų sektorių bendradarbiavime, o konkurencijos nebijo net tuose pačiuose sektoriuose. Susirinkusieji akcentavo kiekvieno skirtingo sektoriaus atstovo profesionalų indėlį į bendrų projektų ar bendro produkto kūrimą, galimybę tobulėti kartu kuriant ir dalytis patirtimi. Be abejo, svarbi ir teigiama „bendra-būties“ atmosfera, kuri galėtų paskatinti aktyviau, intensyviau kurti, o didesnis skirtingų sričių kūrėjų būrys ateityje suburtų daugiau klientų, įvairiau reklamuotų sukurtą produktą. Manoma, kad pastarajam labai praverstų fabriko „brendas“, nes tikėtina, kad anksčiau ar vėliau ši vieta įgis gerą vardą.

Seminaro dalyviai vieningai įvardijo stambiausius kūrybinio verslo Klaipėdoje sektorius – leidyba ir vizualinis dizainas, reklama ir medijos (videomenas, filmai etc.). Todėl tikėtina, kad būtent jų atstovai susiburs fabrike. Vienintelė priežastis, kuri galėtų riboti sektorių bendradarbiavimą,– skirtingi rezidentų profesionalumo lygiai. Manau, visiems rūpi, kokiais kriterijais remiantis galėtų būti atrenkami rezidentai. Patys pretendentai nurodė šiuos: finansiškai įgalus, išlaikęs bandomąjį laikotarpį, savo profesionalumą galintis įrodyti atliktų darbų ar būsimų idėjų portfolio.

Pastaba – organizuojantys fabriko veiklas ir besiruošiantys čia kurti neretai tuos pačius dalykus suvokia skirtingai. Štai daugumai jaunųjų menininkų laisvė – tai noras niekieno nevaržomies būti ir reikštis, o organizatoriai kalba apie finansinę nepriklausomybę. Kas ją užtikrins fabriko kūrėjui – fondai, miesto savivaldybė ar verslo sektorius? Šis klausimas lieka atviras. Kaip iš meno „padaryti“ verslą ir ar būtina jį daryti kiekvienam? Na, nebūkime naivūs, iš kiekvieno menininko verslininko nepadarysi ir ne kiekvienas menininkas to nori. Verslo taip pat nesukursi iš kiek-vienos meno srities. Šiuo atveju laimi tarpinis sektorius – produkcija, kurią galima pristatyti viešai, taip pat įmanoma jos variacijas parduoti individualiam vartotojui, jos kūrimo fazėms (gamyba, pristatymas, prodiusavimas etc.) panaudoti labai įvairių šaltinių lėšas.

Būsimo fabriko kūriniai – tai Klaipėdos veidas, todėl pats fabrikas duris atvers siekiantiems legalumo, profesionalo statuso ir prestižo. Tiems, kurie nori absoliučios laisvės, lieka asmeninės dirbtuvės, o „tusovkėms“ ir gyvenimui mene – loftai.

Procesas pajudėjo, tačiau taškai dar nesudėlioti. Nepamirškite, kiekvienas naujas inkubatorius yra susijęs su konkrečios vietos poreikiais ir svarbiausia – galimybėmis. Dirbtinai perkelta kad ir nuostabiausia užsienio patirtis nebūtinai duos geriausią efektą. Kuriant kultūros fabriką siekiama sukurti bendruomenę, sudarytą iš kūrybinių įmonių ir laisvųjų kūrybininkų, kuri ir taps tikrąja šio unikalaus objekto verte.

by admin