Kultūros istorijos puslapiai:

Kultūros istorijos puslapiai:

senosios Klaipėdos literatūros kūrėjai (1)

Senosios Klaipėdos literatūrinis paveikslas… Koks jis? Kas ir kaip jį kūrė? Kiek dėmesio jam skyrė miesto gyventojai? Ką mes žinome apie klaipėdiečių literatūrinį skonį, su literatūra susijusius jų pomėgius? Kiek ta kultūrinė atmintis gaji dabar? Šie ir kiti klausimai – nemažas galvosūkis, ir ne į visus juos galima atsakyti. Tai nearti dirvonai. Pradėkime nuo literatūrinių ženklų mieste.

Jovita Saulėnienė

Taip išvyniosime literatūrinį žemėlapį, kur surasime Simono Dacho, Kristijono Donelaičio, Ievos Simonaitytės, Butkų Juzės ir Igno Šeiniaus vardus. Tiek mieste vienokia ar kitokia forma įamžintas kūrėjų atminimas. Kitų čia gyvenusių ir kūrusių – Balio Sruogos, Stasio Santvaro, Jono Žiliaus-Jonilos, Salio Šemerio, Liūnės Janušytės ir dar daugybės garsių vardų nerasime. Kodėl?

O ir įamžintiems kūrėjams skiriamas nevienodas dėmesys. Su Butkų Juzės ir I.Šeiniaus vardais nesusijusios jokios miesto kultūrinės tradicijos.

Apie kūrėjus paraštėse

Netoli stoties esanti Butkų Juzės gatvelė primena, jog poetas, dramaturgas, vertėjas Butkų Juzė (1893–1947) prieš karą su pertraukomis Klaipėdoje gyveno, gimnazijoje dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą, kurį laiką dirbo „Klaipėdos žiniose“, paskui korektoriumi „Ryto“ spaustuvėje. Galiausiai jis redagavo „Darbininkų balsą“. Kas šio veiklaus ir neramaus žemaičio sukurta Klaipėdoje?..

Herkaus Manto gatvėje 47 namas pažymėtas memorialine lenta, informuojančia, jog 1935-1939 m. čia gyveno rašytojas I.Šeinius (1889–1959). Jis dirbo Klaipėdos krašto gubernatūroje, aktyviai reiškėsi kultūriniame gyvenime: buvo Lietuvos žurnalistų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininkas, „Rotary“ klubo sekretorius, Turizmo draugijos Klaipėdos skyriaus valdybos narys, Akademinės jūros dienos komiteto pirmininkas ir t.t. 1939 m. I.Šeiniaus komedija „Diplomatai“ pastatyta Klaipėdos teatre.

Taravos Anikės mitas

Teatro aikštėje stovi berlyniečio skulptoriaus A.Kiuno „Taravos Anikė“, pirmąjį kartą iškilusi 1912 m. ir, po karo skulptūrai dingus, 1989 m. atstatyta pagal autentišką modelį. Už jo sugrąžinimą miestui turime būti dėkingi šios idėjos sumanytojui Heinzui Radziwilui ir A.Kiuno skulptūros modelį suradusiai Majai Ehlermann Mollenhauer, kuri perdavė jį berlyniečiui restauratoriui Haraldui Haacke. Apie tai išsamiai pasakoja Antanas Stanevičius savo knygoje „Rätselraten um „Änchen von Tharau“.

Klaipėdiečiai palankiai sutiko S.Dacho eilių herojei skirtą skulptūrą. Bronius Gražys tai progai skirtame eilėraštyje aukština Anikę, vadina ją miesto „gerąja fėja“ „grožio ir meilės Nike“:

S.Dachai,

Miela Anika,

Vėlei drauge gyvensim,

Gėrį ir grožį,

Amžiną meilę

Jūsų šaltiny semsim.

Grožiesi S.Dacho eilių heroje Anike, tuo „laukų Taravos nuostabiu žiedu“, išsiskleidusiu skulptūroje, ir didžiuojiesi paminklu literatūrinei herojei. Kaip, sakysime, Kopenhaga – Undinėle… Tuo pasigirti gali nedaugelis miestų.

S.Dacho „Taravos Anikė“ – amžiną meilę aukštinantis kūrinys. Teisus F.Schilleris, teigęs, jog net dievai „laimingi meile“. Tad ką besakyti apie žmones, kurie „tik meile Dievų verti“. Ši daina pirmąjį kartą nuskambėjo per Trempų kunigo Johanno Portacijaus ir 17-metės gražuolės Anikės Neander jungtuves 1636 m. Karaliaučiaus katedroje. XVII a. ji buvo laikoma gražiausia meilės daina. Iki šiol ji gyva ir įamžinta įvairiuose meno kūriniuose. A.Kiuno paminklas mėgstamas, ypač lankomas turistų. Čia dažnai nuskamba šios dainos melodija, sukurta Karaliaučiaus katedros vargonininko Heinricho Alberto.

S.Dacho eilių ašis – realiai gyvenusi A.Neander (1619–1689), kurios tėvai buvo kilę iš Saksonijos. 1619 m. nuo maro mirė jos motina. 11 metų ji neteko tėvo. Anikę į Karaliaučių paėmė jos krikštatėvis Štolcenbergas. Buvo ištekėjusi tris kartus: po pirmojo vyro mirties ji ištekėjo už Laukiškių kunigo Kristofo Gruberio, o po jo mirties (1652 m.) – už Laukiškių kunigo Melhioro Belšteino (mirė 1675 m.). Tokia buvo tvarka, jog naujas atvykęs kunigas turėjo vesti prieš tai mirusio kunigo našlę. Anikė susilaukė 11 vaikų. Išgyveno trys. Kalbama, kad jos palikuoniai E.T.A.Hofmanas, Agnes Miegel. A.Neander palaidota Įsrutyje.

Eilių autorius S.Dachas negalėjo numatyti, jog dainos Anikė taps populiaresnė už jį patį. Nemažai ir dabar manančiųjų, jog „daina apie Anikę išliko populiari, o ne „Anikė“ kaip S.Dacho kūrinys“. Autorystės klausimas – atviras, bet nenubraukia S.Dacho vardo, priešingai – jį tik įtvirtina. Šiandien „Taravos Anikė“ paplitusi kaip S.Dacho kūrinys, išsaugojęs nuo užmaršties poeto vardą, kartu ir prikabinęs legendinį šleifą apie gražuolę iš Taravos.

Paplitusi legenda, jog pats S.Dachas buvo įsimylėjęs Anikę. Pakviestas į jos vestuves su Portacijumi ir sukūręs šią dainą, linkėdamas jauniesiems amžinos meilės.

Kalbama, jog kai iš teatro balkono Hitleris rėžė kalbą, jam nepatiko, kad „Anikė“ atsukusi nugarą į jį „stovėjo“, ir todėl liepęs paminklą pašalinti. 1939 m. jis buvo demontuotas ir perkeltas į Lietuvininkų aikštę. Paskui jo neliko. Ir vėl gausybė legendų apie jo likimą…

I.Simonaitytės pėdsakai

1921 m. I.Simonaitytė (1897–1978) apsigyveno Klaipėdoje. 1925–1938 m. butus nuomojosi Butsargių ir Tilžės gatvėse, dirbo Seimelyje mašininke, paskui – laikraščių redakcijose. Aktyviai reiškėsi miesto visuomeninėje ir kultūrinėje veikloje, dalyvavo 1923 m. sukilime. Rašė eiles pasirašydama S.E.Eglaitės pseudonimu. 1924 m. ji pradėjo rašyti „Aukštujų Šimonių likimą“, pasirodžiusį 1935 m. ir jai suteikusį pripažintos rašytojos statusą.

Rašytoja – iš to krašto, kur taip stipriai žmonių buityje, psichikoje, intelekte susipynusios vokiečių ir lietuvių kultūros. I.Simonaitytė suaugusi su pamario krašto skaudžia istorija, gamta, tais stipriais čia šilus draskančiais vėjais, ta šaktarpio migla, tais smiltingais, beržais apsodintais vieškeliais, vedančiais tiek į Didžiąją Lietuvą, tiek ir į Karaliaučių, o iš ten – į pasaulio platybes…

I.Simonaitytė neatsiejama nuo evangelikų liuteronų tikėjimo, nuo surinkimų, tų rūsčių ir didingų giesmių – juk pamario žemėje „trelioti – nuodėmė“. Ji buvo tokia pat lietuvininkė, kaip ir tie stiprūs, gyvybingi, išdidūs, kupini savigarbos klaipėdiškiai su savo savita šnekta. Ji – to krašto istorinės atminties, dvasinės kultūros ir kasdienės buities vaizdų metraštininkė, skausmingai fiksavusi, kaip visagalis laikas negailestingai nešasi į nebūtį jos tėviškę su visa lietuvininkų gentimi…

Šiandien jos atminimą geriausiai saugo Klaipėdos apskrities I.Simonaitytės viešoji biblioteka. Rašytojos vardą garsina 1987 m. įsteigta literatūrinė Ievos Simonaitytės premija, skiriama už brandžius kūrinius, atspindinčius Klaipėdos krašto bei Mažosios Lietuvos dvasią, kultūrinę tradiciją ir istorinę problematiką, arba įamžinančius lietuvių literatūros klasikės atminimą. Gražias rašytojos tradicijas puoselėja Klaipėdos I.Simonaitytės pagrindinė mokykla.

K.Donelaičio atmintis

K.Donelaičio aikštėje 1973 m. iškilo Petro Deltuvos paminklas „Kristijonas Donelaitis“. Pirmakursiai lituanistai mokslo metus pradėdavo pirmąjį saulės spindulį sutikdami prie šio paminklo, saulei tekant nusilenkdami lietuvių grožinės literatūros pradininkui K.Donelaičiui. Dabar Klaipėdos šviesuoliai čia ateina prisiminti K.Donelaitį per jo gimtadienį sausio pirmąją.

(Bus daugiau)

Žmogus esi…

Jau niekad nepatarsiu tau

Saulutės siekti spindulių

Ir niekad nepasiūlysiu

Mėginti žengti takais žvaigždžių

Nes saulės spinduliai –

karšta liepsna,

Žvaigždžių takai – tik visata – –

Žmogus esi, ir ženki kaip žmogus

Žemės takais, kur erškėčiais

nusėta;

Kur mūsų senelių, protėvių

Žengta, kovota ir kentėta. –

Žmogus esi, tai dėl žmonijos labo

Reik dirbti tau ir vargti iki grabo.

S.E.Eglaitė

by admin