Kultūros istorijos puslapiai: dailė senojoje Klaipėdoje
Šįkart prisėskime prie senosios Klaipėdos meno židinio. Įdomu, kam dailininkai atvėrė savo sielą, kokie motyvai juos jaudino, kaip pasireiškė jų dieviškoji prigimtis ir kas iš jų dvasios gelmių išsiliejo meniškuose kūriniuose. Deja, klausimų daugiau nei galime atsakyti. Medžiagos išlikę mažai.
Jovita Saulėnienė
Pilies ikonografija
Kokie paveikslai puošė Klaipėdos pilies menes, neatsakysime. Galėjo čia kabėti Livonijos ordino magistro Anno von Sangershauseno, Vokiečių ordino vietininko Eberhardo von Seynės, Klaipėdos komtūrų, vėliau Didžiojo ordino magistrų Heinricho von Richtenbergo, Hanso von Tiefeno ir kitų portretai. XVII a. pilies puošmena buvo kunigaikščių menė su įspūdingu židiniu, virš kurio krito į akis tinke išlipdytas kurfiursto herbas. Tikriausiai būta čia ir paveikslų.
Nedaug ir piešinių su pilies vaizdu. Pirmą kartą ji buvo pavaizduota miesto valdžios vietininko Georgo Klingenbeko, laikančio vėliavą su herbu, kuriame įrašyti 1535 metai, portrete. Raižinys kabojo senojoje, vėliau naujojoje Šv. Jono bažnyčioje. Per 1854 m. gaisrą jis sudegė. Išliko Rozmėslerio 1835 m. to portreto kopija. Anot meno istoriko Jono Tatoriaus, nežinomas dailininkas jame stengėsi perteikti apytikrį XVI a. pr. pilies ir miesto vaizdą. Archeologo Vlado Žulkaus pastebėjimu, piešinys nupieštas XVII a. antrojoje pusėje, neatmetant galimybės, jog „pilis šiame paveiksle pavaizduota remiantis mums nežinomu senu autentišku piešiniu“.
Išliko miesto ir pilies vaizdų Prūsijos žemėlapiuose bei senosiose knygose. 1576 m. kartografas Kasparas Henenbergeris Prūsijos žemėlapyje pavaizdavo Klaipėdos miestą ir pilį, kuriuos juosė Senoji ir Naujoji Danė. Istoriko Christopo Hartknocho knygoje graviūra „Memelis XVII a.“ – netiksli. Populiarus 1670 m. pilies ir miesto vaizdas Juozapo Narūnavičiaus-Naronskio Klaipėdos apskrities plane. Samuelis Suchodolecas 1701 m. žemėlapyje „Prūsijos karalystės suskirstymas, kaip ji padalyta į tris apskritis ir kai kuriuos valsčius“ taip pat nupiešė Klaipėdos pilį. J.Tatoris surado nežinomo dailininko raižinį „Pilies kiemas. XIX a. pr.“. Tai beveik visi senosios pilies piešiniai, iš kurių stengiamės įsivaizduoti, kaip ji atrodė.
Miesto paveikslas
Įvairaus žanro dailės darbuose itin populiarus buvo Klaipėdos motyvas. Jo atsiradimą galėjo paskatinti ir Nidos dailininkų kolonijos menininkai, kurių paveikslų pagrindinė tematika buvo pamario peizažas, žvejų laivai, etnografinis tipažas.
Dailininkai ir Klaipėdoje rado tapybiškų juos užbūrusių miesto kampelių, tipiškų miestiečių buities scenų, įdomių architektūrinių statinių, jų įkvėpimą žadino jūrų miesto peizažas. Mėgta įamžinti senojo jūrų ir prekybos miesto siluetą žiūrint iš Smiltynės. Klaipėdos motyvo paveikslai – savotiškas nugrimzdusio miesto meninis metraštis, išsaugojęs nemaža senojo miesto vaizdų.
Klaipėdą piešusių dailininkų būrys nemažas. Čia prisiminsime tik du palikusius ryškų pėdsaką miesto meno istorijoje autorius – klaipėdietį Gustawą Waldhauerį ir iš Šverino kilusį Carlą Gustawą Boese.
Meno metraštininkas
G.Waldhaueris buvo Aukštesniosios miestiečių mokyklos, vėliau gimnazijos piešimo mokytojas. 1850 m. jis išleido linijinės perspektyvos vadovėlį, 1852 m. detaliai aprašė miestą iki 1854 m. gaisro.
1862 m. G.Waldhaueris parengė XIX a. Klaipėdos litografijų albumą, kuriame sudėti rotušės, teatro, teismo, Navigacijos mokyklos, Senojo pašto, bažnyčių ir kitų pastatų raižiniai. Tų litografijų originalai dingę, išlikusios kopijos.
Dailininkas piešė ir augalus iš natūros. Anot H.Šojaus, jo atvaizduoti augalai „dvelkia gyvybe; vos keliais štrichais sugebėta perteikti jų savitumą“.
Pagal G.Waldhauerio projektą 1863 m. pastatyta Klaipėdos anglikonų bažnyčia. G.Waldhaueris mirė 1883 m.
Garsėjo kaip laivų tapytojas
G.Boese (1878–1943) garsėjo kaip talentingas laivų tapytojas, kurio paveikslai kabojo daugelyje senosios Hanzos miestų.
Be to, jis buvo vienas iš nedaugelio dailininkų, kuris pavaizdavo įvairias sporto šakas ir sportininkus. G.Boese kūrybiniam palikimui priklauso ir Vokietijos prezidento Paulo Hindenburgo (1847–1934) portretas.
Į Klaipėdą ir šį kraštą jis atvyko kaip kareivis 1914 m. ir nuo 1919 m. kasmet čia lankydavosi. Klaipėdoje G.Boese apsigyvendavo kunigo namuose Turgaus gatvėje. Ten jam sudarydavo palankias sąlygas kūrybai.
Klaipėdą vaizduojančios G.Boese kūriniai – dvejopi. Vieni jų – panoraminiai Klaipėdos paveikslai, kur iškyla valčių prieplaukos, jose glūdintys pilki akmenys, mariose plaukiantys garlaiviai, už jų – siaura juosta uosto įrenginių, medžių viršūnės, miesto stogai, bažnyčių bokštai, fabrikų kaminai… Antrojoje paveikslų grupėje dominuoja etnografinis pradas. Dailininkas tapė miesto namus su sodeliais, dirbančius miesto amatininkus ir darbininkus, prie Wilhelmo I paminklo susirinkusius šio krašto būdingais rūbais apsirengusius gyventojus ir kita.
G.Boese miestiečiai mėgo. Net anekdotai apie jį sklandė. Neužmiršo klaipėdiečių ir jis. Pasakojama, jog savo lankytojams Berlyne G.Boese rodė kartono lakštą su užrašytu vieno Klaipėdos verslininko pasakymu: „Mane sveikinate ir sakote, jog aš geras žmogus ir jums patinku, bet nieko iš manęs neperkate“.
Karališkoji ikonografija
Senosios Klaipėdos dailė neįsivaizduojama be miesto karališkojo puslapio, kuriame iškyla Prūsijos, Rusijos valdovų, žymių karvedžių ir kitų istorinių asmenybių portretai. O jei paseksime paskui Prūsijos karališkąją porą į Tilžę, kur buvo sprendžiamas Prūsijos likimas, istoriniuose paveiksluose išvysime Tilžės sutarties dalyvius Napoleoną, Aleksandrą I, Friedrichą Wilhelmą III, karalienę Luizę.
Bene geriausiai Prūsijos karališkosios poros gyvenimo scenos Klaipėdoje atkurtos istoriniuose paveiksluose: J.E.Daehlingo (1773–1850) „Karalienės Luizės kaizerio Aleksandro I sutikimas 1802 m.“ ir „Aleksandro I sutikimas Memelio prieigose 1802 m.“, Johanno Wilhelmo Heydecko (1835–1910) „Karalienės Luizės kelionė per kuršių neriją į Memelį“, F.H.Doernio, „Karalienės Luizės išvykimas į Karaliaučių 1808 m. rugsėjo 25 d.“, taip pat portretuose: Gustawo Kiugelgeno (1772–1820) „Karalienė Luizė“, „Princas Albertas ir jo sesuo princesė Luizė“, Carlo Begaso (1794–1854) „Friedrichas Wilhelmas III“.
Karališkoji ikonografija paskatino klaipėdiečius susidomėti istoriniais paveikslais, kurie kabojo Biržoje, pašte, Luizės gimnazijoje ir kitur. Pirkliai dovanojo istorinius paveikslus planuojamai meno galerijai rotušėje. Našlė Consentius atidavė Kiugelgeno karalienės Luizės ir karaliaus Friedricho Wilhelmo III portretus, pirklys H.Gerlachas – Seemano Wilhelmo I portretą ir t.t. Kai karalius F.Wilhelmas III įteikė miestui Carlo Josepho Begaso (1794–1854) tapytą savo portretą, jis iškilmingai buvo demonstruojamas ir dalijami pinigai vargšams, o neturtingiems vaikams – drabužiai.
1862 m. Klaipėdoje buvo įkurta Meno draugija, subūrusi beveik 300 narių. Prasidėjo naujas etapas miesto dailėje.
Senojoje Klaipėdoje gimė dailininkai profesionalai Bertha Schräder (1845–1920), Eduardas Kado (1875–1946), Johnas Gleichas (1879–?), Karlas Eulensteinas (1892–1981), Archibaldas Bajoratas (g. 1923). Tai tema, kurią reikėtų nagrinėti atskirai.
Paveikslo komentaras
Toks G.Boese kūrinio „Žvilgsnis į Šv.Jono bažnyčią“ prierašas išspausdintas „Memeler Dampfboot“ (1952):
„Maža dalelė Klaipėdos garsiojo dailininko Gustavo Boese piešinyje: Jono bažnyčios bokštas virš Turgaus gatvės medžių, prie Dangės krantinės prisišvartavęs dvistiebis laivas ir irklinė valtelė, o priekyje malkų platformos kraštas. Tai viskas. Šiame piešinyje – visas miesto žavesys: apie dievobaimingumą ir gerovę byloja grakštus bažnyčios bokštas, apie prekybos dvasią ir kosmopolitizmą – burinis laivas, apie romantiškų miesto kampelių grožį – kunigo namo frontonas, apie amatininkų ir miesto darbininkų kruopštumą – krantinėje plušantys trys vyrai, apie visur esantį vandenį – mažytė Dangės atkarpa. Linkim šiam žaviam piešinėliui ramaus ir mąslaus žiūrovo žvilgsnio. Bet užtenka vieno žvilgsnio, kad įsitikintum: tai yra Memelis!“
