Kultūros istorijos puslapiai: po senosios Klaipėdos smukles, restoranus ir kavines
Gyvas ir turiningas senosios Klaipėdos smuklių, restoranų bei kavinių istorijos puslapis, atskleidžiantis buvusių gyventojų pomėgius, skonį, silpnybes, spalvingai atkuriantis etnografinį, tautosakinį anų laikų koloritą.
Jovita Saulėnienė
Be istorinių smuklių, patrauklių restoranų su didžiuliais sodais, daugybės savito interjero kavinių (vien buvusioje Malkų, dabar Naujoji Uosto, gatvėje veikė net 17! ) sunku atkurti buvusią miesto atmosferą. Vien jų pavadinimai ko verti! „Baltoji gulbė“, „Pas briedį“, „Pas stirniną“, „Pas pranciškoną“, „Baltasis liūtas“, „Auksinis rutulys“, „Pas Traubę“, „Būrų stuba“ ir kitos viliojo savita muzika, kiekvienai būdingais patiekalais, galimybe įvertinti „aukštaprocentiniu gurkšniuku“ ten siūlomą „skystąją palaimą“… Mėgta per vieną vakarą apeiti daugumą jų. Tų „maršrutų“ autorių aprašyti įspūdžiai nepamirštami.
Praeitį menančios karčemos
Rytprūsių kraštovaizdžio būdinga detalė – smuklės, vadintos liaudyje karčemomis. Tai stovintys pailgi balkšvi su daugybe langų vienaukščiai pastatai palei buvusį 1649 m. atidarytą Brandenburgo-Prūsijos pašto kelią, vedusį nuo Klėvės per Berlyną, Mėmelį į Peterburgą. Kursavusios tuo keliu karietos veždavo ne vieną garsų kilmingą keliautoją, rasdavusį pakeleivinguose namuose nakvynę, maisto ir gėrimo. Smuklių savininkams buvo leidžiama daryti alų ir prekiauti juo… Paskelbus Prūsijos karaliui Friedrichui Wilhelmui ediktą, kuriuo įsakyta keliautojams nakvoti tik smuklėse, jų reikšmė išaugo. Apie čia virusį „gyvenimą“ išlikę nemaža pasakojimų, sukurta eilių, net dailininkai tapė pramogaujančiųjų scenas…
Klaipėdoje smuklės atsirado XV a. Augant miestui jų tik daugėjo. 1825 m. mokesčius mokėjo Klaipėdos 125 smuklių savininkai. Vėliau jų skaičius išaugo beveik iki 200.
Smuklės buvo nemažos. Štai netoli turgavietės veikusioje „Juodojo erelio“ smuklėje su sandėliais ir didžiulėmis arklidėmis buvo galima iškinkyti 50-60 arklių, o buvusioje Palangos, dabartinėje Šimkaus gatvėje, smuklėje „Baltasis žirgas“ iškinkydavo šimtą arklių. Iki šiol išlikę du senieji karčemos pastatai: Liepų g. 5 ir Turgaus aikštės 23.
Čia prisiminsime dvi buvusias populiarias miesto smukles.
Ne tik prie alaus bokalo
Krūmamiesčio smuklė „Hotel de Russie“ senuosiuose žemėlapiuose pažymėta Liepojos (dabar Herkaus Manto) g. 20. 1645 m. jai suteikta privilegija. Tai buvo mėgstama užeiga, kur miestiečiai rinkdavosi ne tik prie alaus bokalo. Didelėje smuklės salėje vykdavo simfoninės muzikos koncertai, pasirodydavo garsūs menininkai.
Įdomus šioje smuklėje apsistojusių keliautojų istorijos puslapis. „Hotel de Russie“ susijusi su Rusijos carų viešnage mieste. Smuklėje ne kartą buvo apsistojęs Petras I ir susidraugavęs su jos savininku. Išlikęs pasakojimas apie carienės Jekaterinos I nakvynę minėtoje smuklėje. Neapsikentusi triukšmo ir tabako dūmų, carienė pasirūpino, kad smuklės savininkas būtų uždarytas pilies kalėjime. Kitą dieną atvykęs Petras I jį išlaisvinęs. Šioje smuklėje nakvojo ir būsimasis Rusijos caras Pavelas, nuo kurio vizito mieste įsigaliojo žymių žmonių sutikimo tradicijos.
Mėgdavo stabtelėti Smiltynėje
Dar nuo kryžiuočių laikų ir Smiltynėje būta užeigos namų. Iš Smiltynės atsiverdavo nuostabi, ypač dailininkų pamėgta miesto panorama, dar kitų vadinama „vaizduotės sala“. Keliautojai viltingai žvelgdavo į kitą krantą ir siųsdavo signalą keltininkui perkelti juos per marias į miestą.
Ilgokas čia apsistojusių garsių keliautojų, palikusių įdomius prisiminimus Senojoje Smiltynės smuklėje, sąrašas. Tai L.Pasargė, O.Glagau, W.Humboltas… O A.Kotzebue, spalvingos biografijos diplomatas ir rašytojas, laukdamas palankaus oro persikelti į Klaipėdą, sukūrė eiles „Nieko nėra amžino“, kurioms buvo parašyta muzika. Mokėjo šią dainą visi klaipėdiečiai.
Senoji Smiltynės smuklė mena ir Prūsijos karališkąsias asmenybes. Tačiau karalienei Luizei, napoleonmečiu Klaipėdoje ieškojusiai prieglobsčio, atminimo lenta jau kabojo ant aukštosios kopos 1837 m. iškilusios smuklės. Šio kalno apačioje dar ir dabar ošia išsišakoję du galingi ąžuolai, pasodinti karalienės Luizės sūnaus Vokietijos kaizerio Wilhelmo I vizitui Klaipėdoje atminti. Naujosios smuklės istoriją papildo čia vykę debatai prieš rinkimus jau ketvirtajame XX a. dešimtmetyje. Ir daug ką galima būtų apie šios smuklės istorijas porinti…
Virė aistringas gyvenimas
Kalbėti apie senosios Klaipėdos restoranus ir kavines – tai tarsi sekti pasaką be galo. Tik pasakodami grįžtume ne nuo pradžios… Tose istorijose tiek personažų, tiek objektų, tiek išmonės, kad pasijunti kaip toje puotoje, kur „per barzdą varvėjo, burnoj neturėjau“…
Pagaliau nusistovėjusios tradicijos. Štai kavinėje „Baltų kiemas“ rinkosi „jūrų vilkai“ – kapitonai prie garsiojo Inkaro stalo… Spąstai – vidury stalo „nuleistas“ blizgantis varinis inkaras. Kas prie jo prisiliesdavo, tas turėjo „statyti“ visiems sėdintiems prie jo. O kokios čia istorijos vyniojos… Atskira kalba būtų apie šeimos šventes, tradicines 17 val. vykusias arbatėles restoranuose ar kavinėse, šokių ir jaunimo vakarus ar koncertus „Sanssouci“ restorano sode… Kaip nepaminėti šokių Malkų gatvėje „Pas briedį“ („Aš šoksiu su tavimi iki dangaus“). Kavinėje „Smeltėje pas Jurganą“ įprastas vaizdas – „pilna girtų jūreivių. O dailios merginos viliojančiais žvilgsniais gundo“… Virė čia aistringas gyvenimas.
Savininkai, norėdami privilioti lankytojų, daug dėmesio skyrė interjerui. Paprastai juos kūrė garsūs architektai (pvz., „Centrinės kavinės“ interjeras įrengtas pagal žinomų architektų A.Niksdorfo ir H.Reismano projektus). „Baltų kieme“ sienas puošė ekspresio-nisto dailininko Karlo Eulensteino paveikslai. Išrankūs lankytojai buvo muzikai. S.Šimkaus ir Vytauto gatvių kampe įsikūręs Zomerio restoranas su dideliu sodu, kuriame buvo net 150 vietų, išlaikė dešimties muzikantų orkestrą, solistę. Ten skambėdavo klasikinė muzika. Restorane „Pas Traubę“ buvo populiarūs šlageriai. Kas iš lankytojų nesižavėjo „Rozamundės“ melodija? Tokių nebuvo.
Vertino vietinius gėrimus
Atskira kalba – siūlomi patiekalai. Jų neišvardysi. Kiekviena užeiga galėjo pasiūlyti savo firminį. Tik jis turėjo būti pagamintas skaniai. Štai kavinėje „Pas briedį“ populiariausios buvo keptos bulvės su kiaušiniais…
O kokią „skystąją palaimą“ siūlė Klaipėdos restoranai ir kavinės? Buvo nemaža atvežtinių gėrimų, bet labiausiai vertinti vietiniai, paplitę visuose Rytprūsiuose. Pirmiausia, aišku, legendinis „Meškinis“, ruošiamas iš geriausio medaus ir degtinės, užpilamos ant eglės pumpurų. Tai „maloniai gerkle nubėgantis gėrimas, tačiau jį skanauti reikia atsargiai, jei poveikis dar nežinomas“. Stiprus vyriškas gėrimas šaltais žiemos vakarais nepakeičiamas buvo grogas, kurio receptas toks: „Romo privalu, cukraus galima, vandens nebūtinai…“ O užplikyta romu ir portveinu vietoj vandens „Kazokų kava“ galėjo kiekvieną „sudoroti“.
Pasakojama, jog „aukštos prabos“ buvo ugninė pipirų degtinė „Pipirinis“, žolelių trauktine „nukaitinta“ degtinė „Mažasis gaisrininkas“, „Ruonis“ – punšas su baltuoju vynu, „Ledlaužis“ iš raudonojo vyno ir arako… Ir dar galybė silpnesnių gėrimų. Be skaniai geriamo dažniausiai pačių pasidaryto „derliaus alaus“, kurio receptai buvo perduodami iš kartos į kartą, būta ir vyndarių. Populiariausias buvo nuostabusis serbentų vynas, vadintas „Kūlvirsčių vynu“. Sakoma, kad jo prisiragavusieji į namus riedėjo kūlvirsčiais.
Beje, pasiryžusieji apsilankyti per vakarą keliolikoje tų užeigų, grįždavo savo kojomis ir įspūdžius išguldydavo popieriuje. O kitą dieną išsiruošdavo į užmiesčio kavines, kur vyravo šiek tiek kitokios tradicijos.
