Kultūros istorijos puslapiai: senosios Klaipėdos gyventojų gyvenimo būdas ir pomėgiai (3)
Tęsiame pasakojimą apie senosios Klaipėdos miestiečių laisvalaikį. Deja, negalėsime įsibėgėti ir detaliau atkurti, kas džiugino klaipėdiečių širdis ir kur skleidėsi jų siela. Per daug informacijos, išmonės ir judesio…
Jovita Saulėnienė
Didžiavosi kolekcijomis
Klaipėdiečių aktyvaus gyvenimo būdo pomėgių būta daug ir įvairių, o kai kurie jų buvo žinomi visoje šalyje.
Garsėjo pirklio Consentijaus vabzdžių kolekcija, kurioje buvo „ne tik beveik visi mūsų kraštuose gyvenantys vabzdžiai, bet ir daugybė rečiausių egzotiškų drugelių, pvz., Papilio Cleopatra, Myrmidone, Pandora, kuri 1794 m. pagauta netoli Karaliaučiaus, Thalia Huebneri…“ „Gausiais išmoningai sutvarkytais kampeliais, puoselėjamais įvairiais augalais, tarp kurių buvo nemažai itin retų, kilusių iš šiltųjų kraštų“, stebino pirklio Bremerio sodas. Jo sąraše būta 112 egzotinių augalų. Pirklys Heinrichas Roerdanzas didžiavosi didžiausia Prūsijoje monetų kolekcija…
Žiemos malonumai
Žiemą klaipėdiečiai mėgo pramogauti gamtoje. Eidavo čiuožinėti restorano „Sanssouci“ sode ir į prie buvusių Liepojos vartų veikusias Baumgarteno čiuožyklas. Labiausiai mėgo čiuožyklą ant tvenkinio priešais kareivines. Ten, pasak amžininkų, „vien romantiška vieta miško pakraštyje, apsaugota nuo ledinių vėjų, čiuožinėjimą vertė gryniausiu malonumu. Per garsiakalbius grodavo muzika, vakarais čiuožykla būdavo apšviesta. Mokytasi įvairių dailiojo čiuožimo figūrų – sukinių, skriejimo ratu, į priekį ir atgal, net šokti valsą. Keturi ar penki čiuožėjai susikibdavo už rankų, įsibėgėdavo ir giliai pritūpdavo ant vienos kojos, tuo pačiu metu kitą ištiesdami į priekį. Šią figūrą vadino „pistoletu“…
Čiuožykla pavirsdavo ir užšalęs piliavietės apsauginis griovys… Čiuožta ir ant Danės upės netoli Tauralaukio. Upės vingiai, paskui gardūs užkandžiai prie „Meškinio“ ar kitų pamėgtų gėrimų Danės pakrantėse įsikūrusiuose restoranuose teikė ypatingo žavesio…
XX a. trečiajame dešimtmetyje paplito slidinėjimas. Klaipėdos slidininkų klubo nariai dažniausiai rinkdavosi Juodkrantę. Kiti keldavosi į Smiltynę ir šliuoždavo iki Hageno kalvos ar Alksnynės.
Būta ir rogučių entuziastų. Mėgstamiausia užmiesčio vieta šiai žiemos pramogai buvo Giruliai. Sekmadieniais ištisos rogutininkų kolonos su arklių traukiamomis rogėmis skubėdavo ten. Ant kalnelio prie „Franco viešbučio“ buvo rogučių trasa.
Daugelis rinkosi ir Smiltynę, kur senasis Smiltynės kalnas iki blizgesio buvo „nupoliruotas“ rogutininkų. Už kurhauzo buvo įrengta rogučių trasa, o Alksnynėje – net 400 m ilgio kelias rogutėms. Anot vieno rogutininko, specialiai šiai trasai buvo užsakytos ilgos rogės su vairu ir „su tomis penkiavietėmis rogėmis išvystydavo didoką greitį“. Kartais būdavo parūpinamos arkliu pakinkytos rogės, prie jų prikabinamos dar dvi mažesnės rogutės…
Nuostabūs pasivaikščiojimai
Norintieji grįžti prisiminimais į gimtąjį Klaipėdos miestą galbūt turėtų keliauti pėsčiomis su mėgėjo lazda rankose, žinodami, jog ten veda daug kelių. Keistu, melancholišku, smėliu užpustytu keliu, kuriuo kadaise vaikščiojome tėvo ar motinos vedami už rankos, vėliau – su mokyklos draugais, paskui – su mylimaisiais ar mylimosiomis, po to – vieni… Jie visais laikais liks ten, senieji, gerieji keliai, kaip rašė klaipėdiškis rašytojas Rudolfas Naujokas. „Ten“ – tai keliai ir po miestą, ir už jo vartų. Ir net miesto vandenimis.
Kokie tie „senieji, gerieji keliai“, kuriuos, anot E.T.A.Hofmano, nusitempė „amžinai riedantis laiko ratas“? Tie „nuostabūs pasivaikščiojimai“, stabtelėjimas ir žvilgsnis į vieną ar kitą paminklą, įsiklausymas į iškilių žmonių balsą – visa tai leidžia geriau pažinti praeitį. Senosios Klaipėdos gyventojų pamėgti takai byloja ir apie aktyvų žmogaus santykį su savo miestu.
Svarbūs mums trijų krypčių jų širdies liudijimai – išsišakojantys trys pagrindiniai keliai, suteikiantys sielai atgaivos.
Per miestą ir užmiestį
Pirmasis kelias – tai senosios Klaipėdos kultūrinis žemėlapis, kuriame tarsi paveiksle iškyla senojo teatro kontūrai ir jo artistai, Karališkosios mokytojų seminarijos rūmai ir jų garsieji pedagogai muzikai, kultūrinio gyvenimo epicentras – Šaulių namų kiemas, Jono bažnyčios bokštas su garsiuoju vėjarodžiu ir joje vykusiais didingais koncertais, jaukiais miesto skverais ir aikštėmis, pirklių Consentiaus, Gerlacho ir kitų išpuoselėtais sodais… Net restoranais ar kavinėmis bei viešbučiais.
Antrasis kelias – užmiestis. Tereikia praverti miesto vartus ir pasirinkti kryptį. Nuo Liepojos vartų žingsniuoji Vynerio promenada iki Tauralaukio. Praeisi Karališkąją giraitę, menančią Rusijos ir Prūsijos karališkųjų didenybių susitikimą. Gali pasukti į miesto parką, kur nemaža istorinių ir kultūrinių ženklų… Netoli ir jūra. Pajūriu pasieksi norimą vietą – Melnragę, Olandų kepurę, Tauralaukį, Girulius ar net Karklę, o būdamas entuziastas – ir Nemirsetą.
Į užmiestį galima keliauti ir pro Kulių vartus, taip pasiekiant Joniškio užmiesčio įdomybes. O jei įsuksi pro Malūnų vartus, tai pasivaikščiosi po Vitės, Bomelsvitės rajonus…
Kelių iš tiesų daug. Ir pamatyti, ir sužinoti yra ką. Tai nepamirštami turistiniai maršrutai.
Vandens keliais
Trečiasis kelias – vandens kelias mažaisiais ir pramoginiais laivais. Juk Klaipėda – vandenų miestas. Iškalbingi net laivų pavadinimai – „Kuršių marios“, „Memel“, „Sandkrug“ ir kiti. Kur plaukti – Danės upe, Kuršių mariose ar jūroje „nuleisti inkarą“, – viskas anuomet priklausė nuo pasirinkimo. Gražios buvo susiformavusios iškylautojų laivais tradicijos…
Išlikę pasakojimų ir šviesių atsiminimų apie Danės upe pūkšėjusį „Tantės Annos“ garlaivį, skambant muzikai ir gurkšnojant arbatą nuo Biržos tilto iki Tauralaukio. Paskui – pasisėdėjimai Tauralaukio kavinėse… Daug tektų porinti… O vandens maršrutai Kuršių mariomis į Juodkrantę, Krantą ar net Karaliaučių. Kiek čia istorijų! Pagaliau pasiplaukiojimas ir Kuršių mariomis…
Tie „senieji, gerieji keliai“ klaipėdiečių sielą pripildydavo giedros. Šiandien klausimas vienas – kas liko iš jų? Ar jie atgis ir mūsų širdyse?
(Pabaiga. Pradžia – DURYS 2013 09 26, 2013 10 31)
Pasiplaukiojimas Kuršių mariose
Gražus oras viliojo mūsų draugiją paplaukioti. Sulipome į atvirą valtį su stiebu, burėmis, vairu ir, pučiant palankiam vėjui, nuplaukėme gana toli į marių vidurį. Staiga dangus apsitraukė debesimis, vėjo kryptis pasikeitė, bangos pakilo sulig namu, ir atsidūrėme mirtiname pavojuje. Norėjome kuo greičiau pasiekti krantą, tačiau greitai supratome, kokioje beviltiškoje padėtyje esame: šturmanas, atradęs mūsų butelius ir nusigėręs, be sąmonės gulėjo laivo dugne. Damos iš baimės puolė mūsų glėbin, valtis kas akimirką vis smarkiau siūbavo, ir, kai stiprus viesulas pavertė laivą ant šono taip, kad burės lietė vandens paviršių, mirtis atrodė neišvengiama. Tuomet vienas iš mūsų staiga šoko prie vairo ir su milžiniška jėga, kokią gali suteikti tik mirties baimė, sulaikydamas laivą pasuko jį atgal. Mūsų laimė, kad vėjas kaip tik tuomet truputį apsiramino, galėjome nuimti bures ir išsigelbėti.(…) Kuršių marios garsėja piktais pavojingais vandenimis, kurie pražudo daugybę laivų. Čia dažnai dūksta ir siautėja viesulas, nors jūra tuo metu būna visai rami. Prūsų nacionalinis keiksmažodis – „Kad tave kuršių orai užkluptų!“ – rodo šio vandens klastingumą. Man atrodo, kad staigūs viesulai, dėl kurių marios pasidarė tokios nesaugios, kyla dėl aukštų Neringos kopų – tai primena feną virš Šveicarijos ežerų…
Keliautojas Paulis Rozenvalis
