Kultūros klausimu
Gintaras Grajauskas
Kalbėti apie kultūrą – slidus ir nedėkingas užsiėmimas. Ypač Lietuvoje, kur apie kultūrą, krepšinį ir euroviziją nusimano kiekvienas. Jei netikite, pasakykit savo kaimynui, kad jis nekultūringas. Galvą dedu, išgirsite išties svarių argumentų, jog fatališkai klystate.
Kiekvienas pasaulio padarėlis puikiai žino, kas yra kultūra – tik įsivaizduoja ją savaip, individualiai, priklausomai nuo savosios rūšies ypatybių. Štai, sakykim, kanopinių kultūros suvokimas smarkiai skiriasi nuo plėšrūnų, graužikų ir galvakojų. Tų suvokimų bei įsivaizdavimų spektras tiesiog bauginamai platus protingųjų primatų pasaulyje – nuo profesionalaus kultūrologo iki piarininkų tėvo Gebelso – berods jis vis mėgdavo pasigirti, kad vos išgirdęs žodį „kultūra“ iškart griebiasi pistoleto. Abu šie poliai radikalūs, jų išpažinėjų nėra daug, todėl mes apie juos ir nekalbėsim.
Pagrindinę kultūros masę, visą mėsingąjį minkštimą formuoja anaiptol ne radikalai, o gana nuosaikias pažiūras puoselėjančios visuomeninės frakcijos: negausūs kultūros gamintojai – kitaip vadinama kultūrinė dešinė, kartais pasvajojanti apie Restauraciją ir pamojuojanti elegantiška batistine skepetaite su rišeljė išsiuvinėtu lozungu „menas – menui“, bei skaitlingi kultūros vartotojai, kurių visko mačiusioje vėliavoje užrašyta „mianas pryklauso leudžei“. Menas jiems egzistuoja kažkur tarp meksikietiškų serialų ir gilaus, ne kiekvienam įveikiamo filosofinio traktato „Džonatanas Livingstonas Žuvėdra“. Šis kūrinys klasikiniam kultūros vartotojui yra kertinis, netgi kultinis veikalas – maždaug kaip Džoiso „Ulisas“ kultūros gamintojui. Už jo – tuštuma. Hic sunt leones.
Būtent šiuose spalvinguose santykiuose tarp kultūrinės kairės ir kultūrinės dešinės ir gimsta tas nuolatinis, nesibaigiantis ir nepakartojamas procesas, kurį vadiname žmonijos kultūra.
Mūsų platumose šis fenomenas, vadinamas kultūra, yra išskirtinai fenomenalus: mat istorinių ypatumų dėka mums teko laimė savo akimis išvysti, kaip gražiai ir nuosekliai senąją tradicinę, vadinamąją armonikinę alkoholinę, kultūrą papildo ir praturtina modernioji – kompiuterinė narkotinė. Būtent šių srovių susiliejimas ir lėmė šiandieninį neregėtą menų suklestėjimą, kuriuo anaiptol negali pasigirti išsikvėpusi Senoji Europa. Galima tik didžiuotis, kad mūsų valdžia pasirodė esanti tiesiog stebėtinai įžvalgi ir toliaregiška, nesiimdama modeliuoti jokių novatoriškų kultūros politikos modelių, o tiesiog palikusi procesą sveikai natūraliai savieigai. Šlovė ir garbė tam nežinomam klerkui – mąstytojui, pastebėjusiam, kad tradicinė tautinė, dar vadinama sovietine klubine, kultūra ne tik kad nekonfliktuoja su moderniąja, dar vadinama projektine, bet ir kuo gražiausiai koegzistuoja. Dar daugiau: žvelgiant atidžiau, šios kultūros beveik tobulai identiškos! Jų esmė ir paskirtis – ta pati: patenkinti tą neaiškiai išreikštą kultūros vartotojo poreikį, tą egzistencinį kanopinio, varomo skerdyklon, maudulį – kad kažkas čia ne taip, tik nežinia kas. Kalbant grubiau, populiariau – padaryti taip, kad kultūros vartotojai neslankiotų be reikalo gatvėmis ir neišsigalvotų, ko nereikia, o spoksotų drėgnomis akimis į jauno Zanzibaro genijaus sutvertą instaliaciją, prie arbatėlės aptarinėtų naujausią laiptinės kaimyno eilėraščių rinkinį ar lavintųsi dainuojamojoje saviveikloje. Tad perėjimas prie projektinės kultūros įvyko lengvai ir neskausmingai: klubų vedėjai persivadino prodžektmeikeriais, masinių renginių režisieriai – šoumenais, „Žinijos“ lektoriai – parapsichologais ir moderatoriais, o klubininkystės mokslo daktarai – eurofondų filialų direktoriais. Reforma įvyko sklandžiai ir veik nepastebimai – visi lengviau atsiduso, kad pirštų nespėjo prikišti piktasai Landsbergis, mat kaip tik tuo metu griovė kolchozus.
Tik šio tobulai strategiškai apskaičiuoto kultūrų susiliejimo dėka mes iki šiol turime tai, be ko negali egzistuoti jokia save gerbianti civilizuota valstybė: fasadinę ir taikomąją kultūras. Nežinantiems aiškinu: fasadinė kultūra – tai tarptautiniai projektai bei mirusiųjų kultūrininkų jubiliejų minėjimai (žr. kalendorių), o taikomoji – tai, kas telpa į tą minėtą plyšį tarp meksikietiškų serialų bei Džonatano ir dovanoja dėkingam vartotojui mielą ir minkštą pliušinį katarsiuką. Pasaulinė praktika rodo, jog tokios kultūros formos yra daugiau negu pakankamos, o bet kuri kitokia kultūra yra ne tik nereikalinga, bet ir kenksminga. Moksliškai įrodyta, jog laimingiausios ir lengviausiai valdomos šalys yra tos, kurių gyventojai – mieli ir neišrankūs (šis požymis itin vertingas bei pageidautinas – labai praverčia rinkimuose) analfabetai. Ypač sužadinus jiems godumo instinktą ir teisingai dozuojant duoną bei žaidimus. Būtent organizuojant žaidimus ir praverčia kultūros gamintojai – prieš tai kiek padūsavę ir pacypavę tęvais balseliais kažką apie Džoisą, Kafką ir kažkokį Gombrovičių. Tiesiog tobula visuomenė, Platonas pritartų.
Et, laikai – gamintojai, vartotojai… O kur, paklausite, kūrėjai?
Ir labai naiviai paklausite.
Skambus žodis – kūrėjai. Tiek skambus, kad iš jo vien skambesys ir telikęs. Bet aš supratau, apie ką klausiate.
Kam tokioje tobuloje visuomenėje jie reikalingi, tie tinginiai, tie kliedėtojai, tie padugnės? Tie, kurie ne tik nedemonstruoja baudžiauninkui deramo drovaus kepurės gniaužymo valdžios akivaizdoje, bet dar ir atvirai krizena iš plebėjiškai padirbtų valdžios vyrų charizmų, iš televizinės „aukštuomenės“ ir kitų šventų simbolių? Žinoma, niekam nereikalingi. O kad, be kita ko, jų kaip ir nebėr jau, geriau pažiūrėjus: vieni, kiek pacypę, persikvalifikavo į kultūros gamintojus, o tie, kurie dar liko, mirinėja tokiais kraupiais tempais, kad norom nenorom kyla mintis apie paslaptingą biologinį genocidą: štai taip sveikas visuomenės organizmas tvarkosi su svetimkūniais.
Progreso nesustabdysi; bendras kultūros lygis kasdien nepaliaujamai kyla. Vis daugiau žmonių turi po automobilį, šaldytuvą ir televizorių. Kai kurie net po du.
Ir dar: štai kokį keistą dėsningumą pastebėjau – kuo daugiau žmonių važinėja tais dramblio dydžio džipais, tuo mažiau žmonių šnypščiasi ant šaligatvio. Štai kaip viskas tobulai susiję kultūros pasaulyje.
Kai pagalvoji, nuostabu, ar ne? Ogi net neįtartum.
