Kultūros ministras Jonas Jučas: „Dabar stovime kryžkelėje“

Kultūros ministras Jonas Jučas: „Dabar stovime kryžkelėje“

Rita Bočiulytė

Per pusmetį, tapęs Lietuvos kultūros ministru, Jonas Jučas jau kelis kartus lankėsi Klaipėdoje dėl uostamiestyje du valstybinius teatrus smaugiančių problemų. Paskutinįsyk prieš dvi savaites ministras buvo atvykęs su miesto valdžia ir kultūros įstaigų vadovais aptarti Klaipėdos dramos teatro iškeldinimo reikalų.

Lietuvos kultūros ministras Jonas Jučas įsitikinęs, kad dabar pats laikas priimti kardinalius sprendimus Klaipėdos kultūros fronte. Nerijaus Jankausko nuotrauka

Nuo vasario 1-osios Kultūros ministerijos įsakymu rekonstrukcijai uždaromas Klaipėdos dramos teatras ne vieneriems metams bus išbarstytas po visą miestą. Bet ministras tame tragedijos neįžvelgia ir siūlo miesto bendruomenei apsispręsti iškart dėl abiejų teatrų ateities. Anot J.Jučo, dabar tinkamas laikas priimti kardinalius sprendimus ir kompleksiškai spręsti Klaipėdos muzikinio ir Dramos teatrų problemas.

– Kaip vertinate faktą, kad visa Vakarų Lietuva lieka be dramos teatro?

– Na, ji nelieka be teatro… Visų suinteresuotų pusių posėdyje su miesto valdžia jau nutarėme, kur, kokiose miesto salėse teatras vaidins. Išsprendėme ir kur repetuos artistai, persikraustys administracija, teatro siuvykla, dekoracijų gamybos cechas, sandėliai – visa, ko nemato žiūrovas. Labai džiaugiuosi, kad buvo peržengtas žinybiškumo barjeras. Ir apskrities, ir miesto savivaldybės bei jos kultūros įstaigų vadovai, ir Muzikinio teatro administracija, ir Klaipėdos universitetas neatsisakė pagelbėti.

– Ar ministerija finansiškai pagelbės Dramos teatro persikraustymui ir įsikūrimui naujose vietose?

– Lėšų privalėsime surasti. Dabar sunku pasakyti, iš kur ir kiek. Kai bus aiškūs argumentai, patikrintos sąmatos, ieškosime lėšų – nedidelių rezervų ministerijos biudžete ir kreipsimės į Vyriausybę.

Mane labiau domina kiti klausimai – kokia yra Klaipėdos ir Mažosios Lietuvos, viso šio regiono tiek Dramos teatro, tiek Muzikinio teatro vizija, abiejų teatrų vadovybės ateitis, kokią ją mato savivaldybė, meras, apskritis. Ir jų pasiūlymai. Nes dabar yra toks laikas, kai iš tikrųjų galima būtų padėti pagrindą strateginiams sprendimams, kurie bus įgyvendinti galbūt ne rytoj, bet su aiškia vizija ir bendru interesų grupių sutarimu. Tada galimi pamatai sprendimams, kurie pakeistų teatro veidą apskritai.

– Ar dabar dėl Dramos teatro rekonstrukcijos nenusikels Muzikinio teatro statybos reikalai?

– Šiandienos situacija reikalauja spręsti jau ne vieno, o abiejų teatrų klausimus. Galbūt juos sprendžiant kompleksiškai tai kainuotų pigiau. Siūlau apmąstyti ir tokią galimybę.

– Kaip spręsti „kompleksiškai”? Statyti naują ir Dramos teatrą?

– Aš nežinau. Į tuos klausimus turėtų atsakyti bendruomenė. Turi būti bendras susitarimas, kaip geriau. Jis neįmanomas be apskaičiavimų, miesto plėtros vizijos, neišsiaiškinus, ko norėtų klaipėdiečiai.

Neaišku, kiek kainuos senojo Dramos teatro pastato rekonstrukcija. Pasigirsta nuomonių, kad naujasis teatro priestatas – toks, koks yra dabar, niekada nebus tvirtas. Galbūt reikėtų rasti kažkokius kitokius sprendimus, paliekant senąjį pastatą su teatru, bet vietoj naujojo jo priestato galvojant apie kažkokias lengvas konstrukcijas, o teatrui trūkstamos vietos surasti kažkur kitur. Mes turime žiūrėti, ar įdėtos lėšos į naujojo priestato rekonstrukciją bus prasmingos. To klausime specialistų. Mums reikia argumentų, nes visi darbai kainuos milijonus. Su paketu argumentų, miesto bendruomenės, suinteresuotų institucijų vizija ir miesto valdžios pritarimu būtų galima eiti į Seimą, Vyriausybę ir bandyti gauti ženklesnes sumas.

– Siūlote abiejų teatrų reikalus spręsti kartu?

– Taip. Nes pavieniui sunku lėšas sukoperuoti ir ką atsakyti, kai paklaus: „Ministre, o kur prioritetas?”.

– Kai teatras bus taip išblaškytas po visą miestą, kaip manote, ar nenukentės spektaklių meninė kokybė?

– Pasakyt, kad visai nenukentės, būtų per drąsu. Kiekvienas toks išėjimas iš namų ir gyvenimas kitomis sąlygomis sukelia nepatogumų ir teatro kolektyvui, ir žiūrovui. Ploti rankomis tikrai nėra ko. Bet kalbėdamasis su teatro vadovais, pamačiau, kad jie nusiteikę optimistiškai. Suprantama, kai kuriuos kūrybinius planus jiems teks pakoreguoti priklausomai nuo erdvių, kuriose jie numato rodyti savo spektaklius. Kita vertus, galima ir pasidžiaugti, nes gastrolių tikriausiai padaugės. Teks investuoti lėšų, bet suaktyvinsime ministerijos vykdomą regioninę politiką. Aišku, nuostolių bus. Bet šiandien nėra kitos išeities. Toks yra bendras – ir ministerijos, ir paties teatro – sprendimas.

– Iš šalies jis vis dėlto atrodo skubotas. Negi nebuvo kitos išeities – pirma pasiruošti, o paskui jau žengti tokį žingsnį?

– Aišku, yra dar viena išeitis – sustabdyti teatro veiklą. Bet ministerija nelinkusi to daryti, nes sustabdyti labai lengva, o atkurti labai sudėtinga. Reikia pagalvoti ir apie žmones, kūrybinį potencialą.

– Kaip Jums atrodo, kiek ši didžioji rekonstrukcija truks ir kada teatras vėl galės sugrįžti į savo namus?

– Šiuo atveju tai, ko gero, daugiau priklausys nuo techninės dokumentacijos paruošimo ir sutarimo, turbūt bus ir konkursinių darbų. Matysim, kaip sklandžiai tai vyks. Ministerijos su savivaldybe puikūs santykiai, Apskrities administracija irgi nusiteikusi pozityviai. Manau, padedant visoms institucijoms įmanoma procesus paskubinti. Jei pagalbos nebus, tai truks ilgiau. Nemanau, kad trukdys lėšų stoka. Šiuo klausimu esu optimistas. Svarbiausia padaryti gerai – kad nereikėtų paskui vėl lopyti klaidų.

Iš tikrųjų, kaip jau minėjau, dabar stovime kryžkelėje ir reikalingi aiškūs, kompleksiški ir galbūt drąsūs sprendimai. Suprantama, teisingi, suderinti ir pasverti.

– Gal galėtumėte pakomentuoti Kultūros ministerijos audito mūsų Muzikiniame teatre išvadas?

– Jos įvairialypės. Audito medžiaga sudarė daugiau nei dešimt kompiuteriu rinkto teksto lapų. Nesutarimai su kolektyvu – tik viena iš moralinių priežasčių, bet nustatyta ir netinkamo lėšų naudojimo, interesų konflikto faktų, dokumentacijos tvarkymo pažeidimų ir kita. Pagal audito išvadas buvo pasiūlyta nuobaudos skalė tarp pastabos ir papeikimo. Mes apsiribojome pastaba, nes vadovė turi nedidelę vadovavimo patirtį.

Nebūtinai reikia iškart imtis pačių griežčiausių bausmių. Juolab kad kai kurie teatro veiklos faktai, kurie atrodė abejotini, vis dėlto buvo prasmingi. Pavyzdžiui, „Eugenijaus Onegino“ spektaklis, parodytas dešimt kartų iš eilės, sutraukė pilną salę žiūrovų. Net Nacionalinis operos ir baleto teatras tiek spektaklių iš eilės neplanuoja.

– Per gastroles Vilniuje teatro vadovės konfliktas su artistais jau peraugo į viešų protestų lygį. Kokių priemonių imsis Kultūros ministerija šioje situacijoje?

– Įvertinus audito išvadas, A.Žigaitytei-Nekrošienei skirta drausminė nuobauda – pastaba. Atsižvelgus į Muzikinio teatro vadovės pateiktą ataskaitą – pasiaiškinimą ir įvertinus tai, kad Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovė dirba šiose pareigose palyginti neseniai ir vadybinio darbo įgūdžiai šiose pareigose tik įgyjami, vadovės veiksmai vertinami kaip neatsargūs ir ištaisytini.

Teatro vadovė įpareigota pašalinti pažeidimus ir yra pateikusi priemonių sąrašą audito tarnybos pasiūlytų rekomendacijų planui įgyvendinti. Ar ir kaip vadovė pašalino pažeidimus, Kultūros ministerijai bus žinoma po 2007 metų birželio 1 dienos.

Kolektyvui linkėčiau siekti, kad jo ir vadovės vizijos sutaptų. Galbūt reikia dar šiek tiek laiko. Žinoma, ministerija akylai stebi ir stebės, kas vyksta. Jeigu situacija blogės, imsimės konkrečių priemonių.

– Ar nemanote, kad Jūros šventė yra visos Lietuvos, ne tik Klaipėdos, ir kad prie jos turėtų prisidėti valstybė iš savo biudžeto?

– Kiek man žinoma, iš rezervo fondo šventės projektams yra skirta ne vienas tūkstantis litų. Kita vertus, tai yra miesto šventė. Reikia džiaugtis, kad atvyksta visa Lietuva – ji atveža savo pinigus.

Vis dėlto savivalda turi aktyviau disponuoti savo resursais, pritraukti rėmėjų, susitarti su vietiniais verslininkais.

– Koks likimas tų dviejų investicinių projektų, kuriuos Mažosios Lietuvos istorijos muziejus pernai įteikė Kultūros ministerijai? Mūsų muziejui reikia naujos eksponatų saugyklos ir lėšų pastato restauracijai, pritaikymui jo reikmėms piliavietėje…

– Manau, tai artimos ateities klausimas.

Kol kas pajudėjo tik Jūrų muziejaus investicinis projektas. Mūsų specialistai visi sutartinai tvirtina, kad Mažosios Lietuvos istorijos muziejus užsiprašė per mažai lėšų abiem projektams. Juos reikėtų peržiūrėti.

Sudėtinga į investicinę programą papildomai įterpti naujus objektus. Reikėtų užbaigti pradėtus. Šiemet dar turėtume užbaigti Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešosios bibliotekos investicinį projektą. Tada reikėtų žiūrėti, kad visi investiciniai projektai būtų tolygiai po Lietuvą paskirstyti.

Betgi prisiminkim, nuo ko pradėjom pokalbį, – stovime kryžkelėje. Reikia apsispręsti ir nustatyti prioritetus. Nes neturint prioritetų, viskam – po nedaug, vadinasi – nepadaryti nieko.

– Jūsų galva, kas dabar negali laukti?

– Dramos teatras, nes gali griūti. Klaipėdos muzikinis teatras gal ir galėtų truputį palaukt. Jis gavo lėšų naujo projekto studijai. Dabar būtų gerai tas lėšas protingai panaudoti ir parengti tokią studiją, kad paskui priimtume teisingus sprendimus.

– Dėkui už pokalbį.

by admin