Kunigaikščio juokdarys

Kunigaikščio juokdarys

Pilies menės židinyje pleškėjo malkos, o netoli ugnies įspūdingame krėsle sėdėjo kunigaikštis, nes šie Ožio metai jam atrodė nesėkmingi. Jis parašė dešimtis laiškų Kryžiuočių ordino didžiajam magistrui, tačiau iš viso to didelės naudos nesimatė. Tiesa, vieną kunigaikščio prašymą didysis magistras išpildė nedelsdamas: į Lietuvą atsiuntė savo geriausią juokdarį Otą, kuris patiko valdovui. Tikėjosi, kad šis linksmas jaunuolis praskaidrins niūrias, nerimo kupinas dienas, nes jo tarnai vaikščiojo apsiblausę, tarsi būtų ligoniai.

Dėbtelėjęs į Jogailos portretą, pagalvojo, kad šis karalius nemoka nešioti auksinės karūnos, tarsi ji būtų kailinė kepurė. Bet ko norėti iš tokio gudraus lapino. Juk Vytauto kunigaikštis bijojo labiausiai, todėl nuolatos troško jo mirties.

Kai sužvarbęs ir pavargęs pagaliau juokdarys pasiekė kunigaikščio pilį, nesugebėjo net deramai pajuokauti, todėl dažnai žegnojosi ir vartė akis, tarsi vaizduotų, jog miršta. Nežinia ką jis galvojo apie valdovą, bet nuo pirmų viešnagės dienų jam rodė išskirtinę pagarbą. Iš tolo jį išvydęs, tuoj puldavo ant kelių, po to keturpėsčias ropodavo iš paskos, tarsi būtų šuo. Tokį vaizdą išvydę, šypsojosi pilies tarnai ir bajorai, tačiau kunigaikštis į jį net nepažvelgdavo, nes jam galvą skaudėjo nuo karštligiškų minčių: kuo buvo galima pasitikėti, jeigu net įtakingi giminaičiai tau už nugaros rodė špygas? Juk žmogaus gyvybė dabar nieko nereiškė, nebent, kas nors ją išpirktų iš nelaisvės. Tačiau tokio geradario niekur nesurasi. Aplink tave – niekšai ir menkystos…

Netrukus jam teko palikti pilį su ginkluota apsauga, tačiau Otas su tarnais pasiliko didžiojoje menėje ir, atsisėdęs į kunigaikščio krėslą, vaizdavo išdidų valdovą retsykiais šūkaudamas ant lėtapėdžių tarnų. Tačiau jie dirbo savo darbelius nekreipdami į juokdarį net menkiausio dėmesio. Jis grasino jiems, nes šiek tiek mokėjo lenkiškai, tačiau tarnai pakluso tiktai kunigaikščiui. O pastarasis tuo laiku sėdėjo priešais Jogailą ir jį atkakliai įtikinėjo, kad Vytautą būtina uždaryti tamsiame rūsyje, tuomet visiems būsią ramiau. Karalius taip pat laikė juokdarį, nors Jogaila juokų nesuprato, bet, kai vykdavo reikšmingi pokalbiai, komediantą išprašydavo iš menės. Jis nesistebėjo karaliaus įtarumu, nes pastarasis į visus žvelgdavo nepatikliai. Neverta šito daryti, tarė Jogaila ir lėtai pakėlė ranką, Vitoldas man bus reikalingas ateityje… Toks atsakymas kunigaikščiui nepatiko, tačiau su tokiu pūzru, kaip karalius, nepasiginčysi, nes , ko gero, tai jį patį uždarys giliame rūsyje. Tąsyk sugrįžo iš Krokuvos sušalusiais viduriais ir labai piktas.

Kartą, įslinkęs į menę, išvydo Otą, kuris sklaidė jo laiškus, nes, tikriausiai, mokėjo lotynų kalbą. Kunigaikštis jam nieko nesakė, nors pastebėjo, kad juokdarys sutriko ir bandė vaizduoti juokingą žmogelį. Bet kitą dieną jis liepė tarnui, kad šis nuolatos sektų juokdarį, po to praneštų, ką matęs bei girdėjęs. Ir gana greitai paaiškėjo, kad Otas lankosi turguje, kur susitikinėja su augalotu vokiečių pirkliu ir jie apie kažką rimtai kalbasi. Sakai, Otas kalba santūriai ir nesimaivo?.. Taip, mano valdove, bet man nepavyko išgirsti apie ką jie šnekasi. Akimirką kunigaikščio veidą iškreipė ironiška šypsena.

O kai kitą sykį kunigaikštis vėl pamatė Otą, skaitantį jo laišką, kuris tyčia buvo paliktas ant stalo, tuojau pat liepė sargybiniui jį suimti. Tačiau tarnus įspėjo, kad juokdario nekankintų: tegu pasėdi belangėje, gal tuomet pats prisipažins. Deja, Otas išdidžiai tylėjo, o vėliau jam pasimaišė protas, bet iš tamsaus pilies požemio jo neišleido. Jis tarsi tapo pilies vaiduokliu, kuris kartais staugdavo kaip vilkas.

Slinko dienos, tačiau niekas net nebandė gelbėti Oto. Nors vėliau pasirodė Didžiojo magistro laiškas, kuriame jis teiravosi, ar kunigaikštis patenkintas juokdario išdaigomis. Valdovas kreivai nusišypsojo, bet magistrui išsiuntė mandagų atsakymą, tik jame net žodeliu neužsiminė apie Otą, tarsi jo niekada ir nebuvo.

Galop kunigaikštis nenoromis paliko šią pilį, todėl su savo tarnais ir kariais išvyko gyventi į Rusiją, kurioje turėjo šalininkų ir dailių moterų. Tik po daugelio metų pilies požemyje buvo surasti žmogaus griaučiai ir kaukolė, kurią puošė juokdario kepurė su variniais varpeliais.

by admin