Kur plaukia gražiausi debesys

Kur plaukia gražiausi debesys

Rita Bočiulytė

Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešojoje bibliotekoje iki gruodžio vidurio veikia garsaus fotografo, žinomo portretisto Algimanto ALEKSANDRAVIČIAUS fotografijų paroda mįslingu pavadinimu – „Debiusi“.

Fotografas Algimantas Aleksandravičius prisipažįsta esąs egoistas ir fanatikas, bet skandalisto etiketės kratosi. Nerijaus Jankausko nuotrauka

Su autoriumi kalbėjomės apie gyvenimo ir kūrybos posūkius, naujas patirtis ir… debesis, kurie nelauktai netikėtai išniro jo fotografijose.

– Kodė „Debiusi“?..

– Ne taip seniai pradėjau fotografuoti gamtą – savotiškas relaksas darant žmonių portretus. Pastebėjau, kad vienoje kitoje fotografijoje atsirado debesų. Tada kompiuteryje jiems susikūriau „folderį“ ir juokais pavadinau Debiusi. Skamba panašiai kaip debesys. Paskui gerai įsiklausiau, – juk anglų žodis „cloud“ lietuviškai reiškia debesį. Kartu tai yra žymaus kompozitoriaus vardas. Tuomet įlindau į internetą ir sužinojau, kad Klodas Debiusi savo „Noktiurnų“ orkestrui pirmąją dalį yra pavadinęs „Debesys“. Taip man ir sukibo visas ciklas. Taigi šioje parodoje – vien debesys.

– Gal pasižiūrėkim kartu į juos – kur tai fotografuota?..

– Čia – trys fotografijos iš Amsterdamo, anas parsivežiau iš Islandijos. Toje matote lėktuvą? Tai Jurgis Kairys virš Reikjaviko suka akrobatines kilpas. O ten – žiemos trasa prie Vilniaus ir daiktas, kurio negalėjau atpažinti. Dar du portretai (kaipgi be jų?! (juokiasi)) – Marčėnas su Geda tarp debesų, Vilnius – Gedimino prospektas ir Šiuolaikinio meno centras, Gedimino pilis, paminklas jam ir gyvas miestas su virš jo plaukiančiais debesimis… Tie iš Šiaulių – į Kryžių kalną eina procesija… Su tinklais – iš Ventės rago. O čia debesis nufotografavau Anykščių rajone, anuos – Vabalninke, o tuos – prie Panevėžio. Šitie virš Pirmojo pasaulinio karo gynybinių užtvarų liekanų – iš Latvijos pajūrio, Liepojos – šiek tiek dramatiški, ar ne?..

– To dramatizmo gal, sakau, suteikia ir tai, kad fotografijos – nespalvotos?

– Į naujas technologijas nespjaunu. Tai skaitmeninė, bet nespalvota fotografija. Esu konservatyvus tuo klausimu. Manau, kad nespalvota fotografija geriau galima parodyti esmę. Nors darau ir spalvotus dalykus, vis dėlto dominuoja nespalvoti. Kaip matote, radau kompromisą.

Tarp kitko, čia – absoliučiai jokių montažų. Viskas tikra. Ir dangus arčiau žemės (juokiasi). Beveik visos fotografijos, išskyrus kelis darbus, darytos šią vasarą. Turiu tų „debesų“ apie 40, bet Klaipėdoje rodau 26-is. Daugiau tiesiog netilpo.

– Daug keliaujate, kad tiek debesų įvairiausiose vietose „pagavote“ per tokį trumpą laiką?

– Reikjavike buvau visai neseniai. Mane pakvietė kaip tarptautinės parodos „Lietuva: 24 valandos“ sudarytoją – turėjau atrinkti darbus, parengti ekspoziciją ir ten senamiesčio centre esančioje prestižinėje galerijoje juos pakabinti.

Dabar važinėju į Ukrainą. Fotografuoju žymiausius tos šalies žmones. Tai lietuvių ir ukrainiečių forumo „Istorinė atmintis“ užsakymas. Pavasarį turėčiau užbaigti, netrukus pasirodys ir fotoalbumas.

Kelerius metus dirbau fotografu vienoje Vilniaus fotoagentūroje. Teko po pasaulį pavažinėti, daug kur fotografuoti – Gruzijoje, Islandijoje, Monake, Rusijoje.

Naujausias užsakymas, kurį buvau gavęs, – nufotografuoti CSK trenerį Mesiną, jo šeimą. Komanda norėjo padaryti jam dovaną ir pasamdė mane.

– Kaip sužino apie Jus kitur?

Algimantas Aleksandravičius. Daiktas, kurio nesugebėjau įvardinti. Iš ciklo „Debiusi“.

– Rusijoje esu surengęs nemažai parodų, daug žurnalų mane yra pristatę kartu su mano padarytais lietuvių intelektualų portretais.

O kai 2003 metais „Fujifilm Euro Press“ konkurse gavau pagrindinį prizą portreto kategorijoje ir buvau pripažintas geriausiu portretistu iš 18 konkurse dalyvavusių šalių, mane pamatė ir Europa. Nenoriu pasakyti, kad aš geresnis, o kiti prastesni. Čia ne sportas. Mane ten pasiuntė mano šalis, ir man tiesiog nusišypsojo laimė. Bet tas pasiekimas buvo labai dėsningas ėjimas į tai. Aš gi nieko daugiau nedarau, tuo gyvenu ir kliedžiu. Ačiū Dievui – leido, kad mane pamatytų.

– Lietuvoje esate išleidęs visą seriją savo kūrybos albumų. Gal rengiate naują?

– Kitų metų pradžioje išeis knyga „Pamatai“ – tai įtakingiausių XX amžiaus žmonių Lietuvoje portretų serijos su biografijomis.

Ruošiu albumą „Švytėjimas“, kurioje bus visko – peizažų, portretų, reportažinių darbų. Apie 400 fotografijų mano kūrybos rinktinė. Ji turėtų pasirodyti pavasarį.

Šiomis dienomis turi išeiti mudviejų su poete Dovile Zelčiūte knyga „Stotys“: jos 12 dalių poema ir 12 mano fotografijų.

– Ar „Debiusi“ ciklą tęsite?

– Norėčiau. Dar Ukrainoje nufotografuosiu vieną kitą debesį, pasidairysiu jų kitur Europoje. Ir Lietuvoje dar ne visur juos mačiau. Svajoju pafotografuoti Aukštaitijoje, Žemaitijoje, Suvalkijoje, Dzūkijoje… Niekur taško nededu.

Tai pirmoji mano peizažų pa-roda. Niekur jos dar nerodžiau, niekas šių darbų kitur dar nematė. Mano gimtoji Klaipėda – pirmoji.

Buvo taip, kad pavargau nuo žmonių. Labai stipri jų energetika. O kiek tų portretų prifotografuota!.. Be to, pas kiekvieną žmogų einant reikia šiek tiek pasiruošti, kad turėtume apie ką kalbėtis. Turiu jį provokuoti, kad fotografija nebūtų pastatyminė. Kad neatrodytų, jog žmogus pozuoja. Kad būčiau kaip vagis, kadrą pagavęs tarsi netyčia. Visa tai atima jėgų. O peizažai – atgaivai, pasikrovimui. Kai būna sunku, sakau: „Dieve, tu mano pagalbininkas, aš tave kviečiuosi, kad tau tarnaučiau.“

– Jūs tikintis?

– Labai tikintis, tik ne religingas. Matyt, dar nepriaugau arba dar daug puikybės turiu.

– Ar dar fotografuojate madų žurnalams?

– Oi, ne, nebefotografuoju. Truputį esu talkinęs „Cosmopolitan“ žurnalui, daugiau – „Ievai“, dar šiek tiek – „Laimai“.

– Savo karjerą pradėjote nuo akto fotografijos. Be to, esate fotografavęs laiptinėse, kalėjimuose, psichoneurologijos dispanseriuose… Matyt, ne be reikalo Jus vadina skandalistu?..

– Baikit, koks aš skandalistas?! Ten buvo labai sunku. Ypač kalėjimą fotografuoti. Labai didelė negatyvi energetika. Bet tai įdomu. Manęs gi niekas nevarė. Aš norėjau užfiksuoti, parodyti tų žmonių kasdienybę – ne smerkti ir ne išaukštinti juos. Aš gi ne teisėjas. Vieni puolusieji atsikelia ir eina, kiti nebeatsikelia. O kur ta riba?..

O aktai – neužpildyta spraga mano fotografijoje. Gal ne tik mano. Norėčiau sugrįžti prie jų ir padaryti visai kitaip. Ką kiti daro, man yra labai neįdomu. Lietuvoje akto fotografija išvis yra niekinė. Gal ir aš padarysiu niekus, bet jau turiu koncepciją, kaip padaryti kitaip. Pažiūrėsim, ar tai bus įdomu.

– Jūsų biografija – labai spalvinga ir pilna netikėtumų. Ar tai, ką veikėte, kol tapote žinomu fotografu, buvo įdomi, kažkuo vertinga patirtis?

– Kartais pagaunu save, kad man truputį gėda, – šokau liaudies ir sportinius šokius, užsiiminėjau lengvąja atletika ir kažkokiu kultūrizmu, net bandžiau tapti verslininku… Bet paskui sakau sau, kad visa tai yra tramplinas, kad suaugtum. Bet kokia patirtis yra naudinga.

Dar kai dirbau kultūrizmo treneriu ir treniravau Lietuvos jaunimo rinktinę, rengdavau varžybas ir pradėjau galvoti apie šviesą – kaip apšviesti, parodyti sceną… O juk šviesa fotografijai labai svarbi.

Viskas pravertė. Vienuolika metų šokau liaudies šokius, dalyvavau dainų šventėse. Pas Romą ir Skaistę Idzelevičius šokdamas jokių aukštumų nepasiekiau, o ir šokau trumpai. Kadangi esu egoistas ir savanaudis, tai ten, kur matau, kad nieko daugiau nepasieksiu, ir nebeinu. Pasitraukiu. Suprantu, kad galbūt trūksta talento ar gabumų, gal tingėjimas ima viršų…

– Esate savikritiškas?

– Per humoro prizmę – taip. Bet pirmiausia egoistas ir savanaudis. Kaip menininkui, tai būdinga. Manau, kad tai pozityvu. Nes kitaip nieko negalėtum sukurti. Mene egoistu būt tu privalai. Kitaip yra nulis. Kitaip vėjavaikiškumo daug mene. Visi bijo to žodžio, bet tai tiesa.

– Ar fotografijoje jaučiatės jau suaugęs?

– Turbūt augti niekada ne vėlu. Suprantu, kad tam tikra prasme esu ligonis. Vis dėlto 18 valandų per parą tik apie fotografiją ir galvoju, ta linkme auginu pasąmonę, kad ji įsibėgėtų. Kad ir ilsiuosi ar tinginiauju, vis tiek tą savo pasąmonę auginu.

– Iš pirmo žvilgsnio nepasakytum, kad esate kūrybinių kančių kamuojamas menininkas – tipiškas verslininkas. Ar ta gyslelė dar pulsuoja?

– Jūs man pataikaujate. Turbūt norėjote pasakyti, kad esu panašesnis į gangsterį? Ar kad mano veidas nesužalotas intelekto? (juokiasi)

O jeigu rimtai, tai Algimanto galerijos Panevėžyje jau šešeri metai kaip nebėra. Ji gyvavo penkmetį, per tą laiką surengėme apie 60 žymių Lietuvos menininkų parodų, dar tiek pat muzikos ir poezijos vakarų. Taip nutiko. Tuo metu reikėjo man to ir aš tuo užsiėmiau. Be galerijos, dar turėjau tris restoranus. O paskui supratau, kad arba turiu galvoti tik apie tai, arba pradėti galvoti kitaip. Iš prigimties esu maksimalistas. Todėl pasirinkau tai, ko labiausiai noriu.

– Tas 18 valandų per parą?

– Čia nėra taip, kad noriu. Tiesiog taip yra. Taip nutiko.

Ir vėl – visa galva. Kaip yra pasakęs žymūs fotografas Bulgakas, – norint būti geru fotografu, reikia vienu metu būti ir žyniu, ir aukuru, ir auka. Taip galima pasakyti apie kiekvieną kuriantį žmogų. Tai reiškia, kad labai gerai turi išmanyti tai, ką darai, aukotis ir aukoti. Nes kitaip nieko nepadarysi. Ar rašytum, ar fotografuotum, ar tapytum, ar akmenis skaldytum. Tu daug ką turi prarasti. Nes nebūna taip, kad dar daug kuo domėtumeisi ir būtum ir verslininku, ir menininku. Visur suspėt neįmanoma. Turi domėtis ir save deginti tame, kam atsidavei. Ne nori ar nenori. Taip išeina. Taip turi būti. Turi per gerklę lįsti gilyn į save, kad dar kažką išverstum aukštyn kojom į viršų. Nes savęs neįmanoma pažint, – kiek tai skaudu ir kiek turi dalykų, kurie leisti tau.

– O ar laikrodį dar galėtumėt sutaisyti?

– Kaip toje Suraučiaus dainoje: „Be laikrodžio – kaip Dievas, be laikrodžio – kaip vargšas“. Po to, kai baigiau (beje, su pagyrimu (juokiasi)) laikrodininkų mokyklą, neturėjau jokio laikrodžio. Ir dabar neturiu. Paklausi, tai ko į tą laikrodininkų mokyklą ėjau? Į teisę neįstojau, reikėjo kažką daryti, kad į armiją nepaimtų.

Bet manau, kad tai irgi nebuvo atsitiktinumas. Ten mane išmokė kruopštumo, kuris vėliau pravertė retušuojant fotografijas, dar kažką veikti.

Manau, kad niekas nepraeina pro šalį. O laikas, kaip tu bebėgtum, kaip beskubėtum, vis tiek tave paveja. Neskubėdamas, atsipūsdamas eina, praeina, ir tavęs nebėra. Tik tiek, kad tu esi erdvėje, kuri laiku matuojama. Nieko daugiau.

– Kaip jaučiatės sugrįžęs į miestą, kuriame gimėte?

– Klaipėdoje gimiau ir gyvenau 24 metus. Dar šiek tiek mažiau – 22-ejus čia nebegyvenu. Kažkoks apskuręs tas miestas atrodo, bet oras – visai kitas, toks savas… Klaipėda visada buvo laisvas, kitoks, ypatingas miestas. Tik Vilnius ir Klaipėda man visados buvo demokratiški, savi. Bet po Rusijos, po darbo dideliuose miestuose pradėjau labai vertinti mažus miestelius – tylu, ramu… Tik klaipėdietiško vėjo trūksta.

– Kur dabar gyvenate? Kur Jūsų šeima?

– Gyvenu ten pat, Panevėžyje, ten man labai patinka. Bet nuomoju butą Vilniuje. Sostinėje dažniausiai būnu penkias dienas per savaitę. Esu kelių fotografijos firmų konsultantas. Bet savaitgaliais su džiaugsmu grįžtu į Panevėžį pas žmoną. Ji prižiūri mūsų namus, dabar niekur nedirba, o anksčiau, kai turėjau savo verslą, tvarkė jo reikalus. Kad aš galėčiau užsiiminėti menais. Mūsų dukra gyvena Vilniuje, ištekėjusi, dabar laukiasi vaikučio. Greit būsiu senelis (juokiasi).

– Ar įmanoma iš fotografijos pragyventi, išlaikyti šeimą ir dar rengti tokias parodas?

– Įmanoma, bet sunku. Nes fotografija – labai brangus menas. Profesionali juosta – 20 litų. O iš pradžių, kad padaryčiau vieną portretą, man reikėdavo 6-8 juostų. Dabar – jau mažiau. Kaip yra sakęs Bresonas, pirmosios dešimt tūkstančių fotografijų yra niekas. Nes tik po to pradedi mąstyti apie tai. Tada atsiranda jau visai kiti dalykai. Bet į tai eini. Ir tai yra labai brangu. O dar reikia darbą išspausdinti…

Gyvenu grynai iš fotografijos. Kartais vieną kitą darbą parduodu. Kartais gaunu įdomių užsakymų. Tuomet viską metu ir skrendu į kitą pasaulio kraštą.

– Tai kur debesys gražiausi?

– …Sieloje. Galėčiau kitaip šią parodą pavadinti: „O dangus vis arčiau ir arčiau…“.

by admin