PARODŲ ATSPINDŽIAI
Kur slepiasi spalvos?
Ignas KAZAKEVIČIUS
Raudona ir juoda
Šiandien, spalio 29 dieną, 17.30 val. „Klaipėdos galerija“ (Daržų g. 10 / Bažnyčių g. 4) keičia rūbą, nes pristato “raudonai juodą” meną.
Keisdama rūbą, galerija dekoruos patalpas, na, o dailininkai eksponuos kūrinius, kuriuose dominuos šių dviejų spalvų santykis. Dalyvaus Klaipėdos tapytojai ir grafikai.
„Pavargusi“ nuo rimtų parodų galerija siūlo pailsėti ir paklaidžioti simbolizmo labirintais. Ką galima išreikšti šiomis spalvomis? Ar tiesa, jog raudona – aistros, o juoda – mirties spalva? O gal tai tik paletės ribos, tačiau ne riba ekspresijai?.. Juk galima groti ir viena, šiuo atveju – ir dviem stygomis.
Spalvos romantiškuose A.Mėčiaus, A.Klemencovo, S.Bertulio, A.Adomavičie-nės, A.Kliševičiaus, L.Natalevičiaus kūriniuose šįsyk slėpiasi po jų paviršumi… Užtat galerija pražys keistomis gėlėmis!..
Kelionė švytėjimo link
Jei tik ką spėliojome, kur dingsta spalvos, o štai užsukę į „Paletę“ (Taikos pr. 18) matome gerai pažįstamą tapybą. Čia eksponuojami įvairių laikotarpių Vido Pinkevičiaus darbai.
Ankstyviausių, devintojo dešimtmečio pradžios, drobių koloritas nusėtas pilkšvų, raudonų, geltonų atspalvių dėmėmis. Jos – vientisos aptakios, klampios. Turinys neįmantrus – žmogeliai pasvirę, medžiai, trobelės, nameliai sutrūniję.
Vėlėsniuose paveiksluose dėmės skaidosi, potėpio struktūra įgauna švytėjimą. Drobėse jį skleidžia pro formą besiveržiantys spalviniai lopinėliai.
Gaudžia įtampa
Sakysite, koks čia švytėjimas, jei V.Pinkevičius tapo apsilaupiusių namų fasadus, kiemų užkaborius, liūdnas figūrines kompozicijas?.. Jos tikrai nėra dailios pažiūrėti ar pakiliai stilizuotos. O dar grubi faktūra, pastozinės tapybos plotai, depresyvi – kosmopolitiškai ilgesinga atmosfera… Ir į daugybę plotelių suskaidytas paveikslas, kurio fragmentus vienija gaudžianti įtampa ir vienišumas. Taip, vienišumas – visame darbo formate. Jame karaliauja kelios pagrindinės, “nežemiškos” spalvos – dažniausiai mėlyna ir raudona. Jos sukuria ir valdo kaliausių, pamėkliškų vaizdinių, pusiau mitologinių būtybių, sfinksiškų sutvėrimų formas.
Įgyja svorį ir tūrį
V.Pinkevičiaus naudojama dažo materija svari savo apčiuopiamumu. Spalva čia įgyja svorį, tūrį bei kitus parametrus. Net metafizinius. Atsinaujinimas ateina per koloristiką, per spalvinės mozaikos kontrastą. Išcentriškai tįstantys figūrų žvaigždynai varva tamprioje antgamtiškoje erdvėje. O ekspresionistų taip mėgstama ir vertinama deformacija Vido darbuose išreiškia veikiau egzistencinę slinktį nei tragizmą ir skaudžius būties lūžius. Dailininkas tiesiog aktyvizuoja savo jauseną ir išlieja ją drobės paviršiun lokalių potėpių dėmėmis, suraiko jas teptuko įspaudomis.
Nesugestijuojanti akibrokštų menininko kūryba gali pasirodyti retrogradiška, mat jokie tapysenos ultimatumai čia nėra keliami, naujadarai ar naujareikšmės neatsiranda. Autorius ypatingai nesineria iš kailio, tapybos sintaksė išlieka dekoratyviai ekspresyvi. Išlieka monotoniška ir tarytum sako, jog žmogui išties malonu to paties numerio teptuku, ta pačia spalvine gama, dažnai tame pačiame formate tuos pačius siužetus tapyti.
