Kūrybos keliu – su knygos ženklu
Kristina Jokubavičienė
Uostamiesčio grafikės Onos Šimaitytės-Račkauskienės jubiliejinė paroda „Noriu pasakyti…”, veikianti „Klaipėdos galerijoje”, atskleidžia autorės kūrybą jai artimiausiame ekslibriso, dar vadinamo knygos ženklu, žanre.
Dėsninga, kad jubiliejinei dailininkės 65-mečio parodai buvo pasirinktas ekslibrisų pristatymas – tai svariausia dailininkės kūrybos sritis, kurioje pasiekta ryškių kūrybinių sėkmių, pažymėtų daugiau nei pusšimčio įvairių konkursų, prestižinių ekslibrisų parodų diplomais. Šiandien O.Šimaitytė-Račkauskienė yra viena iš nuosekliausiai plėtojančių ekslibriso žanrą ne tik Klaipėdos, bet ir Lietuvos mastu.
Per atidarymą svečiams buvo pristatytas ir naujas, jubiliejaus proga grafikės parengtas informatyvus, gausiai iliustruotas leidinys apie ekslibrisus „Ona. Noriu pasakyti…”
Lemtingi susitikimai
O.Šimaitytė-Račkauskienė gimė 1943-iaisiais Panevėžio rajone, Vanagiškių kaime, gausioje septynių vaikų šeimoje. Gretimame Paliukų kaime buvo garsaus skulptoriaus Juozo Zikaro gimtinė, tad jame tuomet dažnai lankydavosi J.Zikaro duktė Alytė Zikaraitė, prižiūrėjusi jau mirusio tėvo namus. Ši kaimynystė buvo lemtinga. Pastebėjusi mergaitės pomėgį dailei, A.Zikaraitė paskatino Oną važiuoti mokytis į Kauno meno mokyklą, svetingai priėmė gyventi savo namuose Kaune. Vėliau, jau tapusi grafike, O.Šimaitytė-Račkauskienė surengė savo kūrybos parodą J.Zikaro memorialiniame muziejuje Paliukų kaime, o 1991-aisiais, minint skulptoriaus 110-ąsias gimimo metines, sukūrė jam skirtą ekslibrisą.
1965–1972 metais O.Šimaitytė-Račkauskienė studijavo grafiką Valstybiniame Vilniaus dailės institute (dabar – Vilniaus dailės akademija). Ten ji sutiko puikius mokytojus, garsius Lietuvos grafikus – Vytautą Jurkūną, Vytautą Valių, Stasį Krasauską, Juozą Galkų. Apie jų dėstymo metodus liko patys geriausi prisiminimai.
Gražiausias daiktas
Baigusi studijas, O.Šimaitytė-Račkauskienė gavo paskyrimą į Klaipėdą, tačiau miestas prie jūros neviliojo, atrodė pernelyg toli nuo gimtinės Aukštaitijoje. Likusi Vilniuje, kurį laiką dirbo dailininke kino teatre, bendradarbiavo su dienraščių ir žurnalų redakcijomis, iliustravo knygas. Tačiau likimas lėmė, kad sostinėje sukūrusi šeimą ir paauginusi du sūnus, ji vis dėlto persikėlė į Klaipėdą.
Uostamiestyje grafikė gyvena jau per 20 metų, čia sukūrė brandžiausius savo grafikos darbus. Pastaruoju metu O.Šimaitytė-Račkauskienė nemažai laiko praleidžia vyro gimtinėje Agluonėnuose (Klaipėdos raj.), kur tėvų namuose įsirengtoje dirbtuvėje stovi, pasak grafikės, „gražiausias daiktas pasaulyje” – spausdinimo presas.
O.Šimaitytė-Račkauskienė dirba įvairiose grafikos srityse: kuria estampus, taikomąją grafiką, ekslibrisus. Jos kūrybos kelyje būta ir žaislų siuvimo, ir fotografijos, ir eilėraščių – tokia kūrybinių interesų įvairovė atskleidžia nerimstančią, vis naujų potyrių ir įkvėpimo ieškančią asmenybę.
Kopė į kalnus
O.Šimaitytė-Račkauskienė yra ir kandidatė į sporto meistrus, Lietuvos ir Baltijos šalių uolų laipiojimo pirmenybių dalyvė ir prizinių vietų laimėtoja. Kaukazo kalnus pamačiusi dar studijų metais, kalnų „liga“ susirgo visam gyvenimui. Baigusi sportinę karjerą, kalnų temą dailininkė plėtoja grafikoje, yra paskyrusi jai spalvotų monotipijų seriją.
Nors dailininkė kuria monotipijas, pasteles, daugiausia estampų yra sukūrusi oforto technika. Kaip ir apie daugelį dalykų, apie ofortą ji kalba trumpai ir vaizdžiai: „Ofortas yra ofortas. Aš iki šiol jo mokausi kiekvieną dieną“. Oforto technika atlikta didžioji dalis O.Šimaitytės-Račkauskienės ekslibrisų.
Pirmąjį ekslibrisą sukūrusi dar besimokydama Kauno meno mokykloje, šiandien autorė priskaičiuoja arti 300 šių miniatiūrinių grafikos kūrinių, o parodoje „Klaipėdos galerijoje” pristato per 50 ekslibrisų.
Rimtas išbandymas
Ekslibrisas – tai nedidelis (kraštinė gali būti tik iki 12 cm) ir meniškas tiražinės grafikos kūrinys, tradiciškai naudotas kaip knygos ženklas, nurodantis jos savininką.
Ypatingas lietuvių ekslibriso pakilimas prasidėjo 7-ąjį XX amžiaus dešimtmetį, kai Lietuvoje pradėtos rengti ekslibriso parodos, lietuvių grafikai pradėjo dalyvauti ekslibriso parodose užsienyje. 7-ąjį dešimtmetį prasidėjo ir O.Šimaitytės-Račkauskienės ekslibrisų epopėja.
Nors šiandien ekslibrisai prarado savo tradicinį ryšį su knyga ir dažniausiai pristatomi parodose, jie išlieka susieti su konkrečiu asmeniu, institucija, istorijos faktu. Nedidelis ekslibriso formatas, grafiniai ir verbaliniai elementai yra rimtas išbandymas kūrėjui ne tik menine, bet ir technine prasme. O.Šimaitytė-Račkauskienė prisimena, kaip po ilgų bandymų pavyko techniškai gerai atspausti mažiausią ekslibrisą „Ona“ (1×0,9 cm), kuriame tilpo ir vaizdas, ir užrašai.
Ateina tarsi savaime
Lietuvos istorija, kultūros paveldas, lietuvių liaudies kūrybos – tautosakos, mitologijos, meno klodai sudaro O.Šimaitytės-Račkauskienės grafikos kūrinių idėjinį ir vaizdinį pagrindą. Nuolat ieškodama tiksliausios ekslibriso temos raiškos vaizdais, grafikė eina minties koncentravimo keliu – atrankos, nereikalingų detalių, smulkmenų atmetimo keliu, kuris tikrai nėra lengvas. Pasak grafikės, iš pradžių pradėjus dirbti prie konkretaus ekslibriso, viskas atrodo svarbu, ji išbando įvairius motyvus. Tada palieka idėją bręsti, imasi kito darbo, ir po kiek laiko sprendimas ateina tarsi savaime.
Dailininkės ekslibrisų motyvai paprasti ir lengvai atpažįstami: medis, paukštis, kelias, vieniša figūra, pamario krikšto siluetas, varpas, knyga, angelas, žvakė, vainikas, kaimo troba, globiančios rankos… Tai būdingi XX amžiaus antros pusės lietuvių grafikos motyvai. Tačiau bet kuris tradicinis įvaizdis O.Šimaitytės-Račkauskienės grafikoje visada kūrybiškai interpretuojamas, atsižvelgiant į ekslibriso temą, o jų paprastume regime gilias kaimo tradicijų pajautas, perimtas iš tėvų ir prosenelių, atsineštas į miesto civilizacijos pasaulį iš tėviškės laukų.
Virsta simboliais
Būtent dvasingumas ir nuoširdumas, paremti aiškia valstietiškos pasaulėžiūros vertybių skale, yra savybės, išskiriančios autorės kūrybą šiuolaikinio, dažnai agresyvaus meno kontekste. Šie universalūs vaizdiniai ir jų jungtys kiek-viename ekslibrise įgauna naujus prasminius ir emocinius atspalvius. Medis primena žmogaus figūrą, tranformuojamas į kryžių, liaudišką skulptūrėlę, išsiskleidžia angelo sparnais; kelias virsta laiptais, kopėčiomis, nuvingiuoja per kalvas, veda į žvakės šviesą. Motyvai, kupini metaforiškų prasmių, tampa ženklais, simboliais, komponuojami, atrodo, beribėje mažo ekslibriso erdvėje. Objektų formų raišką ir mintį atskleisti padeda subtili tonų gradacija, minkšta linija, smulkus štrichas, netikėti rakursai, sugretinimas ar supriešinimas.
O.Šimaitytės-Račkauskienės ekslibrisai emocionalūs, poetiški, kartu visada pažymėti santūraus orumo ženklu. Siekdama visų sudėtinių ekslibriso dalių harmoningos visumos, grafikė išreiškia ir savo asmenybę, ir savo kartos meninius siekius.
