TEATRAS. PREMJERA
Kvartetas demonstravo aktorinį meistriškumą
Rolanda LUKOŠEVIČIENĖ
Nedėkingas užsiėmimas – rašyti apie jubiliejinius reikalus. Pagarba, tolerancija tampa savotiška indulgencija. Tačiau savaitgalį parodytas R.Harvudo „Kvartetas“, režisuotas Povilo Gaidžio, ir išgyvenęs aktorės Elenos Gaigalaitės, vaidinusios Sesilę Robson, gimtadienio euforiją, neišvengiamai užpildys dar vieną Klaipėdos dramos teatro repertuaro nišą – kaip tragikomiškas, turbūt „nekasinis“, į vyresniosios kartos žmonių pasaulėjautą orientuotas spektaklis.
Pasikliauja aktoriais
Gražu, kad teatras vertina vyresniosios kartos aktorius ir jiems suteikia visas galimybes išeiti į sceną. Tam itin tiko ir R.Harvudo „Kvartetas“ – netgi pjesės personažų gyvenimų istorijos tobulai siejasi su teatro užkulisiais: keturi buvę žymūs operos solistai, vis dar trokštantys būti svarbūs ir reikalingi, išeinantys gal bene paskutinį kartą į sceną ne iš tiesų sudainuoti savo genialių partijų, bet pabūti šalia jų statistais.
Keturias prigesusias, senelių prieglaudoje paskutines dienas leidžiančias operos žvaigždes vaidina spindinčios Klaipėdos dramos teatro vyresniosios kartos žvaigždės: E.Gaigalaitė, po ilgos pertraukos į sceną vėl pakilusi Marija Černiauskaitė, Povilas Stankus ir Bronius Gražys. Gražus kvartetas, turintis potencijos pademonstruoti šiuolaikiniame teatre jau kiek primirštą profesionalios aktorystės stebuklą. Tačiau pernelyg pasikliaudamas neabejotinais keturių aktorių talentais, režisierius tarsi lieka nuošalyje. Tai, žinoma, leidžia visu ryškumu atsiskleisti aktorių galimybėms, bet susilpnina paties reginio efektą ir nejučia priverčia ilgėtis režisūros.
Trukdo vertimas
Drįsiu pastebėti, jog kiek abejonių sukėlė pjesės vertimas (vertėju programėlėje vadinamas rašytojas Sigitas Poškus), vietomis akivaizdžiai turintis tiesioginio vertimo iš rusų kalbos prieskonį: „bendrai“, „vienok“ ir kitokie žodelyčiai šiek tiek nuskurdina personažų kalbą, rėžia ausį ir sukuria netikrumo įspūdį – juk scenoje kalba inteligentai, kadaise žibėjusios operos žvaigždės.
Žvelgiant atskirai į kiekvieną vaidmenį, iš tiesų galima pasidžiaugti aktorių profesiniu meistriškumu: stengtasi išjausti kiekvieną personažo charakterio niuansą, atskleisti buvusių operos žvaigždžių gyvenimo užkulisius. Šiuolaikiniame teatre kiek devalvuota vertybė – itin atsakingas požiūris į vaidmenį – „Kvartete“ suspindi pačiomis ryškiausiomis spalvomis: jaunimui yra ko pasimokyti iš keturių scenos veteranų. Gal kartais, norint labiau išryškinti kai kuriuos niuansus, pernelyg pabrėžiamas antrasis planas, įkyriai peršamos potekstės, tačiau, manyčiau, šie nepageidautini kontrastai laikui bėgant pranyks.
Žaidžia pustoniais
Po ilgos pertraukos scenoje pasirodžiusiai aktorei M.Černiauskai-
tei, vaidinusiai buvusią Redžio žmoną Džinę Horton, „Kvartetas“ išties prilygo neeilinei premjerai. Aktorė įkūnija vis dar aikštingos, tačiau savo bejėgiškumą suvokiančios žvaigždės paveikslą. Tai sodrus, kupinas pustonių, psichologiškai motyvuotas vaidmuo. Džinė Horton atskleidžiama kaip nepaprastai žmogiška būtybė, gebanti pripažinti klaidas ir čia pat vėl jas daranti.
P.Stankaus Vilfredas Bondas – žaismingas, nuolat seksualiai susirūpinęs ir, akivaizdžiai, vis dar nepamiršęs profesinių ambicijų vyras, vos pastebimai konkuruojantis su Redžinaldu Peidžetu (B.Gražys).
Kaip jam nusibodęs tas Figaro! Tačiau akivaizdu: juk vaidmenyje Vilfas suspindėtų visomis buvusios didybės spalvomis.
Mąslus, inteligentiškas Redžinaldas Peidžetas – su vis prasprūstančiomis vaikiškomis nuoskaudomis dėl marmelado ar nenusisekusios santuokos su Džine. Aktorius B.Gražys žongliruoja prieštaringomis šio personažo dermėmis. Gal dėl didelio noro pa-
rodyti Redžį kuo šiltesnį B.Gražys kartais per daug eksploatuoja marmelado temą, padaugindamas dėmesio „karvei Andželikai“. Peršokimas nuo ramaus filosofavimo prie kažkur regimos Redžį įskaudinusios moters pernelyg demonstratyvus ir pabrėžtas.
Demonstruoja kostiumus
Gal kiek gylio ir subtilumo pritrūko Sesilės Robson paveikslui: besaikis E.Gaigalaitės blaškymasis po sceną, primygtinai demonstruojamas kojinių taisymas, pernelyg pabrėžiami nešvankūs juokeliai kiek nesiderino su linksmos, naivokos, ant pamišimo ribos kabančios Sesilės įvaizdžiu. Labiau vykusios intymios išpažintys, kada aktorė pasakoja apie savo patirtį su gyvenimo vyrais.
„Kvartetas“ nesigviešia tapti režisūrinės išmonės demonstravimo placdarmu. Neužsižaidžiant efektais, visas sceninis vyksmas remiasi keturiais aktoriniais darbais. Tačiau, net ir itin gerbiant aktorių profesionalumą, jų meistrystę, norisi šiek tiek daugiau negu girdėti tekstą. Norisi reginio ir tvirto režisieriaus mosto, sudėliojančio visus taškus ant „i“. Norisi finalo, o ne prabangių teatrinių kostiumų demonstravimo.
Nesinorėtų tikėti, jog „Kvarteto“ pabaiga sumanyta tarsi fonas po spektaklio laukusiems jubiliejiniams sveikinimams. Nors spektaklio finalas trijų valandų reginį subanalina iki paprasčiausio koncertinio nusilenkimo, norisi tikėti, jog tai tebuvo savotiška repeticija. Ir „Kvarteto“ ambicijos – „įrodyti pasauliui, jog talentas neturi amžiaus“, – išties pasitvirtins…
