L.Zemlienė: „Knygą visi savinasi“

L.Zemlienė: „Knygą visi savinasi“

Klaipėdos universiteto leidykla šiemet mini savo 20-metį. Apie leidyklos darbo specifiką, apie kolektyvą, knygą kaip stebuklą su jos vadove Lolita Zemliene kalbėjosi Gitana Gugevičiūtė.

Ramiai, kruopščiai

– 20 metų žmogui nedaug, bet leidykla tikriausiai gyvena kitu rit-mu – panašiai kaip katinas, kuris sulaukęs 20-ies galėtų būti tapatinamas su šimtamečiu žmogumi?

– Nežinau, ar išgyvenome katino šimtmetį, bet 20 metų leidyklai yra nemažai, dar turint omeny, kad kolektyvas išaugo, bet tie, kurie atėjo iš pat pradžių, tebedirba. Nesigirdama galiu sakyti, kad leidyklos žmonės dirbdami labai stengiasi – jie daro taip, kaip gali padaryti šiandien geriausiai. Rytoj dirbs dar geriau, nes pasimokys iš to, ką šiandien blogai padarė. Mūsų darbas specifinis: čia reikia sėdėti ir ramiai, kruopščiai dirbti.

– Juolab kad leidžiate ne vienos srities leidinius?

– Tai daugiau sunkumų sukelia redaktoriams. Mūsų redaktorės turi labai daug žinoti. Šiuo metu dirba trys redaktorės: dvi iš jų – daugiau nei 15 metų. Treji metai – mažiausiai tiek redaktorius rengiasi darbui. Pirmus trejus metus – kol perpranta specifiką – jis knygas gadina, maketuotojams trukdo, o po to jau kiekvieną kartą mokosi.

Ką reiškia organizuoti

– Supratau: leidyklos redaktoriaus darbas sudėtingas. O koks turi būti leidyklos direktorius?

– Neseniai skaičiau tokį anekdotą. Vaikas klausia Disnėjaus: „Ką tu darai?“ Tas atsako: „Aš darau animacinius filmus“. Tu pieši? Ne. Tu filmuoji? Ne. Tu rašai scenarijus? Ne. Tai ką tu veiki?! „Aš darau animacinius filmus“…

– Taigi leidyklos direktorė leidžia knygas?

– Taip, aš leidžiu knygas – visi kiti dirba (juokiasi). Juk kas tas direktorius? Tas, kuris organizuoja darbą. Galbūt – vadybininkas. Teko dalyvauti seminare, kur gavome užduotį atlikti pratimą: visi sustoja vorele, bet kokia trajektorija turi judėti „traukinukas“, nurodo paskutinis. Ne žodžiu, bet judesiu. Štai tada ir pajunti, ką reiškia organizuoti darbą.

Na, o kai leidykla kūrėsi, tiesiog aš buvau netoli pirmojo rektoriaus. Tiesiog dirbau šalia. Pirmas mano pasimatymas su leidyba – susitikimas su Elmuntu Žaliu, leidusiu matematines knygas ir kitokius vadovėlius. Jis atskleidė pagrindinį principą, kuris, manau, turėtų galioti ne tik leidykloje, bet ir kiekviename darbe: kiekvienas žmogus turi dirbti savo darbą. Redaktorius tik redaguoja, jis nevadovauja, neorganizuoja. Maketuotojas maketuoja. Knygų pardavėjas pardavinėja knygas. O vadovas yra tam, kad visi kiti ramiai dirbtų. Aš labai daug išmokau iš savo bendradarbių. Jie dirba taip gerai, kad ir aš kitaip negaliu.

Kai įveikia visus laiptelius

– Universiteto leidykla specifinė – didžioji dalis leidinių atnešami, ir jūs negalite pasakyti „ne“?

– Mes išvis neturime jokios teisės pasakyti „ne“. Esame akademinė leidykla. Esame universiteto dalis ir teikiame knygų leidybos paslaugą. Mes neformuojam leidybos politikos. Tam yra protingi žmonės – Leidybos taryba, kurią sudaro visų fakultetų atstovai. Visuose universitetuose knygos leidybai atrenkamos daugiau ar mažiau vienodai: pirmiausia atrenkami rankraščiai, jie apsvarstomi katedrose, vėliau aptariami fakultete ir tik tada nešami mums. Mes nesprendžiame apie knygos turinio kokybę – tam yra konkrečios srities specialistai.

– Taigi, jeigu Nacionalinės premijos laureatas pareikštų norą leisti knygą jūsų leidykloje, kaip su juo „elgtumėtės“?

– Jeigu jis norėtų, kad ant knygos būtų užrašas „Klaipėdos universitetas“, turėtų įveikti visus laiptelius. Mes negalime nuspręsti, ar jo tie tekstai yra vertingi. Mes kalbamės tik apie techninį teksto pateikimą ir esame tie, kurie iš rankraščio padaro knygą. Čia mūsų laukas. Čia mes ir demonstruojam savo kvalifikaciją.

Laikosi leidybos etiketo

– Apie jūsų pastangas dirbti profesionaliai ir kokybiškai liudija gautas įvertinimas „Gražiausia Klaipėdos knyga 2006“. Šį apdovanojimą specialistų komisija, vadovaujama vieno žymiausių knygos dailininkų Broniaus Leonavičiaus, suteikė moksliniam leidiniui „Archaeologia Baltica’ 6“. Ką pati manote apie jūsų knygų grožį?

– Mūsų reikalas – padaryti gražiai. Tam mes čia ir esam. O ką mes laikom gražia knyga? Kokia apskritai turi būti knyga? Palyginkim: jūs einat į klasikinės muzikos koncertą ir einat į jaunimo vakarėlį. Juk rengsitės skirtingai. Atitinkamai iš atlikėjų jūs laukiate skirtingos aprangos, atitinkamo stiliaus… Mūsų skaitytojai yra tie žmonės, kuriems svarbiausia tekstas ir jo iliustracijos. Skaitant mūsų knygas reikia ypatingo susikaupimo, tam tikro pasirengimo, todėl forma negali atitraukti žmonių dėmesio. Atkreipkite dėmesį, kaip apsirengę simfoninio orkestro muzikantai. Juodai. Kodėl? Kad jums „nebraižytų“ akių. Kad jūs galėtumėt klausytis muzikos. Taip ir knygų leidyboje – yra tam tikras etiketas, ir mes turim jo laikytis. Mes esam laisvi, bet rėmuose. Galų gale tai ir mados reikalas. Vienaip knygas maketavom prieš 15 metų, dabar – kitaip: bandom pripratinti savo autorius ir skaitytojus, kad jiems koks nors naujas, šviežias, drąsus elementas būtų „nematomas“… Čia – žaidimas, o tada, kai mūsų knyga buvo įvertinta kaip gražiausia, aš labai nustebau. Iš principo mūsų knygos negali būti gražios. Jų ne tokia paskirtis.

Dėl knygynų – problema

– Klaipėdos universiteto leidykla turi knygyną. Ar plačiai jūsų leidiniai platinami? Jie pasiekia kitus knygynus?

– Mano nuomone, mūsų knygas, kurios dažniausiai skirtos specifiniam skaitytojų ratui, labai gerai perka. Bet su knygynais šiandien Klaipėdoje problema. Buvo gerai, kol buvo „Baltos lankos“. Dabar viską nupirko „Alma littera“. Baisu. „Šviesos“ koncernas tikriausiai užima 80 procentų knygų rinkos. Tai valstybinė problema – aš net neįsivaizduoju, kaip jiems leido pirkti…

Planuojame savame knygyne pradėti prekybą kitų universitetų leidiniais, o kartu savus siūlyti kitiems. Mūsų leidyklos knygas labai perka internetu. Mano pavaduotojas Alfonsas Jankantas palaiko tiesioginį ryšį su Klaipėdos bibliotekom, nuvažiuoja į Palangą, Kretingą. Jeigu pasirodo kažkokia specifinė knyga, rašomi laiškai konkretiems specialistams. Kartais organizuojam knygų pristatymus, nors tai daugiau viešųjų ryšių akcija.

Kartais mus kaltina, kad nesireklamuojam. Kodėl mes nesireklamuojam? Nes tam reikia pinigų. Mes jų neturim. Ir reklama mums neatsipirks. Dėl nuperkamų 200–300 egz. neapsimoka daryti reklaminių akcijų. Nors šiaip informacija apie tas knygas yra, tik ją reikia susirasti.

– Skaitydama interviu su įvairių leidyklų vadovais susidariau nuomonę, kad į universitetines leidyklas žiūrima kaip į apsaugotas lašinių sluoksnio, kuris vadinamas universitetu. Jums negresia bankrotas, nepatiriate įtampos kaip kiti Lietuvos leidėjai?

– Bankrotas mums negresia, mums mokamas atlyginimas (kitas klausimas koks). Bet vienas dalykas yra knygą parengti, kitas – spauda. Mes esame ramūs dėl parengimo, bet turim ir patys užsidirbti…

Dažniausiai knyga yra galutinis rezultatas kažkokio mokslinio tyrimo. Mokslininkai pinigų prašo moksliniam tyrimui ir kartu numato lėšas leidybai. Galų gale mokslinė, akademinė literatūra ir turi būti dotuojama, nes kitaip ji neišsilaikys. Jeigu mes knygą parduotume už tą kainą, kiek ji realiai kainuoja, nė vienas studentas jos nenupirktų, nes mažiausia knygutė kainuotų 100 litų.

Elektroninė „neapsimoka“

– O jūsų autoriai honorarus gauna?

– Aišku, ne! Jie gauna atlyginimus. Šiuo požiūriu mūsų darbas su autoriais yra kitoks negu to leidėjo, kuris turi autorių „prisitraukti“. Mūsų autoriai patys pas mus ateina ir mes su jais dirbam kaip su bendradarbiais. Jų leidžiamos knygos yra jų kaip specialistų kvalifikacijos patvirtinimas. Tuo požiūriu mes esam „šiltoj“ vietoj. Bet mūsų darbe yra kitos įtampos. Nelaikyčiau kitų leidyklų darbo lengvu, bet nė už ką nesutiksiu, kad mūsų yra lengvesnis. O tie pinigai, kuriuos mūsų žmonės gauna, neadekvatūs pinigams, kuriuos turėtų mokėti arba moka privačios leidyklos.

– Nesirengiate leisti elektroninių knygų?

– Aš sakyčiau, kad mūsų visos knygos yra ir elektroninės, bet kol kas prekiaujame tik spausdintomis. Todėl, kad elektroninė knyga „neapsimoka“, jei jos kaina mažesnė nei 10 litų. O tiek kainuoja mūsų popierinė knyga. Tai neverta. Vis tiek jos niekas nepirks.

Gal kada nors mūsų žmonės pradės suprasti, kad už viską reikia mokėti – taip pat ir už elektroninę knygą, o ne iš linkomanijos ją parsisiųsti.

Kitas dalykas mūsų moksliniai žurnalai. Jie jau dabar yra atviri. Nes turi būti matomi ir skaitomi šiandien.

Į muges – idėjų

– Kas ryškiausio nutiko per 20 leidyklos metų? Pavėlavot išleisti knygą? Turėjot specifinių autorių?

– Mes nevėluojam. Kai ateina žmonės tartis ir klausia, kada atnešti rankraštį, aš klausiu, kada jiems tos knygos reikia.

Geriausia, ką per 20 metų susikūrėm, tai kolektyvas, kuris čia dirba – esam graži komanda.

Ir mes turime pačius geriausius autorius. Apskritai mokslininkai yra kuklūs žmonės: kaip ir menininkai jie kuria, bet nesipuikuoja.

– Ko pati išmokote per 20 metų, ką atradote?

– Aš buvau labai drąsi, bet kai pradėjau dirbti, nežinojau, koks sudėtingas dalykas yra knyga. Išvis, kas toji knyga? Įdomu ir tai, kad ją visi savinasi: jeigu aš skaitau, tai man atrodo, kad tai mano knyga; bibliotekininkė sakys, kad tai jos knyga; spaustuvininkas sakys, kad tai jo… Autorius parašo, leidėjai parengia spaudai, spaustuvė spausdina, pardavėjai prekiauja, bibliotekos dalija, skaitytojas skaito – ir visi laiko tą knygą sava. Į knygą kaip objektą irgi galima įvairiai žiūrėti. Dabar jau šiek tiek žinau, kaip reikia leisti knygas. Į knygų muges važiuojame idėjų – jeigu tik sėdėsi, rezultato nebus. Rezultatas bus tik tada, jei žmogus pasižiūrės plačiau.

 

 

Klaipėdos universiteto leidykla

Per 20 metų 5 žmonių kolektyvas išaugo iki 11-os.

Išleista daugiau nei 1 800 knygų.

Nuo 1998-ųjų kasmet dalyvauja Vilniaus knygų mugėje.

2002 m. dalyvavo Frankfurto, 2005 m. – Geteborgo knygų mugėse.

2006 m. gavo apdovanojimą „Gražiausia Klaipėdos knyga 2006“ už mokslinį leidinį „Archaeologia Baltica’ 6“.

Nuo 2007-ųjų prisijungė prie LATA (Lietuvos akademinių leidyklų asociacijos).

by admin