Laimėti nesutrukdė net alkis

Laimėti nesutrukdė net alkis

Ovidijus Petkevičius

Nedažnai teatras gali pasipuikuoti, kad jo dainininkai tampa prestižinių konkursų laureatais ar diplomantais. Dar smagiau, kad teatro vardą garsina jauni, tik pradedantys savo kūrybinį kelią atlikėjai. Šią liepą net du Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistai – Mindaugas Rojus ir Igoris Bakanas – dalyvavo garsiausiuose konkursuose ir grįžo, kaip sakoma, ne tuščiomis.

Tarptautiniame Imrės Kalmano vardo operetės konkurse Maskvoje (Rusija) dalyvavęs M.Rojus tapo jo diplomantu. Žinant, kad šiame konkurse dalyvauja garsiausi Maskvos ir Sankt Peterburgo solistai, tai išties nemenkas pasiekimas. Taip pat M.Rojus buvo apdovanotas specialiuoju prizu už geriausią Johano Strausso kūrinio interpretaciją. Solistas atliko populiariąją kunigaikščio Ipshaimo Gindelbacho ariją iš „Vienos kraujo“.

I.Bakanas (bass-baritonas) Klaipėdos muzikiniam teatrui atstovavo prestižiniame Belvederio Hanso Gaboro dainavimo konkurse (Viena, Austrija). Jaunąjį dainininką, Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Dainavimo katedros profesorės Onos Glinskaitės studentą, aplankė ypatinga sėkmė – operos solistų kategorijoje jis užėmė antrąją vietą, taip pat laimėjo žiūrovų prizą ir pelnė kelis specialiuosius pasaulio muzikinių teatrų įsteigtus prizus.

Belvederio H.Gaboro dainavimo konkurso kvalifikaciniai atrankos turai vyksta net 50-yje šalių. Juose šiais metais dalyvavo daugiau nei trys tūkstančiai jaunųjų solistų. Į konkursą Vienoje pateko 159 atlikėjai, į pusfinalį – 60 vokalistų, 13 iš jų dainavo operos solistų kategorijos finale. Jame pavergti Vienos publikai kiekvienam atlikėjui tebuvo duodamos dvi minutės, ne ką daugiau laiko – tik dvi repeticijos po dešimt minučių – buvo skirta prasidainavimui su Vienos simfoniniu orkestru.

Pasak maestro Ilmaro Harijso Lapinio, vadovavusio kvalifikacinės atrankos turams trijose Baltijos šalyse, laimėti antrąją vietą, tai yra sidabro medalį Belvederio konkurse, – vienas ir tas pats, kas laimėti analogišką apdovanojimą sporto olimpiadoje. Palyginimui galima tik pasakyti, kad pirmoji vieta atiteko labai savito balso sopranui Guangun Yu iš Kinijos, o trečioji – sopranui iš JAV Heidi Melton.

Antrąją vietą laimėjęs I.Bakanas iš Vienos į gimtąją Klaipėdą grįžo pakiliai nusiteikęs.

– Ar jau nudžiūvo džiaugsmo ašaros po lemtingo žiuri ir publikos verdikto?

– Kiek liūdna ir gėda prisipažinti, kad tų džiaugsmo ašarų nebuvo. Taip, buvo didžiulė staigmena, malonus šokas. Iš laimės aš verkiau kur kas anksčiau. Kai po antrojo turo sužinojau, kad finale man teks dainuoti Aleko kavatiną iš Sergejaus Rachmaninovo operos „Aleko“. Tai yra mano mėgstamas kompozitorius, tai yra mano muzika. Žinoma, kaip ir P.Čaikovskis, R.Vagneris, G.Verdi’s. Tiesa, Vienoje dar pamilau V.A.Mocartą – tai labai techniškas kompozitorius.

Taigi tą konkurso akimirką supratau, kad man suteiktas „bilietas“ laimėti vieną iš prizinių vietų. Štai tada džiaugsmo ašaros nenudžiūvo ilgokai.

– Daugelis tapę laureatais tvirtina, kad to ir tikėjosi, kad tam labai ilgai ir nuosekliai ruošėsi. O kaip jūs?

– Iš tiesų važiavau nesistengdamas ir nesitikėdamas laimėti. Šis konkursas turi visai kitą tikslą. Čia siekiama save pristatyti, parodyti, be abejo, turint viltį, kad būsi pastebėtas. Kita svarbi aplinkybė yra noras įsitikinti, kad esi ne vienas, – tai yra ir galimybė susirasti naujų draugų, su kuriais galbūt kada nors teks dainuoti. Tai yra ir savotiškas noras pabūti aplinkoje, kurioje išties vertinama profesionali klasikinė muzika, operos menas, o Viena yra viso to lopšys. Pas mus juk šiuo metu klesti ir dominuoja popkultūra, popmenas. Pažiūrėkime, ką propaguoja televizija, žurnalai.

– Sulaukėte nemažai pasiūlymų. Įdomu, ar yra žmogus, kuris šiuo metu konkrečiai domisi jūsų kaip solisto karjera, ar tuo užsiimate pats?

– Po konkurso man teko bendrauti su ne vieno teatro vadybininku ar prodiuseriu. Vienas žinomiausių iš jų buvo garsiosios Milano „La Skalos“ vadybininkas Lukas Targedi’s. Su juo kalbėjomės pakankamai dalykiškai. Man buvo pasiūlyta atvykti pas juos ir išmėginti save konkrečiame projekte. Tačiau kol kas, manau, kad tai gali būti tik laiko praradimas.

– O, vadinasi, esate labai racionalus žmogus? Nes daugelis sulaukę panašaus pasiūlymo nertų į jį stačia galva…

– Negalėčiau sakyti, kad esu labai racionalus, tačiau daugelis aplinkybių, taip pat ir finansinės, verčia tokiam būti. Šį kartą, pavyzdžiui, į Vieną išvykau tik privačių žmonių man surinktų lėšų dėka. Aš suprantu, kad tai yra mano interesas, ir nieko nekaltinu. Tačiau truputėlį liūdnoka būdavo, kai konkurse (o jis truko dvi savaites) galėdavau pavalgyti tik vieną kartą per dieną. Bet aš niekam nepriekaištauju, tai buvo mano pasirinkimas. Taigi kažką rinkdamasis turiu išlikti pakankamai racionalus. Neskubėti su „La Skala“ patarė ir mano vadybininkas. Ir aš manau, kad reikia dar pastudijuoti, pasimokyti kalbų, o po to važiuoti ten, kur daug moka. Kol kas mano kūrybinę veiklą kuruojantis žmogus rekomenduoja man pastudijuoti Miuncheno operos teatro studijoje, į kurią ir planuoju vykti rudeniop.

– Vis dėlto be galo įdomu, kas jūsų vadybininkas, gal galite išduoti paslaptį?

– Esu įsipareigojęs to neatskleisti. Galiu pasakyti tik tiek, kad jis gyvena Ciuriche ir dirba su žymiąja Violeta Urmana.

– Kas padėjo laimėti konkurse: talentas, nuolatinis darbas ar viena ir kita?

– Manau, kad dainuoti man tiesiog duota dovana iš aukščiau, iš Dievo. Jei galima tai išreikšti skaičiais, maždaug 70-80 procentų. Juk į Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Dainavimo katedrą įstojau baigęs vidurinę mokyklą. Aš neturėjau jokio specialaus muzikinio pasiruošimo. Suprantama, dėl to kildavo sunkumų, bet kažkaip jie liko praeityje. Vieną procentą sėkmės skirčiau savo darbui, o likusius – mano dainavimo klasės dėstytojai prof. O.Glinskaitei ir savo koncertmeisteriui.

– Bass-baritonui dažniausiai atitenka stiprūs dramatiniai vaidmenys. Ar galima būtų teigti, kad esate labai rūsti, keršto ir kraujo ištroškusi natūra?

– Priešingai, esu labai, net vaikiškai nuoširdus žmogus. Dažnai dėl to nukenčiu. Išties bass-baritono partijos – ypač dramatinės, dažniausiai apie nelaimingą meilę, apie nužudymą. O aš esu tiesiog perdėtai jautrus. Viską išgyvenu ir viską labai giliai imu į širdį. Nors, manau, kiekvienas žmogus, kai jam pasako blogus žodžius, užšąla kaip neigiamą užtaisą gavęs vanduo (Igoris prisiminė kultiniu tapusį dokumentinį filmą „Didžioji vandens paslaptis“ – aut. past.). O komplimentų klausytis žymiai maloniau. Juk ne tik man.

– Daugelis atlikėjų publikos simpatijų prizo trokšta labiau nei tapti žiuri pripažintais laureatais. Kaip priėmėte Austrijos publikos įvertinimą?

– Neslėpsiu, man šis įvertinimas tikrai reikšmingesnis už žiuri skirtą antrąją vietą. Jaučiau, kad Aleko partiją atlikau tikrai gerai. Man pavyko perteikti pagrindinę S.Rachmaninovo užkoduotą emociją. Išgyvenimai buvo matyti ir mano akyse, kūrinio pabaigoje neištvėriau ir negalėjau paslėpti ašarų. Mano perteikiama S.Rachmaninovo muzikos jėga ir emocija, nes publika teksto juk nesuprato, privertė verkti ir salę. Galbūt aš žiaurus žmogus, bet smagu matyti ašaras, kadangi jos yra džiaugsmo ašaros, ir tai liudija žmonių nuoširdumą. Aš pasisakau už jį, nes nuoširdžių žmonių vis mažiau. Ir, kaip sakiau, tas publikos įvertinimas (žiūrovai balsavo jiems išdalintomis kortelėmis) man – dviguba dovana ir laimė. Po koncerto daugelis jų dovanojo ne tik gėles. Ypač maloni staigmena buvo saldainių dėžutė ir kompaktinė plokštelė, gautos iš buvusios Vienos Štac operos primadonos, kuriai dirigavo dar pats Herbertas von Karajanas.

P.S. Grįžęs iš Austrijos Igoris šventė savo gimtadienį. Ko gero, geresnės dovanos už laimėjimą prestižiniame konkurse ir būti negali. Džiugu, kad planuodamas savo ateitį – stažuotes ir galbūt projektus Vakarų Europos teatruose, I.Bakanas nesiruošia pamiršti ir Klaipėdos muzikinio teatro. Visur dalyvauti jis ketina kaip jo solistas.

by admin