Laimingojo šūvio anatomija
ALMA RIEBŽDAITĖ
Ką galiu pasakyti apie garbius mūsų klasikus? Kokie lietuvių literatūros perlai nusėdo mano atminty? Keliu šituos klausimus ir suprantu, kad atsakymai nėra džiuginantys. Liko tik tai, ką radau, prie ko prisiliečiau, kas paprasčiausiai patiko. Dažniau iš nuošalės, šalikelės, nebūtinai teisingumu ir menine verte spindinčio ir nekvestionuojamo literatūros panteono.
Paskutiniu laiku mano atmintyje iškilo bene labiausiai lietuvių literatūroje nukankintas kūrinys – J. Biliūno “Kliudžiau”. Prisimenu didįjį rebusą apie laimingąjį šūvį: kodėl laimingasis, kaip šūvis gali būti laimingas? Ir vieną išgirstą atsakymą: “Todėl, kad į katytę pataikė”. Tikro medžiotojo logiškas, bet neteisingas atsakymas, kurio ponia mokytoja aukščiausiu balu tikrai neįvertins. Teisingas: “Laimingasis, nes pataikė į kūrinio herojaus širdį”, su moralizuojančia potekste: “Jis daugiau taip nebedarys, tai pamoka visam gyvenimui”. Taigi turime du šūvius: į katytę ir į herojaus širdį. Fizinį ir dvasinį, žudantį ir saugantį, laikiną ir amžiną… Katytės nebus, o kulka širdyje liks. Pasakysiu, jog įsijausti yra gerai – taip kūrinys vis labiau ir labiau įsigeria į sąmonę. Padilginti savo šaltą atbukusią širdutę sveika. Tik nelabai ji dilginas.
Bet tai jau atsakymai, ir jie išmokstami. Jie kalami į galvas, už juos duoda saldainį, paglosto. Problema yra ta, jog į kūrinį žiūrime kaip į objektą, mašiną, kurią reikia išnarstyti ir parodyti, kaip ji veikia. Bet tai niekaip nėra susiję su manim. Nebent tuo, kad kuo geriau išnarstysiu, tuo aukštesnį įvertinimą gausiu. Todėl mokiniai (ir ne tik), prikritę prie suolų, renka epitetus, deminutyvus, kontrastus, visą meninių priemonių arsenalą. Tikriausiai dėl bendro išsilavinimo. Bet kiek vardan bendro išsilavinimo iš kūrinių galima tai rinkti?
Todėl visai netikėtai, prisiminus J. Biliūno “Kliudžiau”, gimė mintis apie trečiąjį šūvį. Sukosi kaip įkyri musė. Nesiruošiu mokyti ir pasakyti kažką labai naujo, bet trečiasis šūvis dažniausiai nepastebimas, nors jis čia yra svarbiausias. Trečiasis šūvis taip ir lieka nepasiekęs savo tikslo – skaitytojo širdies. Kūrinio ribos yra neperžengiamos. Jis prasmenga pats savyje, savo imanencijoje. Tokia neišsipildymo valanda yra labai liūdna. Bet ji per daug dažna, kad prie jos nepriprastum.
Kūrinys ne tik kad prasmenga, bet, patekęs į vadovėlį ar chrestomatiją, pradeda atlikti prievartos vaidmenį. Nesakau, kad būti chrestomatijoje iš principo yra blogai. Buvimas vienoje ar kitoje vietoje nieko nereiškia, reikšmingas yra tik kuriamas santykis. Su kūriniu yra sukuriama daugybė distancijos formų, tik, ginkdie, ne ką jis reiškia man, ne kaip aš jį supratau, o būtinai įtikinti visuotinių stabų egzistavimu. Tiesa tokia, kad kūriniai tampa atstumiantys. Už savo santykį su kūriniu jis gauna pažymį. Brrr… kažkoks kanibalizmas. Jau geriau pasirinkti protingų frazių, ir pažymys geresnis, ir ne taip skaudės.
Ir jei jau į lietuvių literatūrą taip norisi žiūrėti kaip į faktą, o ne procesą, mokyklinius lietuvių literatūros vadovėlius geriau būtų vadinti lietuvių literatūros istorija. Bet manau, kad mes literatūra vis dar tikime ir ją suvokiame kaip procesą? Kurioje pusėje stosime – fakto ar proceso? Ar faktu tampa išsemtas, iki galo suvoktas, visomis interpretacijos galimybėmis išbandytas kūrinys? Bet kokiu atveju tai negarantuoja užtikrintos ateities. Faktas apskritai neturi ateities.
