„Langai” – į juvelyrikos pasaulį
Kristina Jokubavičienė
Klaipėdos dailės parodų rūmuose spalio pabaigoje atidaryta jubiliejinė Petro Balčiaus paro-da „Langai“ jau pasibaigė, tačiau ne vienas, ją aplankęs, tikiuosi, iki šiol nešiojasi įspūdį, kurį paliko ši ilgą kūrybos kelią reflektuojanti ekspozicija.
Kūrybos kraitė – kupina
P.Balčius – gerai žinomas metalo plastikos ir meninės juvelyrikos meistras, šiai kūrybos sričiai atidavęs per 40 metų. Nors retrospektyvinė paroda tilpo nedidelėje Parodų rūmų salėje, eksponatų skaičiumi ji buvo įspūdinga. O jei pridėtume autoriaus papuošalus, saugomus daugelio laimingų savininkių papuošalų dėžutėse, gautume išties kupiną kūrybos kraitę.
Dailininkas gimė 1938-aisiais rugsėjo 8-ąją Šiaulių apskrityje, Pakapės kaime. 1954–1959 metais mokėsi Telšių taikomosios dailės mokykloje. Baigęs ją ir dirbdamas Klaipėdos „Dailės“ kombinate, kūrė papuošalų, suvenyrų modelius etalonus, skirtus gamybai nedidelėmis serijomis. Kartu plėtojo ir veiklą meninės juvelyrikos srityje. Lietuvos dailininkų sąjungos narys nuo 1967-ųjų P.Balčius yra dalyvavęs daugelyje juvelyrikos parodų šalyje ir už jos ribų, jo darbų turi įsigiję Lietuvos ir užsienio muziejai, privatūs asmenys.
Skambūs kontrastai
Parodoje buvo atspindėtos visos P.Balčiaus kūrybos sritys. Vieni iš pirmųjų darbų, kalinėto vario kompozicijos („M.K.Čiurlionis”, 1970, „Jūra”, „Motina” ir „Madona”, 1972), stilistika bei motyvais priminė gana intensyviai septintajame dešimtmetyje Lietuvoje eksploatuotą ir populiarią metalo plastikos rūšį. Bent keliuose dar-buose pasikartojo miestiečiams gerai pažįstamas fontano „Laivelis“, nuo 1974-ųjų stovėjusio prie „Meridiano“, motyvas.
Mažosios plastikos kompozicijose P.Balčius dažniausiai jungia medį ir metalą, joms suteikdamas monumentalias formas, analogiškas mažajai liaudies architektūrai. Šią savo kūrybos savybę akcentuoja ir pats autorius, teigdamas, kad jo kūryboje dažnai išryškėja kultūros paveldo ir etnografiniai motyvai.
Panašių motyvų apsčiai randame ir juvelyriniuose darbuose – sagėse, kaklo papuošaluose. Nors dauguma jų eksponuoti be jų sukūrimo datų, formų kaitoje buvo galima atsekti bendrąsias XX amžiaus paskutiniųjų dešimtmečių lietuvių juvelyrikos tendencijas.
Paradoksalu, bet aktualiausiai parodoje nuskambėjo septintąjį dešimtmetį sukurtų papuošalų minimalizmas ir lakoniškumas, grubios formos ir smulkaus dekoro, ažūro ir masės kontrastai.
Universaliai neutralūs
Aštuntąjį dešimtmetį P.Balčius daugiausia kūrė papuošalus iš gintaro, jį jungdamas su sidabru, melchioru, suteikdamas jiems įmantresnę raišką, detalizuodamas. Praėjus puošmenų su gintaru madai, jį, kaip vyraujančią papuošalo dalį, išstūmė pusiau brangūs akmenys, derinami su metalu. Parodoje tokio tipo papuošalų buvo eksponuota daugiausiai.
Pamažu nusistovėjo autoriui būdingas simetriško, geometrinių formų papuošalo stilius. Tokie papuošalai universaliai neutralūs, o jais puoštis galėtų ir veikli, griežtoko stiliaus atstovė, ir romantiška, krašto senovės ar archainių kultūrų ženklus vertinanti asmenybė.
Formos požiūriu P.Balčiaus papuošalai nėra įmantrūs ar skirtingi. Jie pasižymi santūria estetika, funkcionalumu. Dažniausiai vyrauja geometrinis sprendimas, trikampio ar lenkto stačiakampio formos plokštumoje kruopščiai komponuojami skirtingų konfigūracijų, tekstūrų ir spalvų akmenys. Šio dailininko papuošalams būdingi išraiškingi spalviniai deriniai, atlikimo meistriškumas, stabili lygių paviršių ir smulkiu reljefu užpildytų dalių pusiausvyra. Jubiliejinė paroda atskleidė, kad dailininko kūryboje vyrauja tradicinė juvelyrikos linija, nors… Žaismingai eklektiškos sagės su auksinėmis monetomis smagiai suardė respektabilų parodos toną.
