Lėliški žaidimai su angelais
 |
| Scenos iš režisierės G.Radvilavičiūtės naujo spektaklio “Angelų pasakos” Klaipėdos lėlių teatre. Darijos Vasiliauskienės nuotrauka |
Salomėja Burneikaitė
Nors ir klajokliškai gyvendamas, Klaipėdos lėlių teatras lapkričio 6-ąją pakvietė klaipėdiečius jau į antrąją šiais metais premjerą. Naująjį spektaklį „Angelų pasakos“ režisierė Gintarė Radvilavičiūtė kūrė įkvėpta Vytauto V. Landsbergio to paties pavadinimo knygelės ir pavadino lėliškomis improvizacijomis visai šeimai.
Šis spektaklis – jau penktasis jaunos menininkės kūrybinis darbas. Po vieną spektaklį G.Radvilavičiūtė statė Kauno lėlių ir Vilniaus Jaunimo teatruose, tačiau galima matyti, kad dirbti su Klaipėdos lėlių teatro trupe jai yra maloniausia. Ir nenuostabu, nes „Vienintelę“, „Vištytę ir gaidelį“ bei „Angelų pasakas“ jai teko laimė kurti su bendraminčiais, žmonėmis, suprantančiais savo režisierę iš žvilgsnio, pusės žodžio ar menkos užuominos. Tada ir improvizuoti galima.
Žiūrovai jau laukia
Šis sezonas Klaipėdos lėlių teatrui, kaip ir jo meno vadovei Gintarei Radvilavičiūtei, – tik antras. Daugiau kaip 10 metų žiūrovai pažinojo lėlių teatrą „KU-KŪ“, kuris, išaugęs Klaipėdos universitete, pakeitė savo pavidalą. Gintarės dėstytojos Jūratės Januškevičiūtės suburtas kolektyvas sustiprėjo, pasipildė jaunomis kūrybinėmis pajėgomis ir tęsia kūrybinį darbą jau kaip Klaipėdos lėlių teatras. Turėjau tai paaiškinti, nes į klausimą – kur dingo lėlių teatras „KU-KŪ“? – tenka atsakinėti nuolat. Jaunimas, dabar sudarantis Klaipėdos lėlių teatro branduolį, tęsia J.Januškevičiūtės teatro idėją – eksperimentuoja, ieško naujų lėlių teatro meninės kalbos būdų, stengiasi būti šiuolaikiškas, įdomus ne tik vaikams, bet ir suaugusiems.
Spektaklio „Angelų pasakos“ premjera vyko Klaipėdos savivaldybės kultūros centro Žvejų rūmų Teatro salėje. Šiame didžiuliame pastate šiuo metu glaudžiasi Klaipėdos lėlių teatras. Paskirtas premjeros laikas kėlė nerimą kolektyvui. Spektaklis vyko moksleivių atostogų metu, todėl tikėtasi, kad žiūrovų ateis kur kas mažiau. Bet jų prisirinko beveik pilna teatro salė. Te neįsižeidžia kolegos iš Muzikinio ir Dramos teatrų, bet keletas žiūrovų prisipažino, kad tądien „Angelų pasakas“ pasirinko neatsitiktinai: į kitą teatrą galima bus nueiti ir vėliau, nes šie teatrai dirba stabiliai, o Klaipėdos lėlių teatro spektaklį galima ir pražiopsoti… Taigi Klaipėdos lėlių teatras jau turi savo žiūrovą ir labai tuo didžiuojasi.
Ne inscenizacija
Inscenizacijos tikėjosi visi, kurie prieš ateidami į spektaklį buvo skaitę Vytauto V. Landsbergio knygelę „Angelų pasakos“. Bet atsitiko kitaip. „Tikrajame“ teatre jau nenustembame pamatę literatūros kūrinio inspiruotą režisieriaus viziją. O spektakliuose vaikams vis dar tikimės išvysti labai konkrečią literatūros kūrinio inscenizaciją. Šiuo atveju spektaklio kūrėjai programėlėje pagarbiai nurodė, kad „Angelų pasakos“ – tai lėliškos improvizacijos pagal V. V. Landsbergį. Iš tiesų jo pasakos nepaprastai traukia teatro žmones. Dėl keisto slėpinio jos prašyte prašosi į sceną. Tekstus, parašytus lyg ir vaikams, mielai skaito ne tik jie, o teatralai tas istorijas, pradedant „Rudnosiuko istorijomis“, „Obuolių pasakomis“ ir baigiant „Pelyte Zita“, nuolat bando pritaikyti scenai. Ne išimtis ir „Angelų pasakos“. Su įdomumu perskaičiau šią knygelę ir stebėjau, kaip Gintarės žaidimai pagal V. V. Landsbergį tampa nauja pasaka.
Jei knygelės autoriaus idėja buvo priminti mums apie dvasingąjį pasaulį, tai spektaklis žaismingai pokalbį šia tema tęsia. Angelai Mykolas ir Gabrielius veikia ir knygelėje, ir spektaklyje. Dera priminti, kad autorius puikiai pažįsta lėlių teatro meninę kalbą ir pats ją naudoja savo spektakliuose. Gal todėl ir G.Radvilavičiūtei buvo drąsu lėliškai žaisti su jo angelais.
Nesislepia už širmos
Spektaklis „Angelų pasakos“ atvirai pavadintas lėliškomis improvizacijomis visai šeimai. Ar jos kažkuo turėtų skirtis nuo lėlių teatro vaikams? Skirtumų galima aptikti, nes šiuolaikiniame lėlių teatre veikia ne tik įprastos vienos ar kitos konstrukcijos lėlės. Dažnai aktoriai visai nesislėpdami už tradicinės širmos tiesiog manipuliuoja pažįstamais daiktais, jų fragmentais ar vizualiniais objektais ir kuria naujas plastines formas, perteikiančias mums metaforišką lėliškų pavidalų prasmę. Lėliškumą galime suvokti kaip mąstymo būdą, o jis būdingas ne tik lėlininkams.
Naujajame spektaklyje „Angelų pasakos“ veikia trys jaunos aktorės – Aušra Daukantaitė, Renata Kutaitė ir Vida Narveišytė. Jos, padedamos režisierės, tiesiog žaidžia angelus Mykolą ir Gabrielių, kurie berniukui Tomui sukuria istoriją, padedančią atpažinti savo ir kitų jausmus. Kad ir apie jo paties mamą, kuri iš tiesų negali būti bloga.
Žaidžiantys angelai neturi realių kūnų. Jų pavidalai atsiranda vien tik lėlės galvutę sujungus su nuogomis aktorių kojomis, nes kiti personažai kuriami naudojant vien butaforines detales. Tiesa, dar angelai turi labai tvirtai pritaisytas aureoles, be kurių nebūtų atpažįstami.
Ištirpsta spektaklyje
Melsvai žalsva dekoracijų bei kostiumų su gobtuvais spalva primena operacinę ir maskuoja realius aktorių kūnus. Ši sterilumo asociacija nepalieka vietos erotikai, o improvizuotiems angelams suteikia sakralumo. Jie tiesiog ištirpsta spektaklyje, mažyliui Tomui susipykus su mama, o vėliau įvairiais „netikrų mamų“ pavidalais „parveda“ berniuką atgal pas brangiausią žmogų.
Atrodo, kad „Angelų pasakose“ lėlių teatrą žaidžia ne tik spektaklio kūrėjos, bet ir jo personažai. Pvz., angelai nuobodžiaudami paragauja cukraus tiesiog iš cukrinės ir taip įjunksta, kad sustoja tik vienam iš jų parodžius pirštininę lėlytę-velniuką. Arba turguje prekeivis berniukui bandantis įpiršti vietoje „mamos“ lėlę, panašią į Barbę, pirmiausiai pasiūlo pirštininę lėlytę-kiškutį.
Žaismingas „Angelų pasakų“ lėliškumas yra motyvuotas. Tikra netikra šiame spektaklyje, kaip ir gera bloga gyvenime, yra visai šalia.
Įdomu buvo stebėti ne tik sceną, bet ir žiūrovus, matyti, kaip suaugusieji tyliai nustemba šypsodamiesi, o mažyliai sukikena, atpažindami gyvenimiškas situacijas. Panašu, kad lėliškos teatrinės improvizacijos visai šeimai, išaugintos iki spektaklio, nepabosta, o kai kuriuos net paskatina ieškoti Vytauto V. Landsbergio knygelės „Angelų pasakos“ ir paskaityti, kaip viskas buvo iš tiesų.
