Lėlių teatro scenoje šėlo… stichijos
 |
| Scenos iš Klaipėdos lėlių tetro edukacinio projekto “Judėjimas”. Iš nedidelio rutulio ir kelių ilgų siaurų juostų žiūrovų akivaizdoje gimė rankas, kojas, visą kūną įvairiomis kryptimis sukiojantys, juokingai stripinėjantys žmogeliukai. Aktorių rankose audeklas pulsavo, lėtai leidosi žemyn ar kilo į viršų, sukurdamas tai audringos jūros, tai beribės erdvės įspūdį. Darijos Vasiliauskienės nuotraukos |
Jūratė Grigaitienė
Klaipėdos lėlių teatro naujausias kūrinys – edukacinis projektas „Judėjimas“ – traukia dėmesį netradiciškumu ir eksperimentiniais ieškojimais.
Gimė iš etiudų
Spektaklį režisavo Gintarė Radvilavičiūtė, vaidino teatro aktoriai ir Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Režisūros katedros lėlių teatro specializacijos studentai (kurso vadovas lektorius Linas Zubė).
Tai jau ketvirtas jaunos režisierės kūrybinis darbas Klaipėdos lėlių teatre ir antroji premjera šį pusmetį.
Spektaklis eksperimentinis ir netradicinis keliais aspektais. Pirma, vaidinimas vyko ne teatro scenoje, kaip įprasta, o didžiuliame Žvejų kultūros rūmų fojė. Antra, visiškai atsisakyta verbalinio teksto, skambėjo tik muzika, o pirmieji žiūrovai buvo kurčnebyliai, labai gyvai ir emocingai reagavę į tai, kas vyksta vaidinimo aikštelėje.
Nebuvo spektaklyje ir tradiciškai suvokiamų lėlių, o tik įvairūs daiktai, skirtingų faktūrų judantys objektai. Lėlininkas L.Zubė kalbėjo, kad spektaklis gimė etiudų pagrindu. Studentai gavo kūrybinę užduotį – parengti etiudą, kuriame atsiskleistų netikėčiausios pasirinkto daikto ar objekto savybės.
Audeklas virto paukšte
Iš tiesų spektaklyje kai kurių daiktų/objektų pasaulis išplėtotas maksimaliai. Režisierė ir aktoriai išradingai žaidžia žemės, vandens, oro ir ugnies stichijų temomis. Tiesa, proporcijos nėra idealiai išlaikytos, nes daugiausia dėmesio skiriama oro ir vandens stichijoms.
Pavyzdžiui, spektaklio pradžioje palubėje pakibęs balto audeklo gabalas netikėtai pradeda judėti, virsdamas į paukštę dideliais sparnais ar tolumoje boluojančią burę. Audeklas pulsuoja, lėtai leidžiasi žemyn ar kyla į viršų, sukurdamas beribės erdvės įspūdį. Vėliau didysis audeklas tarsi pasidalija į daug mažų, vienodo dydžio audeklo atraižėlių, kurios tvarkingai sukabintos ant dviejų ilgų virvių. Jos, sinchroniškai virpėdamos, judėdamos erdvėje pirmyn ir atgal, sukuria tam tikrą konfliktą. Kurį laiką aktyviai vyksta nebyli lygiagrečiai ant virvių sukabintų atraižėlių komunikacija. Intriga kyla, kai atraižėlių centre netikėtai atsiranda įvairių dydžių ir formų skylės. Įdėmus žiūrovas, sėdintis šalia, suabejojo ar tai iškirptos skylės, ar tiesiog tamsios dėmės. Užsiplieskia konfliktas tarp dviejų eilėmis tvarkingai sukabintų baltų ir skylėtų/dėmėtų atraižėlių. Galų gale tarsi po sunkaus mūšio scenoje lieka boluoti vieniša atraiža.
Įdomūs ieškojimai su nedideliu rutuliu ir keliomis ilgomis siauromis juostomis. Žiūrovų akivaizdoje gimsta rankas, kojas, visą kūną įvairiomis kryptimis sukiojantys, juokingai stripinėjantys žmogeliukai. Judanti lėlė pranoksta gyvą aktorių, nes tokių akrobatinių triukų negalėtų atlikti net lanksčiausias cirko artistas.
Suprato be žodžių
Netikėti atrodė etiudai su tampomu audeklu. Aktoriai, atsidūrę tampraus audeklo viduje, priminė judantį kūdikį motinos įsčiose, o gal dinamišką ugnies šokį. Spektaklyje apstu ženklų, simbolių, kuriuos šifruojant reikia gerokai pažadinti savo vaizduotę ir jausmus. Juolab kad spektaklyje neištariamas nė vienas žodis. Kulminacija pasiekiama kuriant vandens stichiją su didžiuliu peršviečiamu audeklu, patiestu ant žemės. Keturi aktoriai tarsi magai pradeda nuo vos juntamo subtilaus virpėjimo, kuris po truputį įsilinguoja, įsisiūbuoja, virsdamas nepaprasto grožio audringa jūra. Sukuriama spalvinga ir jaudinanti didelių ir mažų bangelių paletė.
Spektaklyje stebina aktorių susiklausymas, sinchroniškumas, ansambliškumas, nors patys scenoje beveik nepasirodo, užleisdami vietą daiktams. Lėlininkai nesusipainioja tarp daugybės tampomų virvių ir virvelių, nepasiklysta sudėtinguose daiktų ir objektų judėjimo labirintuose. Aktoriai spektaklyje dirba kaip viena darni komanda, supranta vienas kitą be žodžių, kaip ir tie likimo nuskriausti, bet nepalaužti jaunieji žiūrovai.
Tiesa, žiūrovai vaidinime pasigedo aiškesnės dramaturginės siužeto linijos, gilesnės minties, idėjos bei atskirus etiudus vienijančios jungiamosios grandies. Įdomūs atskiri etiudai, ieškojimai, netikėtos daiktų formos, objektų judėjimas erdvėje, bet pasakyti apie ką konkrečiai spektaklis, dar sunku. Tiesiog sukurtas puikus vizualinis reginys, atskleistos netikėtos skirtingų faktūrų daiktų charakteristikos. Manyčiau, naujai premjerai pritrūko užbaigtumo, temos ir idėjos aiškumo, o gal tiesiog laiko. Spektaklis „Judėjimas“ puiki paraiška tolimesniems ieškojimams keturių stichijų tema.
