Lengva, lyriška, tekstiliška

Lengva, lyriška, tekstiliška

Ignas Kazakevičius

Dalios Kirkutienės tapybos paroda, iki gruodžio pabaigos veikianti Klaipėdos koncertų salėje, inspiravo mintis apie debiutą – kur jis prasideda ir baigiasi ir kas po to…

Dalios Kirkutienės paveikslai „Kilimas“, „Lotosai“, „Restauracija“.

Pirmoji – proveržis

Lankydamasis debiutinėse menininkų parodose pastebiu įdomius skirtumus. Debiutas tik prasideda pirmąja paroda, tačiau ja nesibaigia.

Mažiausiai penkias parodas galima laikyti debiutinėmis.

Pirmosiose dažniausiai dominuoja jausmai ir emocijos. Tai srovė, proveržis, tikėjimas, sumišęs su naivumu, džiaugsmo šūksnis, kad štai aš esu. Esu jau, dabar, šiandien… Pirmoji paroda – tai gimtadienis, kai visi spėlioja, į ką tasai kūdikis panašus…

Pirmojoje parodoje kūrinys veja kūrinį – nemaža jų yra hiperbolizuotos pirmųjų pavykusių kūrinių dvasinės įseserės ir įbroliai. Tačiau visuma lengva, laisva ir nepretenzinga.

Dailininkas dar klausosi kitų patarimų, noriai išklauso komplimentus ir pastabas. Visi jam linki tučtuojau suruošti antrąją.

Neapsigaukite, jūsų laukia sunkus kelias. Ieškoti savęs. Baisiau, klaikiau ir įdomiau negali būti. Nieko nėra įdomiau.

Gaila, kad tai nepelningas užsiėmimas… Tačiau menu galite pramušti abejingumo šarvus žmonėse. Vien dėl to verta surengti antrąją parodą.

Antroji paroda dažniausiai esti fragmentiška, susiskaidžiusi į pastebėjimus, stabtelėjimus, paknaisiojimus čia ir ten – kitame darže, ir pirmosios parodos aruoduose. Ir jei antroji bus tokia, kaip ir pirmoji, tai vargas stojusiam meno arimuosna. Jis taip ir ars tarsi jautis ir niekuomet nepažvelgs į dangų pažadėtą.

Todėl antroji paroda turi būti kitokia, ji tiesiog privalo parodyti menininko abejones, blaškymąsi, pasirinkimo variantus ir atskleisti jo galimybes.

Antrasis debiutas

Antrojoje D.Kirkutienės parodoje pastebimos apčiuopiamesnių turinio ir formos sąsajų paieškos. Peizažas, suplokštinti interjero daiktai, abstrakcijos.

Žanro užuomazgos paklūsta optinei paveikslų struktūrai, kuri čia „išlenda į pirmąjį planą“ ir už jos formuojasi daiktų pasaulis arba objektai suformuojami prieš ją, joje, su ja.

Vizualinis atstumas tarp pirmo ir antro planų labai nedidelis. Toks, kokiame pakanka vietos dailininkės fantazijai. Be abejo, eksperimentuojant su forma, kitoje parodoje tą atstumą teks plėsti.

Formą paminėjau todėl, kad keliuose darbuose pastebėjau tekstilinio inkliuzo imitaciją (D.Kirkutienė yra baigusi dailiosios tekstilės mokslus – aut. past.), labai ryškias optines idėjas tiek komponuojant, tiek pasirenkant tapybos „kampą“ .

D.Kirkutienė renkasi plokštumą, kaip ir sąlyginėje tekstilėje (gobelenas, faktūra, ornamentų pynė – visa prasideda nuo audimo), kuri dabar ženkliai keičia orientyrus erdvinio meno ir kitų medžiagų imitacijos link.

Ar D.Kirkutienė sąmoningai imituoja erdvines struktūras, audinio raštus, lengvumą ir visa tai, kas būdinga tekstilei? Iš šios dailės šakos autorė skolinasi minimumą, o kūrinio detales išplečia iki maksimumo ir kameriškumą priešpastato menamam dideliam formatui. O gal tiesiog rado būdą kalbėti spalvos ploteliais, akimirkomis, užuominomis į panoramą.

Akivaizdu, jog menininkė mąsto, kankinasi, nerimsta. Akivaizdu ir tai, kad sulauksime ir trečiosios parodos.

Bent jau jai menininkė surado stilių. Įdomu, prie kokio objekto, žanro, temos ji prisiriš? Ar prisiriš?

by admin