Libanas – my love, mon amour
Ugnė Barauskaitė
Penktoji diena. Sirija
Pamiegojom kelias valandas – ir vėl į kelią. Irina lieka namie, jai tenka kosminė užduotis – visus lagaminus nugabenti į Safrą. O mes – į Damaską.
Pasienyje galima prisižiūrėti įdomių vaizdų. Štai berniukas, gal trylikos metų, girdo senelį kava. Iš termoso. Ir vis apkabina, paglėbesčiuoja. Paskui pamato mūsų autobusiuką – ir daug prisiplojusių veidukų viduje. Anūkas kumšteli, senelis atsisuka ir… o čia gi dailios ponios, kai kurios net šviesiaplaukės! Senelioko antakėliai tik vikst vikst. Akys žybt.
O mes kad leipstam juokais, kad kikenam, kad raustam – lyg tai būtų mažų mažiausiai Marijonas Mikutavičius savo geriausiais laikais.
Vėliau ne kartą kalbėjome, kodėl libaniečiai tokie šilti ir jaukūs žmonės. Gal dėl to, kad kiekvieną šeimą palietė karas, todėl dabar visi džiaugiasi taikiomis dienomis ir saule? Bet juk Lietuvoje irgi kiekvieną šeimą palietė okupacija, trėmimai ir KGB teroras. Bet mes praskydom, susmulkėjom, tapom kerštingi ir įtarūs. Jų seneliukai šypso ir žybsi akimis, o mūsiškiai kažkaip susisuka, susitraukia, susimeta į kupras. Tokie nustekenti, apstumdyti. Nykstamai mažų pensijų ir visa apimančio jaunystės kulto aukos… O čia moteris yra moteris, vyras yra vyras. Nepaisant to, kiek metų ir dantų jie turi.
Pagaliau persiritam į Sirijos pusę. Vaizdas visai kitas. Žmonės niūrūs, šypsenų mažai. Moterys vilki kažką panašaus į lietpalčius, avi aukštakulnes šliures. Vyrai su tradiciniais arabiškais riestainiais ir skarelėmis. Tualetas mokamas ir nešvarus. Užrašų angliškai beveik nėra, išskyrus „No smoking“, bet kas antras įėjęs vidun prisidega cigaretę. Gal, sakau, čia tik užsieniečiams no smoking, o arabiškai rašo: smoking kuo dažniau?
Pasienyje stringam ilgam: mes ir du lenkučiai. Vienas piktas ilganosis, panašus į liesą varną, o kitas visai draugiškas, Michal vardu. Marytė nieko nelaukusi sukonstravo sakinį: „Zaprošamy… do našego… e… samochodu!“ Po kelių valandų praktikos jų pusėje jau girdėjus nenutrūkstamas pše pše. Nes matot, Marytė tokia jau yra: kai pradeda kalbėti, tai niekada nesiliauja. Jai nesunku.
Viršininkas atėjo po pusvalandžio. Ilgai gėrė kavą ir skaitė laikraštį. O paskui ėmė aiškintis su kitu viršininku, kuris iš jų svarbesnis. Mūsų pakeleiviai iš labiau suprantamų šalių atsisveikino, palinkėjo sėkmės ir išvažiavo. Buvome paliktos su vairuotoju, o tasai pradžioje nė angliškai nekalbėjo. Bet sėdėjom tiek, kad galiausiai prašneko.
Kai po kelių valandų pasiekėm Damaską, grupė – netgi piktieji prancūzai – mus pasitiko ovacijomis ir aplodismentais. Tuo pačiu prilipdė savotišką etiketę: tos lietuvės, kurių amžinai reikia laukti. Nors laukė čia neilgai, lygiai vieną kavos puoduką. Mat jie nuo sienos iki Damasko važiavo itin lėtai, o mes – itin greitai.
Linksmas baltadantis siras nuvedė mus į Nacionalinį muziejų. Pirmiausia žemėlapyje parodė buvusią Sirijos didybę ir čia pat žaviai susiginčijo su libanietėmis dėl to, kas išrado pirmąją abėcėlę. Libanietės tvirtino, kad jos, siras rodė pirštu į save. Na, ugaritų abėcėlė, naudota Sirijos teritorijoje, siekia XV amžių pr. Kr., o finikiečių raidynas, naudotas Libano žemėje, datuojamas XII amžiumi pr. Kr. Kad nebūtų painiavos, pabrėšiu, kad čia kalbama apie raidyną, o ne daiktus ar reiškinius žyminčius hieroglifus, kurie buvo sugalvoti dar senovės Egipte maždaug XX amžiuje pr. Kr.
Vieną tokį „raštelį“ teko ir paliesti. Galinga energetika!
Apžiūrėjus muziejų prasideda nuotykiai. Baltadantis klausia, ar kuris mūsų negalėtų duoti interviu Sirijos televizijai. Angliškai reiktų papasakot, kaip mums čia patinka ir panašiai. Kadangi norinčių neatsirado, interviu daviau aš. Tiesa, televiziniu žargonu tai buvo ne interviu, o stand-up‘as. Paaiškinu: interviu metu būna klausimai ir atsakymai, o tas kitas variantas – kai stovi kaip asilas su mikrofonu rankoje ir vienas pats kalbiesi su kamera. Nes korespondentės nemokėjo angliškai, o aš (koks netikėtumas!) vis dar nemokėjau arabiškai. Tad gidas mane informavo, ką reikia pakalbėt, ir nuėjo sau. Viską susakiau kaip liepta: vardas pavardė, atvykau iš ten, man čia labai patinka. Dar prisiminiau, kad mėgstu siriškus saldumynus, ir pamelavau, kad Vilniuje jų valgau iki soties (deja, ne – rupūčke, kokie brangūs). Tada arabiškosios žurnalistės bandė paaiškinti, ką dar turiu pasakyt, ir mums niekaip nesisekė, kol galiausiai jų pasąmonė iššovė raktinį žodį: safe. Suprask, ar man Sirijoj saugu. O ką aš žinau? Muziejuj visai neblogai. Gatvėj dar nebuvau. Tai sumaliau šitaip: širdy aš jaučiu – saugu. Kad labiau įtikinčiau, paaiškinau tarptautine kalba – pridėjau ranką prie širdies.
Procesą įamžino ne tik vietos atstovai, bet ir užjūrio delegacija iš Lietuvos. Neslėpsiu, buvo smagu.
O paskui mudu su operatoriumi puikiai pabendravome dar viena tarptautine – televizijos – kalba. Jis mostelėjo ranka į mane, paskui pamakalavo ratais ore. Aš viską supratau (dengimai!) – ir padariau kaip liepta: ilgai ir nuobodžiai apžiūrinėjau mozaiką ant sienos, tada sukau ratus aplink mozaiką ant grindų, žavėjausi jų spalvų įvairove (ruda ir balta), įėjau į kadrą, išėjau iš kadro…
Pagaliau išsvajotasis momentas: įleido į Damasko turgų. Vienai valandai. Moteris su poreikiais ir pinigais – vienai valandai!!! Į turgų, kurio galybė, platybė neaprašoma ir neišmatuojama, o dėl vieno daikto tenka derėtis mažiausiai dešimt minučių!!!
Kultinis epizodas. Parduotuvėlė turgaus pakrašty. Tokia kaip visos: mažutė, siaura, panaši į rankovę. Viduje tylu, ramu ir tuščia. Pardavėjas dėsto šalikus. Iš vienos krūvelės paima, sulanksto – lėtai padeda į kitą. Kur skubėt? – visa diena prieš akis, o ir visas gyvenimas.
Tuo metu pro šalį einam mes. Pirmiausia iškabintus šalikus tik brūkštelim delnais: švelnu. Paskui sustojam ir pačiupinėjam. O tada jau supratam, kad tai yra paskutinis šansas gauti šaliką Damaske.
Na ir užvirė! Regina tempia vieną, bet jis nepasiduoda – pasirodo, iš kitos pusės jį lupa Onutė. Tada ši metasi prie kito šaliko, bet suabejoja, ar tinka spalva.
– Pridėk prie veido, – sakau ir žiūriu primerkta akim.
– Tinka, tinka, oi, kaip gražu, – patikina kitos.
Tačiau Onutė dvejoja, abejoja ir murma. Neturim mes laiko tokiems dalykams, todėl sakau:
– Jeigu tu neimi, tada imu aš.
Suveikia stebuklingai.
– Imu! – nukerta Onutė, aš patyliukais kikenu į kumštį. Geras manevras, išbandytas.
Tuo metu pardavėjas vis dar dėsto viduje. Laikykis, mes ateinam!
Six dollars. Šeši? – labiau teigia, nei klausia Onutė. Konkreti jinai tokia, man patinka.
No no, ten. Dešimt, – bando prieštarauti pardavėjas.
– Ok, tada bus penki. Five, – vieningai nusprendžia likusios.
Kelias minutes parduotuvės rankovėj siaučia uraganas: tai, kas pakabinta, tempiama žemyn, kas buvo sudėta į maišelius – ištraukiama, o kas palaida – sudedama. Pačios pasakėm kainą, pačios nusiderėjom, pačios sumokėjom ir grąžą pasiėmėm. Ir viskas labai greitai. O siautulio epicentre – baltaplaukė Ligita ir į druskos stulpą sustingęs pardavėjas. Žiūri išsižiojęs, o maišelio su šaliku neatiduoda. Rankos neklauso. Tai diena išpuolė žmogui, ką!
Pasivejam grupę, žiūrim – fotografuojasi. Mes tik šast, ir jau kadre. Įrodyk dabar, kad mūsų čia nebuvo. Mes ne tos lietuvės, kurių amžinai reikia laukti. Mes lietuvės, kurios lekia kaip uraganas!
Galiausiai atsisveikinam su linksmuoju gidu, išmetam jį kažkur pakeliui (regis, pas uošvę) ir važiuojam toliau. Šįkart Sirijos pasienyje apsisukom greitai. Tai, kad išvažiuojant reikia susimokėti, mes žinome. Berods, 25 dolerius. Tačiau autobusiukan kyšteli galva ir paaiškina, kad reikia susimokėti dar po 20 dolerių papildomai. Esą pasieniečiai patyrė labai daug rūpesčių – skambino į Lietuvos ambasadą aiškintis, kas mes tokios. Dėl kiekvienos vis skambino – ir vis aiškinosi, kaskart prakalbėdami po 20 dolerių. Privaloma tvarka susimoka ir lenkai, nors kaži, ar Lietuvos ambasada jiems taip smarkiai padėjo.
Kažkoks tipas nužvelgė mūsų autobusiuką ir vairuotojo klausia: „Ką čia veži, kas tokios?“. „Artistės,“ – sako tas. Pasienietis nustemba: „Ar visos?..“
Juoko buvo – tris dienas! Taip taip, mes – labai didelės artistės. Štai kiek cirkų prikrečiam. Ko vertas vien toks dialogas:
Bet aš nesuprantu, kaip jie žino, kur ta Meka? – svarsto Marytė.
– Matai, Maryte, – kažkuri atsako, – kai tu nuvažiuoji į kaimą, tai visada žinai, į kurią pusę Vilnius. Taip ir čia…
Ak, ilga kaip šimtmečiai diena. Jau tamsu, o prieš akis – ilga kelionė per kopas.
Taip knygų bei filmų pavadinimais galėčiau rašyti ir rašyti!
Keliaujame į viešbutį Safroje, kur šiandien mūsų laukia Irina su lagaminais, o rytoj – netgi pliažas. Kaip angliškai kalbantis asmuo sėdžiu taksi priekyje. Kitos merginos sukrinta ant galinės sėdynės. Paprašau muzikos. Vairuotojas paslaugiai įjungia („no no, Arabic music, please!“), ir mes iš paskutiniųjų dar bandom pašokti viršutinėmis kūno dalimis, bet galiausiai nuovargis priveikia: galinė sėdynė užmiega, aš vos vos tingiai plasnoju riešais, tik vairuotojas pliaukši per vairą ir patyliukais dainuoja su radiju kartu.
Taip atvažiuojame į Safrą.
Tuo metu jau pusė vienuoliktos vakaro, vietos prekybos centras nedirba (na taip, ne sostinė, ne Beirutas!), o mums su Ligita cigarečių reikia.
Atvirai pasakius, pirmąją dieną manęs niekas nebūtų išvaręs po naktines užeigas cigarečių. Buvom prigąsdintos: musulmonų kraštas, griežtos taisyklės, nieko nedaryk, niekur neišsišok. Pradžioje taip ir darėme: visur vaikščiojom būreliu, susikibusios po dvi ar tris, o aš net krepšį nešiau po striuke – o maža ką. Tačiau galiausiai atsimerkėm ir apsidairėm: pats normaliausias kraštas. Daugeliu požiūriu kur kas „normalesnis“ nei mūsų.
Parduotuvėlę radom. Lauke – daržovės ir vaisiai, viduje keli žmonės sėdi, kavą iš mažų puodeliukų geria. Prie kasos sėdi dviese. Po kurio laiko jauniklis neiškenčia ir šypsodamas klausia: tai iš kur jūs? „Iš Lietuvos“, – sakom mes. Solidaus amžiaus vyriškis, atsilošęs kėdėje, šypso į ūsą: o, taip, žinom, žinom – Lietuva. „Na, na, – galvoju, – ir ką jau tu žinai, savo kaime sėdėdamas“.
–Yes, I know, Vilnius, Kaunas, – sako jis, o paskui pribloškia galutinai, – but Kaunas is more romantic. Kaunas romantiškesnis…
Aš jau nesiėmiau klausinėt, ką jis tam Kaune taip romantiškai veikė! Išpūčiau akis ir tiek. Vyrai palinkėjo mums gero vakaro ir paragino užsukti dažniau. Welcome to Lebanon!
(Tęsinys. Pradžia GL, 20011 11 24, 2012 02 02, 2012 02 23)
