Lietuviams apie Izraelį
 |
| G. Drukteinis. Izraelis, žydų valstybė. Vilnius, 2005, „Artlora“. |
Vytautas Toleikis
2005 metais leidyklos „Artlora“ išleista pirmoji lietuvių kalba Izraelio valstybės istorija išties neeilinis įvykis Lietuvos kultūriniame bei politiniame gyvenime. Neeilinis, nes apie Izraelio valstybę Lietuvos visuomenė tegali susidaryti savo nuomonę nebent tik iš žiniasklaidos, kuri dažniausiai yra subjektyvi, be skrupulų retransliuojanti propalestinietiškas klišes iš Europos spaudos ar televizijos kanalų. Vyresnioji karta dar šiek tiek prisimena 1972-ųjų antiizraelietišką propagandą, žiniasklaidos isteriją prieš besirengiančius emigruoti Lietuvos žydus bei tuo metu padažnėjusį buitinį antisemitizmą. Dar pridėkime šių dienų antisemitizmo proveržius po Izraelio valstybės aukštų politikų vizitų ir pamatysime unikalų kontekstą, kuriame ši knyga pasirodė.
Knygos autorius – ne akademinis istorikas, o pakankamai jaunas, daug pasaulio matęs, atviro galvojimo žurnalistas. Sąmoningai pasirašęs sudarytoju, o ne autoriumi, leidžia mums suprasti, kad ši iš esmės aukštųjų mokyklų vadovėlio formatą atitinkanti knyga yra kompiliacinis darbas. Beje, kaip ir dauguma pasaulyje rašomų istorijos vadovėlių. Kokie įvykiai akcentuojami, kaip jie interpretuojami ir yra esminiai kriterijai vertinant tokio pabūdžio knygas bei jų autorius. Reikia pasakyti, autoriaus interpretacija pakankamai objektyvi, geranoriška Izraeliui, netgi parašyta prosionistine dvasia. Nors autorius žydų neidealizuoja, arabai nedemonizuojami, simpatijos Izraelio valstybės kūrėjams jaučiamos.
Knyga plačios apimties, kone 480 puslapių, tiršta informacijos. Pradedama kone nuo biblijinių laikų, kiek pasisukus po viduramžius, švietimo epochą, plačiau sustojama prie sionizmo ištakų ir jų idėjų raidos. Nepraleidžiama progos užsiminti, kad vienas kitas istorijos herojus susijęs su Lietuva. Bet tai daroma vos pastebimai, paliekant pačiam skaitytojui plačiau pasidomėti. Tad didžiausią knygos dalį sudaro pasakojimas apie Aliją, nepriklausomybės kovas bei šalies įsitvirtinimą priešiškoje arabų šalių kaimynystėje. Istorija baigiama XX amžiaus pabaiga, dar iki J. Arafato mirties. Iš esmės tai šalies politinė ir karinė istorija. Visuomenės formavimasis, ypač kultūra, lieka giliame užribyje. Kaip pirmai knygai turbūt ir nebuvo kito kelio. Užtat skaitytojas ir be specialaus pasiruošimo gali šia knyga puikiai naudotis, juolab kad autorius daug dėmesio skiria tarptautinių įvykių apžvalgai, neaplenkė palestiniečių klausimo platesnės apžvalgos, įdėjo trumpą terminų ir santrumpų žodynėlį bei naudotos literatūros sąrašą. Galbūt terminų žodynas galėtų būti truputį platesnis, pasigedau istorinių įvykių chronologijos ar ryškesnių litvakiškų akcentų, bet tai nesumažina knygos vertės. Užvertus jos paskutinį puslapį norisi galvoti ne tik apie lietuvių ir žydų nacionalinių judėjimų, Lietuvos ir Izraelio valstybių kūrimosi paraleles, bet ir apie unikalią, neturinčią analogų pasaulio istorijoje Izraelio valstybės sukūrimo ir išsaugojimo istoriją, akivaizdžiai įrodančią, kad ne vien pasaulio didžiūnai ar totalitariniai režimai, o visų pirma tautos valia ir dvasios stiprybė gali nulemti jos ateitį.
