Lietuviška „5 dienų avantiūra“

Lietuviška „5 dienų avantiūra“

Ekrane – Eglė graikų karalienė, arba Prastas kino „popsas” užknisa juodai

Lietuvos kino kūrėjai rimtai nusprendė pažaisti populiariausius kino žanrus. „Nereikalingi žmonės“ pretendavo į sunkiasvorę dramą, „5 dienų avantiūra“ taikosi į pirmosios lietuviškos kriminalinės komedijos laurus.

Šiuolaikinių „benderių“ viltys

Naujoji „Tado Blindos“ versija turėtų būti nacionalinis istorinis epas. Prasidėjo įdomių kino bandymų metas, kuris gal kada net pirmąją lietuvišką siaubo juostą padovanos. Juk vietinės gamybos filmų poreikis auga kaip ant mielių. Tai patvirtina susidomėjimas televizijos serialais, nors kai kurių lygis verčia raudonuoti iš gėdos.

Ką gi, kažkas privalo imtis pradininkų dalios, klausytis kritikų sriūbavimų, pralaužinėti ledus, net jeigu galutinis rezultatas nevertas vadintis visaverčiu filmu. Už tai pagarba kiekvienam naujam bandymui, tebūnie tai ir blankus užsienio juostų pamėgdžiojimas. Todėl juostelę „būtina pamatyti“ reikia lipdyti ties visais šviežiais lietuviško kino produktais.

Hmmm… Kriminalinė komedija. Tarantino, Ritchie, žanras išbandytas nuo britų iki rusų. Apgavystės, aferos, apiplėšimai. Smulkios žuvelės, stambūs mafijozai. Staigūs siužeto posūkiai su pagrindiniu siurprizu pabaigoje. Tokią lengvą ir gudrią pramogą mes tikrai mėgstame. „Lūzeris“ tampa lyderiu, apgauna šilto ir šalto mačiusius gangsterius, dar smagiau, kai „išduria“ partnerį. Mažas žmogutis dingsta su dideliais pinigais. Lengva, skoninga, patrauklu. Saldainis akims. Yra net žmogėnų kasta, kuri kraustosi iš proto būtent dėl tokių siužetų. Pasikrauna energijos žiūrėdami į miklias herojų rankeles ir realybe virstančius fantastinius „ostapų benderių“ planus. Ar režisierius Žeraldas Povilaitis pateisina prisiekusių kino aferistų viltis?

Geri dalykai

Pirmiausia, kas krinta į akis, o tiksliau į ausis – nepriekaištingas garso takelis, kuris prašosi atskiro leidimo kompaktine plokštele. Ypač „vežanti“ yra titulinė kriminalinė muzikėlė, kuri be problemų „įsipaišytų“ į kokį „Oušeno tryliktuką“. Elegantiškas „popsas” taip pat verčia suklusti ir pasinerti į vaizdus. Na, o ironiška rokerių dainelė – vienas linksmiausių visos „5 dienų avantiūros“ epizodų. Žodžiu, muzikai atsipūtus galima rašyti tvirtą dešimtuką.

Operatoriaus darbas ir montažas patvirtina, kad mes pramogaujame, o ne vėl atsidūrėme pilkame, tuščių pauzių prisotintame lietuviškame standartiniame kine. Dinamiškų pritraukimų – atitraukimų, grei-to – lėto montažo, ritmo kaitaliojimo truputėlį trūksta, kita vertus – siužetas ne visur to reikalauja. Filmo spalvos sodrios, vaizdo kokybė puiki, jokios depresijos ar krizės nuotaikų. Vietų pasirinkimas taip pat turtingas ir spalvingas – viešbutis, klubas, kavinė, oro uostas, saulėlydžio nutviekstas paplūdimys. Nelietuviškas fonas. Gal kiek susidaro klaustrofobiškas įspūdis, nes nėra filmavimų lauke, beveik vien viduje.

Piktdžiugiškai smagu stebėti, kaip pramogų versle besisukantis Ž.Povilaitis su titanišku įkvėpimu šaiposi iš „žvaigdžių fabrikų“ ir „kelių į žvaigždes“. Net žvaigždės iš akių pasipila – režisierius išmano apie objektą, kurį parodijuoja.

Bet labiausiai džiuginantis faktas – aktoriniai darbai. Ypač smagiai nuteikia talentingas jaunimėlis, be perspausto dramatizavimo bendraujantis laisvai kaip realybėje, nesistengiantis nustebinti dirbtiniais charakteriais. Ir Judita Urnikytė, ir Dominykas Vaitiekūnas yra tikri atradimai. Nenuostabu, kad Eglė vienu žvilgsniu užburia talentų ieškotoją iš Graikijos Erosą. Jį vaidinantis Arvydas Dapšys puikiai susidoroja su savo personažo komiškumu, nors kai kur gal atrodo per daug karikatūriškai. Kristina Žaldokaitė ir Kirilas Glušajevas taip pat sukuria įdomius bei skirtingus personažus, beveik „neperlenkdami lazdos“. O štai Andžela Aleksandrovič balansuoja ties pervaidinimo riba. Todėl jos ir A.Dapšio duetai neretai nuslysta į pigoko lietuviško humoro laidų teritoriją.

Iš rusiško „blokbasterio“ „Brolis 2“ bei „Radioshow“ laidų sumiksuotas taksistas taip pat kelia daug abejonių, tačiau jas išsklaido aktorinis Donato Šimukausko meistriškumas, ne vienam žiūrovui išspaudžiantis lengvą kikenimą.

Blogi dalykai

Nepaisant įtaigios „5 dienų avantiūros“ pradžios ir pakankamai žaismingo finalo su antraplanių veikėjų pokštais, paties filmo kaip ir… nėra. Tik pretenzija į kriminalinę komediją. Maketas, medžiaga, kurią ištobulinus gal kas ir pavyktų. Bet dabar prieš mus tik daugiausia nevykusių ir neįvykusių juokelių rinkinys, kuris papuoštų naujametinį televizijos eterį. Tai galėtų būti nebloga šventinė laida su muzikiniais nukrypimais, bet tikrai ne filmas. Naujametinis žiburėlis, ne daugiau.

Siužetas? Kad nelabai čia jo yra, šiaip toks pabraidžiojimas po kriminalinės komedijos klišes. Nuotraukos, šantažas, senas diedas, lendantis prie jaunos gražuolės. Visos įmanomos kvailybės ir banalybės, kurias kai kur pagardina negrabūs pasiplepėjimai apie romantiškus jausmus. Kokį pusvalandį tuščių papilstymų iš tuščio į kiaurą apskritai reikėtų iškirpti. Eglės daina su „flashback’ais“ – tai ir išvis „Nekviesta meilė“. Belieka tik griebtis už galvos – kurių galų?..

Siužetas dažnai „pakimba“ kaip atgyvenęs kompiuteris, tos intrigos intrigėlės nei juokingos, nei intriguojančios. Sąmoningai „tempiama guma“, kad būtų galima nušauti paskutiniu ir svarbiausiu triuku. Paslėpti zuikį skrybėlėje, o po to ištraukti – „štai kokie mes gudrūs“. Nei gudrūs anei įdomūs, nei juokingi, išskyrus kelis pusėtinus sąmojus. O su tuo GiannaKAKIU, čia turėtų būti nuomaris, ar ne? Kartosim pavardės galūnę ir publika leips kiekvieną sykį?..

„5 dienų avantiūros“ viduryje tampa nuobodu. Išlenda Eglės tėvas – nereikalingas personažas. Toliau užplūsta koktumas. Prasideda nuvalkioti „kabinimo procesai“. Pramoga nebent tiems, kas į kiną nueina rečiau negu būna Kalėdos.

Jei ne aktorių žaismingumas (be abejo, čia didžiulis režisieriaus nuopelnas), dauguma filmo situacijų paprasčiausiai apgailėtinai nejuokingos. Net apverktinos.

„Popsas” užkniso juodai? Nevykęs kino – „popsas” užknisa ta pačia spalva.

by admin