Lietuviška „Dezintegracijos“ dokumentika: stebintiems, klausantiems, mąstantiems. Laisviems nuo abejingumo
Lapkričio pabaigoje Klaipėdoje, tikru menų fortu virtusioje „Mokykloje“, vyko 6-asis videomeno ir alternatyvių kino formų festivalis „Dezintegracija“, kurį lydėjo muzikinių grupių pasirodymai.
Aivaras Dočkus
Kinematografinę dalį sudarė nesuskaičiuojamos daugybės dalių Karolio Jankaus dokumentinis epas „Tylioji Lietuvos revoliucija“, Dainos Pupkevičiūtės muzikinė kelio dokumentika „Trys dienos“, Andriaus Vyšniausko videodienoraščiai bei Evaldo Janso filmas „Laisvė kurti“.
Apie masinį nemasiškumą
Iš tiesų per metų virtinę Klaipėdos kultūriniame gyvenime apčiuopiamų judesių padoresnio lankomumo kryptimi neįvyko. Vieni idealistai, versdamiesi per tris galvas, nenustoja organizuoti meniškų sueičių. Kiti tinginiai, kaip susitarę, nesiliauja jų nelankyti. Jeigu kas atsitemptų į pajūrį kokią vidutiniškai žinomą elektroninės muzikos grupę ir jei dar už bilietus tektų suploti kokį „maironį“, rengėjų rizika subankrutuoti būtų kamikadziška („Dezintegracijos“ renginiai buvo nemokami). O čia dar taip nelemtai sutapo, kad tuo pačiu metu vyko „Skanorama“ ir animacinių filmų maratonas „Tindirindis“. Tad tos varganos kelios dešimtys kino gerbėjų skurdžiai pasiskirstė į skirtingus taškus. Tiesa, šeštadienis „Dezintegracijoje“ buvo gerokai gausesnis, o penktadienis priminė kuklų šeimos susiėjimą prie televizoriaus. Nepavydėtinai klaikus užribis, nors šiaip Klaipėda plataus užmojo sambūriais pasididžiuoti negali. Belieka „Dezintegracijos“ autoriams paspausti leteną ir laikyti kumštį, kad kantrybė neišsektų. Nes paganyti akis į filmus tikrai buvo verta, ir tie, kas nepašykštėjo savo laiko, neturėtų skųstis jį neturiningai iššvaistę. Kartais pravartu nueiti ne ten, kur „apie viską pagalvota“, o ten, kur patiems reikia krislelį pagalvoti.
Apie tragikomišką epą
Kino bendruomenės liežuviai vis dažniau laužo neįprastą žanro įvardijimą „dramedija“. Toks apibūdinimas taikliausiai limpa prie K.Jankaus epizodų odisėjos „Tylioji Lietuvos revoliucija“. Dar taikliau – „dokumentinė dramedija“, trunkanti maždaug keturias valandas. Daugybė atskirų epizodų su iškilmingais pradžios titrais bei išraiškingais pavadinimais. Kaip pridera tokiam epiniam projektui, jis labai nelygus. Ko norėti, jei net patyrusių kino meistrų trijų valandų ilgio „drobėse“ pasitaiko dėmesio kreivės – „įdomu-vidutiniška-nuobodu“ zigzagų. Vienas rusų žurnalas, rašantis apie pasaulines premjeras, gudriai įsivedė tokią dėmesio kardiogramą. Kas dešimt minučių. Vienodai aukštą susidomėjimo lygį išlaiko retas pusantros valandos filmas.
„Tyliojoje Lietuvos revoliucijoje“ epizodas epizodui nelygu. Viskas priklauso nuo idėjos ir pašnekovų. Vieni filmukai pritraukia prie ekrano, kiti – pusėtinai įtraukia, treti – verčia pakvėpuoti grynu oru arba cigarečių dūmais. Smagu stebėti už pilvų iš juoko susiėmusius žiūrovus, kai akmenų galiomis įtikėjusi moteriškė filosofės veidu dėsto, kad Kristus yra… kristalas. Susiėmę už rankučių akmenmeldės pasekėjai rateliu atlieka magišką ritualą. Kai girtuokliaujantys studenčiokai postringauja niekus, kaulus ima traškinti žiovulys. Kai kurie veikėjai įdomiai pilsto iš tuščio į kiaurą, kai kurie patys tušti ir kiauri, nors pakankamai gerai žinomi visuomenei. Ir galbūt per daug negatyvo, nes nėra toje Lietuvoje jau taip baisu.
Kyla mintis, jeigu visą šią ganėtinai intriguojančią medžiagą režisierius sujungtų į nuoseklią pusantros valandos trukmės dokumentinę dramą, filmas užtikrintai taptų svariu kino įvykiu. Originalių minčių bei sugretinimų daug, trūksta negailestingo montažo. O tuomet prašom – štai jums mūsų šalelės gyvenimėlis iš pirmų lūpų.
Apie metalo gelmes
D.Pupkevičiūtės „Trys dienos“ – visavertė dokumentika, kurios dėmesio kreivė neaukšta tik pačioje pradžioje ir pabaigoje. Visa kita yra užkrečiantis pavyzdys, kaip iš paprastos idėjos galima išrutulioti dinamiškai riedantį dokumentinį nuotykių filmą. Personažai, konfliktai, tikslas, įtampa, įvykiai, atomazga ir tai, kas dedasi tuomet, kai misija įvykdyta. Kaip paskutiniojoje „Žiedų valdovo“ trilogijos dalyje. Nugalėtojai grįžta namo, kur juos užklumpa palaiminga ramybė. Be abejo, viso šio didžiojo nuotykio nebūtų, jeigu ne gaivališki herojai – black metal grupė iš Anykščių „Dissimulation“. Prisipažinsiu, nesu metalo gerbėjas, bet po filmo puoliau ieškoti jų įrašų. Įtikino vieno grupės nario kultinė frazė, jog tokia muzika yra tik išskirtiniams, „popso“ grožį išgirsti lengva, o štai metalo – reikia įsigilinti ir išlukštenti. Genialiai pasakyta. „Trys dienos“ sužaidė ir sentimentais – Anykščių krašto žmonės yra unikalūs, kiek teko ten pabuvoti, visuomet randi atviras duris ir širdis. O dar ten dievinama sunkioji muzika ir motokrosas. Atmosferos žodžiais nenusakysi. Nuoširdumas liejasi iš „Dissimulation“ narių kiekvieną sekundę – ar tai būtų keiksmai dėl prastai sugrotų akordų, ar girtokas pamintijimas apie Visatos sandarą. Filmo struktūra beveik nepriekaištinga – kaip vaidybiniame filme mes susitapatiname su herojais ir nerimastingai svarstome, ar festivalyje jie sugros kaip milijonus albumų pardavę grandai, ar susimaus kaip niekam tikę berniokai iš garažo. Kad šie metalistai – drąsūs vyrai, matyti jau vien iš to, jog kamera jų absoliučiai nevaržo. Jie tokie, kokie yra – ironiški, skeliantys ką galvoja, o galvose verda pragariškų garsų ir minčių katilas. Kad juos pavyko ištraukti į ekraną – tai jau milžiniškas režisierės nuopelnas. Kaip ir pagautos esminės kelionės akimirkos, skirtingas ruošimasis pasirodymui ir pats koncertas nufilmuotas „čia ir dabar“ principu. Didysis „kaifas“, kai muzikantams leidžiama pasijusti žvaigždėmis ir keli ištikimi gerbėjai pasitinka pagyromis bei paraginimais toliau laikytis savo linijos.
Apie laisvę nelaisvėje
E.Janso „Laisvė kurti“ – socialiai jautriausias darbas. Kaliniai atranda laisvę nelaisvėje – rašo knygas, tapo paveikslus, graviruoja meniškų formų tvarinius. Kalėjime laikas sustojęs (nors juostos herojai apimti kūrybinio polėkio džiūgauja, jog diena pralekia baisiai pašėlusiu tempu), tad čia gimsta didysis paradoksas. Nebeegzistuoja nuolatinis laisvųjų bėgimas į ateitį, stumiant Sizifo akmenį. Galima sustoti, o atsitverti nebereikia, jie ir taip izoliuoti nuo išorinio pasaulio. Kūryba – vienintelė misija, išlaisvinanti nuo apatijos. Daugelis kalinių prisipažįsta, jog kūrybinis pradas krutėjo dar laisvėje, bet tik už grotų jis išsiveržė į laisvę. Dievas ir Šėtonas viename kūne. Tas susiliejimas pasireiškia netikėčiausiomis talento apraiškomis. Atitvertųjų ir užrakintųjų filosofavimai – jau savaime yra aukščiausias kūrybos stebuklo laiptelis. Filmo valanda pralekia akimirksniu, kaip vienas teptuko brūkštelėjimas. Teisingas išdėstymas su laisvųjų laikinais įsiterpimais, šokiruojanti tema ir neturinčių ko prarasti menininkų atviravimai. Norite – atjauskite, norite – stebėkitės, norite – atraskite tai, kas lieka mūsų laisvų gyvenimų nuošalėje.
Jau ne kartą gyriau lietuvišką dokumentinį kiną. „Dezintegracija“ tapo dar vienu mūsų dokumentikos stiprybės įrodymu.
