Lietuvos dailės vizija – revizija
Ignas Kazakevičius
Klaipėdos dailės parodų rūmuose (KDPR) vyksta lenkų ir lietuvių kuratorių bendras projektas „Lietuvos šiuolaikinis menas – naujai“. Uostamiestis turi retą galimybę pamatyti gerą Lietuvoje dabar kuriamo meno kolekciją.
Nors čia eksponuojami darbai sukurti nuo 2002 iki 2006 m., kolekcijos branduolys sudarytas 2005 m. vykusios Pirmosiosios Lietuvos šiuolaikinės dailės kvadrienalės pagrindu. Tuomet lenkas kuratorius Krzysztofas Stanislawski’s, Lietuvos dailininkų sąjungos (LDS) kvietimu, ėmėsi ją kuruoti. Dabartinė paroda – papildyta ir patobulinta kvadrienalės versija. Ji neatsirado tuščioje vietoje, yra Lietuvos dailės proceso pristatymo evoliucijos rezultatas. Jį paaiškinti galima trimis teiginiais-klausimais: kvadrienalė – Lietuvos dailės stuburas? Kaip išmatuoti parodos vertę? Kodėl parodoje beveik nėra klaipėdiečių?
Kvadrienalė – kaip kyšis
Kvadrienalė diktuoja Lietuvos dailės proceso ideologiją, veiksmus ir lemia rezultatus. Situacija Lietuvos dailėje, kuriai diriguoja LDS, ilgainiui tapo tokia, kad sąjungos reikalingumą lemia ne veiklos strategija, bet organizacijos turimas turtas – galerijos, dirbtuvės ir kt., taip pat atstovai meno projektus remiančiose kultūros ministerijų programose ir taktiniai veiksniai – personalijų ir parodų katalogų leidyba bei galimybė dailininkams dalyvauti LDS organizuojamose parodose. Sąjunga suteikia „stogą“ ir minimalų finansavimą savo proteguojamiems renginiams. Nusistovi tam tikra hierarchija, tam tikros žaidimo taisyklės, tam tikros teritorijos, kuriose lėtai ir pasyviai savo sultyse verda pristatomoji parodinė veikla. Čia reikėtų išskirti LDS Kauno skyriaus galeriją, kuri savo veikla dengia apie pusę visos LDS projektinės – parodinės veiklos (turiu omeny ne tik parodų kiekį, bet ir kryptingą ilgalaikę ryšių su užsieniu mezgimo strategiją, dalyvavimą ES projektuose, edukaciją, paskaitas).
Nors Lietuvoje yra pakankamai daug bienalių ir trienalių, kurios aprėpia beveik visas dailės sritis, išskyrus skulptūrą ir monumentaliuosius menus, reikėjo „kažko naujo“, bet kad būtų seniai pažįstama ir patikrinta. Taip atsirado kvadrienalė, kuri buvo kilstelėta laipteliu aukščiau nei visos vizualinių menų bienalės ir trienalės, kuriomis LDS ir jos įstaigos užsitikrina savo teisę į egzistenciją. Kvadrienalė yra tam tikras bendradarbiavimo su dailininkais ieškojimas, tam tikras kyšis, jei norite, sudarant sąlygas dalyvauti ne tik dar kartą, bet ir visiems kartu. LDS bandė rasti kompromisą, vartoti šiuolaikinę retoriką ir sykiu neišversti kailio.
Dailė ir Menas – ar skirtumas esminis? Užsienyje kvadrienalės tipo renginiai apibūdinami žodžiu ART. Priedai fine ar kiti tik žymi sritį, pabrėžia parodos kryptingumą. Gal nors kvadrienalės atveju LDS vertėjo pasirašyti po žodžiu – „šiuolaikinis menas“ ir pabandyti iš tiesų atstovauti visai Lietuvai, priimti, susitarti, suderinti veiklas su ŠMC klubu? Nes pirmoji kvadrienalė vėl pabrėžė dailės ir meno sąvokų, šiuolaikinės dailės ir šiuolaikinio meno sferų atskirtį, pratęsė apžvalginių parodų sistemą, na, šiek tiek patobulino, paramstė seną ideologiją, pasivadino Lietuvos šiuolaikinės dailės kvadrienale (frazė „šiuolaikinis menas“ patentuota ŠMC?). Bet ar LDS stengėsi padaryti dailę išties šiuolaikinę? Toks tad yra Lietuvos dailės stuburas.
Kuratorius ir koncepcija
Sumanymas 2005 m. kvadrienalei pasamdyti užsienio kuratorių (K.Stanislawski’s, Lenkija) turėjo padėti perkirsti aibę gordijaus mazgų, kuriais būtų supančiotas vietinis. Kuratoriaus iš užsienio kvietimas primena Prezidento V.Adamkaus idėją. Pastarasis nepriklausė jokiai partijai, turėjo patenkinti visus, nebuvo susijęs su jokiais klanais ir pan.
Žinoma, sunku surasti žmogų, kuris išmanytų visus menus, tačiau pirmosios kvadrienalės kuratorius į scenos šviesą iškėlė naujus veidus, kurie lietuvio kuratoriaus atrinktoje kolekcijoje vargu ar būtų pasirodę, nors naujo konteksto K.Stanislawski’s nesukūrė. Be abejo, šis žingsnis padidino objektyvumo procentą.
Parodoje Klaipėdoje matome dar labiau išgrynintą pradinį variantą. Tačiau reikia pripažinti, kad LDS tiesiog negalėjo pasirinkti labai šiuolaikiško kuratoriaus, nes toks nebūtų sutikęs terliotis su tokiu menu, kokį nori iš esmės prakišti LDS. Todėl pasirinko tarpinį variantą, išprususį, bet „mėgstanti tapybą“, kitaip tariant, neabejingą klasikai žmogų, tokį šiek tiek snobą, šiek tiek besilaikantį konceptualios dietos. Kultūringi lenkai mėgsta tapybą… Lietuviai taip pat. Todėl paroda turi tam tikrą tapybinį svorį, kuris tarsi aliejinio dažo marška užgula koncepcijos horizontą.
Koncepcijos parodoje nėra. Yra tik tema – Lietuvos dailė (vis dėlto siūlau vartoti „dailę”) . Tai apžvalginė – rinktinė paroda. Ji nepristato eksperimentinių autorių ir jų kūrybos, nepristato inovacijų, atskirų proceso fragmentų, tik bendrą sunkųjį „mainstremą”, su šiokiomis tokiomis paribio srovelėmis. Arba, kaip išsireiškė apie bendrą Lietuvos dailės veidą kalbėdama kolegė menotyrininkė A.P.Virbickaitė, – „eksponuojama tai, ką galima pamatyti galerijose, ir ką įgali suvokti lietuviškas žiūrovas“.
Parodos vertė
Parodoje eksponuojami 33-jų šiuolaikinių Lietuvos menininkų kūriniai (tapyba, fotografija, instaliacija, videomenas, objektai). Kataloge kuratorius teigia, kad paroda turi byloti pati, o kuratorius – tik padėti pristatyti jos retoriką. Kuratoriaus atrankos principas buvęs – meno kokybė, nebanalus menas, „jeigu galima pasakyti žodžiu, – kam tapyti paveikslą“, teigia jis. Ir belieka pridurti – jis teisus, tačiau koncepcija „geras“ gali tapti našta. Mat gerą meną kuria daugelis, ir jei kuratorius laikysis nuostatos – atitinka jis parodos koncepciją ar ne, gali susiklostyti situacija, kai nuolat bus pristatomi tie patys autoriai, tą patį darę 15–20 metų ir sėkmingai besiruošiantys savo darbą tęsti… Na, menas juk geras?
Paroda Klaipėdoje yra puikus pavyzdys, kaip daryti meninį „piarą”, nenaudojant daug energijos ir garantuotai neprašauti pro šalį. Tereikia paimti gerų autorių gerus darbus. Ką gausite? Teisingai – „dream team“, kur kiekvienas darbas byloja pats, turi pakankamai aiškią formą ir idėjinį formatą, be ypatingų kodų ir gilių klodų. Ekspozicijai nereikia įmantrios įrangos, papildomos kūrinių aranžuotės kitai erdvei. Paroda gali keliauti non-stop. Sukeitus vietomis eksponatus, nieko ypatinga neįvyks. Variantas be pralaimėjimo. Čia mes matome frontalinę Lietuvos meno išklotinę, ji neturi koncepcinio smaigalio, kuris persmeigtų tave ir priverstų tikėti, o ne vien matyti. Nė vienas kūrinys nebyloja daugiau negu įdėta į jo turinį. Kūriniai paprasčiausia yra.
Aš gi manau, kad kuratorinės parodos principas turėtų būti priešingas elementariai apžvalgai, t. y., jeigu renki kolekciją, ji turi sukurti pridėtinę meninę vertę kiekvienam atskirai paimtam darbui, padauginti jų skleidžiamą energetiką, deklaruojamas idėjas ir pan.
Viską apžvelgus, vertinimas būtų toks – „tai yra gerai, nes informacijos apie Lietuvą trūksta“. Tai yra gerai, nes Lietuvos menininkai integruojami į užsienio rinką (na, bent jau pasižiūri į juos kiti). Konstatuoju faktą: „kontekstas yra toks, koks yra, ir menininkai dalyvauja, nes reikia dalyvauti, kad tave pastebėtų, kad lindėtum netgi pasąmonėje tų, kurie stebi procesą. Reitingai etc…
Na, o vis dėlto paskaičiuokime, kiek dar menininkų galėjo dalyvauti? Paskaičiuokime neakcentuodami tarpdisciplininių menų. Čia kad paprasčiau būtų. Žaiskime ta pačia kortų kalade. Štai jos: P.Mazūras, M.Navakas, R.Antinis, H.Čerapas, A.Janušonis,R.Treigys, G.P.Janonis, Š.Šauka, V.Marcinkevičius, R.Nemeikšis, J.Rekevičiūtė, D.Radavičiūtė, M.T.Rožanskaitė, E.Kuckaitė, S.Valius, Ž.Augustinas, A.Petrulienė, R.Rimkūnas, S.Vaitekūnas, E.Vertelkaitė, A.Andriuškevičius, Č.Lukenskas, G.Znamierowskis, Coolturistės, S.&A.Krivičiai, D.Jankauskas… Galima dar Stanikus su Urbonais pridėti, sąrašą galite pratęsti patys.
Kad ši paroda taptų patraukli įvairioms meno vartotojų kategorijoms, reikia bendro ir stipraus meno sričių, rūšių, žanrų koncepcinio supriešinimo, pabrėžtinos jų eksperimentinės sintezės, parodančios, kaip vieni menai papildo ir veikia kitus. Ateityje universalesniems menininkams reikia siūlyti pristatyti įvairių sričių kūrybą (pvz., ir tapybą, ir videomeną, objektus ir kt.). Šioje pa-rodoje geras pavyzdys – A.Jonkutės tapybos ir videokūrinio sintezė.
Klaipėdietis – tik vienas
Lenkų kuratorius menkai pažino mūsų meno kontekstą, rinkosi iš to, kas buvo pasiūlyta, t. y. geriau išreklamuotas prekes. Kitaip ir būti negalėjo – fiziškai buvo neįmanoma aplankyti visų menininkų dirbtuvių, taigi didžiuma kūrinių buvo atrinkti iš nuotraukų.
Kuratoriaus vizitų maršrutai buvo vingiuoti ir miglomis apėję. Pradžioje jo kelionė į Klaipėdą nebuvo planuota. Tuo metu buvau LDS tarybos narys, kaip tik dalyvavau posėdyje, kur buvo svarstomi šie dalykai, todėl pasiūliau Klaipėdos skyriaus pirmininkui A.Sakalauskui, kad „paspaustų“ centrą. Ir K.Stanislawski’s atvyko, ir netgi, netgi, netgi užėjo pas A.Klemencovą į dirbtuves. Deja, LDS Klaipėdos skyrius informaciją platino vangiai, tad teko skambinti asmeniškai ir prašyti V.Viningo staigiai (mano manymu, vieno iš nedaugelio tinkamiausių kandidatų) atnešti medžiagą… Ir t. t.
Daugiausiai laiko kuratorius, be abejo, praleido Vilniuje, kaip matyti iš rezultato. LDS Kauno skyriaus galerijos direktorius A.Žalpys, supratęs, kad pro atrankos sietą praslys pakankamai nedaug autorių, suorganizavo lydinčiąją nepatekusiųjų parodą „Žvilgsnis į Kauno meną” vadinamajame LDS „salone“ Vilniuje. Taip jie pateko į bendrą kontekstą. Na, lyg ir atstumtųjų salonas, tačiau gera reklama viską užgožia.
Papildomos parodos atsirado tam, kad nekiltų pasipiktinimas pačia organizacija. Jų buvo ne viena, tad dalyvavo visi ir, svarbiausia, visi pateko į bendrą katalogą, ko daugumai ir reikėjo. Viena vertus, tokie reiškiniai menkina kuratoriaus darbą, konkursą bei LDS prestižą. Bet kita vertus, ką padarė LDS sąjungos Klaipėdos skyrius, kad išpopuliarintų amžinai pamirštus savo narius?
Manau, neverta diskutuoti, kuo G.P.Janonio (kurio čia nėra) tapyba blogesnė už R.Bartkevičiaus ar už A.Vaitkūno (kurio jau nebėra). V.Viningas „primakaluotų“ taip pat ne prasčiau, tik gal ne ten „makaluojasi“, kur reikia? Kista, kad nėra R.Treigio, nors kataloge išgirtas TTL formatas (ir abu kolegos A.Lukys ir G.Trimakas eksponuojami). Parodoje tik vienas klaipėdietis V.Balsys – su videokūriniu. Kas dar galėtų dalyvauti? Nebent G.Skudžinskas. O toliau? Negi guostis, kad iš Panevėžio ir Šiaulių nėra nė vieno?..
Vietoj epilogo
Stebėdamas kiekvieną apžvalginę parodą keliu tą patį klausimą: ar LDS ir patiems menininkams reikia revoliucingų parodų? Parodų, kurių bijotų ir vieni, ir kiti. Organizatoriai bijotų užsiversti didelės apimties darbų naštą, kuri reikalautų reformuoti parodos struktūrą. O LDS nariai bijotų nepralįsti pro savo pačių nustatytus atrankos tinklus. Tai bendra neurozė. LDS dar nepasirengusi siūlyti į kvadrienalę įsitraukti visos Lietuvos menininkams, nepaisant jų statuso, atstovaujamos meno srities. Ką daryti, kad procesas tęstųsi tobulėdamas?
Kitą Lietuvos meno kolekciją žiūrovai išvys Antrojoje Lietuvos šiuolaikinės dailės kvadrienalėje. Deja, ji, kaip visada, pradėta organizuoti vos prieš pusmetį iki atidarymo (įvyks rugsėjo 17-ąją). O kodėl per buvusius ketverius metus nebuvo suburta kuratorių komanda, kuri galėjo stebėti ir fiksuoti įdomesnius menininkų pasirodymus, debiutus, kūrinius ir iš jų formuotų idėjų banką kitos kvadrienalės kolekcijai? Menininkai jaustų, kad jų kūryba yra stebima, jie būtų priversti atsakingiau žvelgti į savo prisistatymą parodose, atranka taptų objektyvesnė (būtų vertinamas realus ketverių metų įdirbis), palengvėtų kuratorių komandos darbas. Toks projektas turėtų būti skirtas ieškoti, vilioti, atrasti naujus autorius. Taip pat įžvelgiu stimulo, traukos akcentų stoką.
Ar kada nors pabandysime laimėti visi?
