luošystės:

luošystės:

 

Vytautas Stankus

pirma.

marčėnas gyrės
kad trisdešimt metų mirtis
jo neranda.
manęs dvidešimt vienerius.
vadinas pirmauju.
vadinasi atsilieku ir
nespėju su aidu
—
vardas verčia kartotis
ir vis tiek nepavyksta
užčiuopti
ir už skverno timptelėt
kad dėmesį atkreiptum.

antra.

tąmet žvejys neišplaukė.
susirinko nuo kranto
nebyliai rėkiančias žuvis
ir liko namie
su savo moterimi.

sūdytos žuvelių
akys matė
kaip vyras galanda peilius.

nebeturėdamas ko likti
jis išėjo jūron.

trečia.

įtikėjau
ir visos vienatvės
jau mano.

pritvinko tavo nerašymas
tik trys taškai –
kiekvienam tylėjimui po vieną.
meldies ant suluošinto klaupto
žegnojies
duok viešpatie duonos,
sakai, dar trupinį rašymo
ir moterį leisk – –
bent susapnuoti. nedaug. tik
priglusti prie pėdų

ir visos tylos
jau mano.

ketvirta.

pamenu
močiutė glostė mamai ranką
ir kartojo
sesele, padėkit man
surast namus. nieko
daugiau neprašysiu-
tik parlydėkit.

tai pamišimas tikruoju
savo pavidalu.

vėliau ji mirė.

penkta.

vis sapnuoju laidojąs
bičiulį.
guli. karts nuo karto sujudina
galvą lyg sapnuotų ką.
plaukais jo numėlusias
lūpas nušluostau
ir tykiai į ausį
aš turėjau būt pirmas.

nuo vaikystės naktim
bijau judančių užuolaidų
ir tų, kur kvėpuoja anapus.
mama vis ramindavo
– tik vėjas, vaikel,
daugiau nieko.

vėjas kvepia kitaip.

šešta.

susenęs viduj
tik išorėj 22.
tykus pailsau
ir rankos į tekantį
vandenį.

ikonose
šventųjų paakiai sutinę.
verksmas ir nemiga.
belieka kartoti

esu panašus į tave.
į save. į kiekvieną
kybantį savo namuos.
vienatvė ir
mano juodumas tapatūs.

norėčiau į miestą
kur amžiais ruduo.
ir tavo šviesa
– – – tik kitokia.

septinta.

kava ir cigaretės –
tiek teliko
iš berniuko palikusio
brydę sniege ir
vėžes rogučių.

vėžiauti vadinasi sirgti.

dėmės vaikystės paklodėj
vėjų nuoplaišos į delną
į vėstančią kavą dienos
ir meldimas
bet jau kitoks –
deformuotas.
bespalvis.
tuštuma neplautom vyšniom
prakvipus ir akys
liūdnos lyg kaimyno
kuris kiaules mums pjaudavo.

dūmai dūmai
ir vienatvė

aštunta.

sušalai? siaubingai.
baltumas nenusitrina
ir negaliu sakyt
kad susitepęs
paženklintas aplietas
tik ranka keliauja
nuo puodelio peleninės link.
smilkimas.
net rūkančios moterys
nebegražios.
ir jų pirštai keistai vienodi.
ir akys.

žinau kad nesi.
tik apsimetu.

devinta.

kai mirusieji meldžias
būtina tylėti.
visi kartu su jais.
nudriskusių sienų vienatvėj
budintys
priešaušrio minutėmis nuogi
į savęs plėšymą skiautėm
per nugarą pelenais nulietą.

lyg spengtų kas plente
suvažinėtom varnom
per akis vaikiški batukai

perregimas lyg šventasis
prašantis išmaldos.
anie stovi vorele ir tik
gūžčioja pečiais –
keltininkas niekad neima
skolon.

ir vis dar kadugiu –
pasiimk tą kvapą,
viešpatie

***

viskas
nuotrupom ir duženom
net pokalbiai troleibuse-
Raznaabrazije – krasyva
vo davai kupim dom i
budim vniom zhyt.
ja na kryshe
a ty patom zastrelishsia
i ja dom pradam.
raznaabrazije
klonuoji save
du kartus-
vieną į tašką A
kitą į tašką B
o pats –
per neries ledą
pažiūrėt – įlūš ar
ne.
ir jei įlūš ar
įmanoma vaikščiot
kita ledo puse.
—–
raznaabrazije

 

***
šį rudenį neparašysiu
jau nieko.
kai taip neteisingai
sninga ant lapų
ir išskyrom varva
šis miestas –
9 milimetrai gyvybės –
visa kita mirimas
per dulkes,
pelenais išbertą veidą

apnuodytu šulinio vandeniu
dievas nubunda
sukandęs dantis
sako
gydykis, vaike, sergi
ir įjungia elektrą.

išmėčiau save
po karalystės tiltais
sulytas sulytas
buvau

jei neturi popiergalio
su parašu kad gimęs
vadinas niekad negimei.
tokių nelaidoja.
tokie ateina mirę.