“Lūžtanti šviesa” iš šiuolaikinės Vengrijos

FOTOGRAFIJA

“Lūžtanti šviesa” iš šiuolaikinės Vengrijos

Goda Giedraitytė

Klaipėdos dailės parodų rūmuose atidaryta šiuolaikinės Vengrijos fotografijos paroda “Lūžtanti šviesa”. Tai – vienas pirmųjų platesnio masto Vengrijos fotografijos meno pristatymų Lietuvoje, kurio pagrindinis tikslas, anot organizatorių – Vengrijos Respublikos ambasados Vilniuje ir parodos kuratoriaus Gaboro S. Silagi (Gábor Sz. Szilágyi), – yra parodyti žiūrovams pačias naujausias Vengrijos fotografijos meno kryptis bei atskirų autorių saviraiškos formas.

Tarp dviejų polių

Simboliškas parodos pavadinimas taikliai apibrėžia ekspozicijos esatį. “Lūžtanti šviesa” determinuoja ne tik fotografijos, kaip technikos, specifiką (turint omeny paties regimo vaizdo fiksavimą fotoaparatu), bet ir eksponuojamiems darbams būdingą juos vienijančią vidujinę fotografijos santvarką.

Dominuojanti monochrominė juoda ir balta (sidabrinė) fotografija grakščiai balansuoja tarp šviesos ir jos lūžio, t.y. sąlyčio su tamsa, kurio metu gimstantys šešėliai niveliuoja kontrastingą lūžio ribą. Šis dviejų priešingų polių žaismas vengrų fotografijoje ypač pabrėžiamas. Tuo būdu paviršiumi slystantis šviesos srautas ir fotografijos meno “jautrumas” aplinkos kaitai, įgalinantis greitai ir tiksliai atspindėti daugelį permainų, tampa gairėmis, apibrėžiančiomis parodos koncepciją.

Fotografų septyniukė

Fotografija yra tradiciškai stipri ir tarptautiniu mastu labai vertinama Vengrijos meno rūšis. Menininkams, pristatomiems šioje parodoje, didelę įtaką daro tiek tarptautinį pripažinimą pelnę vengrų kilmės fotografai Andre Kertešas ir Laslo Moholy-Nagy, tiek įvairios tarptautinės kryptys ar atlikimo technikos, tokios kaip fotodokumentika, fotoetiudai ar “konstruojamoji” fotografija. Todėl septynių autorių – Imrės Benkio, Andrašo Boso, Imrės Dregeli, Antal Jokes, Siuzanos Kemenesi, Lenke Silagi, Balašo Teleko – darbai yra labai skirtingo pobūdžio ir tematikos.

Ties egzistencijos riba

Fiksuodamas tikroviškas kasdienines situacijas, I. Benkio atskirais vaizdais konstruoja Budapešto gyvenimo scenarijų. Lengvai iškreipta (“ištempta”) fotografijų kompozicija čia tampa specifine priemone, įgalinančia tarsi pratęsti istorijas laike ir erdvėje.

Sostinės kasdienybė atsiveria ir didingose, iš atskirų fragmentų sudėliotose B. Teleko panoramose. iš pirmo žvilgsnio žaismingas šio autoriaus ciklas “Pupee automat” iš tiesų vaizduoja prikaltas prie sienos lėles bei metaforiškai kvestionuoja socialinės egzistencijos klausimus.

Dar skaudesnę socialinę be-protybę savo konceptualiuose darbuose įkūnija A. Boso. Pasak meno istoriko Laslo Beke, jo portretiniai benamių “atvirukai” pateikia aštrią dabarties kritiką praeičiai ir kartu griežtą nuosprendį dabarties visuomenei: pasiekus tam tikrą egzistencijos ribą, skurdas virsta dar viena, tik save pristatančia preke.

Nuasmeninti žmonės

Portreto subtilybes narsto ir L. Silagi. Stambiu planu fiksuojami veidai leidžia autorei pasiekti norimos įtaigos bei išryškinti portretuojamojo charakterį.

Kita vertus, fotografė atsisako psichologinio žiūrovo ir vaizduojamo asmens kontakto. Pastarojo žvilgsnis čia tampa nukreipiančiuoju į vidujinį portretuojamojo pasaulį, o ne priemone komunikuoti su išorine aplinka. Tuo būdu portretas tampa savarankiškai egzistuojančia esatimi.

Nuasmenintus žmones regime ir A. Jokes prieš 25-erius metus darytose ir šiandien naujam gyvenimui vėl prikeltose fotografijose. Kompiuterinės spalvos, dideli formatai ir šmaikštūs darbų pavadinimai suteikia šiems absurdiškiems robotams gyvybę.

Manipuliuoja daiktais

I. Dregeli ir S. Kemenesi darbuose juntami klasikinio neoavangardizmo atgarsiai. Lengva darbų plastika ir aiški kompozicija įgalina I. Dregeli “suteikti daiktams siurrealistinę savastį (pvz., burtų dėžutėje slypintis vandentiekio vamzdis ar nuotolinio valdymo mašina)” (L. Beke).

Daiktų prigimtimi manipuliuoja ir S. Kemenesi, kurios fotografijose kasdieniniai objektai virsta paslaptingų siužetų herojais.

Vizuali estetika

Apibendrinant telieka pastebėti, jog, palyginti su šiandieniniu Lietuvos fotografijos kontekstu, eksponuojama Vengrijos fotografija, orientuodamasi į išviršinį formos įtaigumą, elegantišką juodos ir baltos spalvų santykį, tektonišką kompozicijos traktuotę, pasižymi estetiškojo prado paieškomis.

Net socialiai skaudžius vaizdinius vengrai perteikia vizualiai patraukliai.

Priešingai Lietuvos fotomenininkų darbams, konstruojamiems iš gelminės, vidujinės kūrinio suvokimo (percepcijos) ašies.

P.S. Oficialus vengrų fotografijos parodos puslapis: www.breakingthelight.com

by admin