M.Gavrano teatras – kurį mėgsta milijonai
Valerija Lebedeva
Kantrybė, dėmesingumas, inteligentiškumas. Ir humoro jausmas, kuris tokioje kaimynystėje negali būti kitoks nei humaniškas. Sakytume, šiandien ne patys populiariausi dalykai, tiesa? Tačiau rugsėjį Klaipėdą aplankiusio kroatų rašytojo, dramaturgo Miro Gavrano, kuriam jie būdingi, kūrybinės biografijos faktai daro įspūdį, be kita ko, ir formaliąja išraiška – vertimų, leidimų, premjerų įvairiausiose pasaulio šalyse ir jas pamačiusių žiūrovų skaičiais.
Kūrybinės veiklos pradžioje mielai imdavęsis politinės bei socialinės tematikos, totalitarizmo aspektų, itin didelės sėkmės M.Gavranas sulaukė savo kūriniuose skyręs dėmesio vyrų ir moterų santykiams. Jo personažų gyvenimo peripetijos, narpliojamos patraukliai, bet nestokojant jautrumo, pagarbos bei nuoširdaus žmogiško susidomėjimo jų likimu, įdomios ir Sarajevo, ir Niujorko publikai.
Klaipėdos valstybinis dramos teatras taip pat neprašovė pasirinkęs kantrybę, dėmesingumą, inteligentiškumą ir humanišką humorą, suprantamą kiekvienam, bet nežeidžiantį nė vieno. Beveik prieš dešimtmetį pastatęs pirmąjį savo repertuare spektaklį pagal M.Gavrano pjesę „Viskas apie moteris“ (rež. Dalia Tamulevičiūtė, 2004), po kelerių metų subalansavo ciklą antruoju pastatymu – „Viskas apie vyrus“ (rež. Arvydas Lebeliūnas, 2007), o šiemet užbaigė trilogiją „Poromis“ (rež. Ramunė Kudzmanaitė), kurias jau spėjo pristatyti ir sostinės publikai.
Kreipusis į autorių, sulaukta susidomėjimo ir vizito. „Likau sužavėtas klaipėdiečių profesionalumu – puikūs aktoriniai darbai, išskirtinai sėkminga režisūros ir scenografijos jungtis, jautri muzika. Žiūrėdamas spektaklį jutau, kiek čia įdėta širdies“, – po premjeros uostamiestyje sakė M.Gavranas.
Neužtenka gerai parašyti
– Ar dažnai pasitaiko užmegzti draugišką tęstinį bendradarbiavimą su kitos šalies teatru? – teiravomės svečio jo apsilankymo Klaipėdoje metu.
– Iš esmės taip, tik gaila, kad negaliu nuvykti visur, kur yra statomos mano pjesės, nes turiu skirti laiko ir rašymui. Gyvas susitikimas visada sutvirtina santykius. Yra režisierių, kurie pastatė po septynias aštuonias mano pjeses. Jeigu režisierius vis grįžta prie mano kūrybos, vadinasi, mūsų požiūriai kai kur sutampa. Nemažai teatrų yra pastatę po keletą mano kūrinių – manau, tai normalu; jeigu kuris nors spektaklis pagal mano pjesę būna sėkmingas, tai dingstis išmėginti ir kitas.
Pjesė „Poros“ – naujas tekstas, parašytas prieš pusantrų metų. Prieš pusmetį įvyko spektaklio pagal šią pjesę premjera Makedonijoje. Pjesė „Viskas apie moteris“, parašyta 2000-aisiais, pasaulyje buvo pastatyta 37 kartus. „Viskas apie vyrus“ pirmąkart pastatyta 2006-aisiais Slovakijoje, o iš viso pasaulyje pastatyta 12 kartų. Spalį ji pristatoma San Paule Brazilijoje, o vėliau – Rygoje.
– Gavrano teatro, jūsų įkurto Zagrebe, repertuare – spektakliai pagal jo įkūrėjo pjeses?
– 11 metų statėme tik mano pjeses, premjera vykdavo kartą per metus. Šiemet norėjome pastatyti vieną airių pjesę. Tačiau negavę aktorių, kurių norėjome, šio sumanymo atsisakėme.
– Esate aktorių teatro šalininkas – vertinate jų kūrybinį indėlį į spektaklius, statomus pagal jūsų pjeses. Ar dažnai tiesiogiai bendraujate su jūsų pjesių herojus įkūnijančiais aktoriais?
– Jeigu viskas vyksta Kroatijoje, tai ne problema – visada dirbu tiek su aktoriais, tiek su režisieriumi. Todėl mano teatras Zagrebe yra tarsi dirbtuvės, kuriose užbaigiu savo tekstus. Mat, prieš padėdamas galutinį tašką, noriu išgirsti tiek režisieriaus, tiek aktorių pastabas. Su kūrybinėmis grupėmis kitose valstybėse palaikome ryšius per internetą, susirašinėjame. Be abejo, visada palieku režisieriui ir aktoriams laisvę interpretuoti mano tekstą.
Buvo maždaug 20 atvejų, kai pastatymai pranoko visus mano lūkesčius. Bet buvo ir tokių, iš kurių norėjau pabėgti… Buvo ir taip, jog vieno miesto teatre spektaklis labai patiko, tad iki ryto švenčiau su aktoriais, o kitą vakarą kitame mieste spektaklis buvo tragiškas, – juokiasi. – Tai nutiko, kai buvau labai jaunas. Tada suvokiau, kad neužtenka parašyti labai gerą tekstą – spektaklis yra ir režisieriaus, ir aktoriaus darbas, jų indėlis – labai svarbus.
Laisvas menininkas
– Kadangi esate ne tik dramaturgas, bet ir prozos suaugusiesiems ir vaikams autorius, – kieno indėlis svarbus rašytojui?
– Iš esmės svarbūs, žinoma, leidėjai. Bet man asmeniškai svarbiausi artimi skaitytojai. Prieš leisdamas kūrinį, duodu jį perskaityti žmonai ir septyniems aštuoniems artimiems draugams, kurie pateikia pastabų. Pjesės atveju žmogus, kuris padeda tašką, yra režisierius.
– Jūsų užimtumas yra labai didelis. Kaip sekasi paskirstyti laiką rašymui, kitiems darbams, kelionėms? Čia turbūt reikia ne tik įkvėpimo, bet ir planavimo?
– Esu disciplinuotas žmogus, kaimo mokytojų vaikas, pripratęs daug ir kryptingai dirbti dėl sėkmės. Vasarą ir žiemą po porą mėnesių praleidžiu prie jūros – šis laikas skirtas rašymui. Ruduo ir pavasaris – kelionių metas. Kai pradedu rašyti, geriausiai sekasi dirbant 10–12 valandų per parą.
– Prieš du dešimtmečius tapote nepriklausomu rašytoju. Kas paskatino šį apsisprendimą ir kiek tuo metu jis buvo sudėtingas?
– Tai buvo didelės drąsos reikalas. Paskatos? Daug dalykų, kuriuos norėjau parašyti ir nebūčiau parašęs, jeigu nebūčiau apsisprendęs eiti laisvo menininko keliu. Niekada nesigailėjau šitaip pasirinkęs. Rašau nuo 16-os. Tai – svarbiausias mano gyvenimo dalykas.
– Ar daug Kroatijos rašytojų gyvena iš rašymo?
– Ne, daugiau tokių kaip pats nepažįstu. Kroatai rašytojai dažniausiai yra ir dėstytojai, žurnalistai arba užsiima dramaturgija. Esame tik keturi milijonai – maža rinka.
– Prieš šešerius metus viename interviu esate sakęs, kad Kroatijos teatras yra tarsi tūkstantis žydinčių gėlių. Ar per šį laikotarpį situacija pasikeitė?
– Ir dabar pasakyčiau tą patį. Kroatijos teatras – labai įvairus. Kaip skaitytojas ir žiūrovas labai vertinu šią įvairovę: manau, jog pagal tą patį kurpalį daromas menas praranda savo vertę.
Labiausiai įkvepia žmona
– Kroatija šiemet tapo Europos Sąjungos nare. Esate apolitiškas, bet būtų įdomu sužinoti jūsų vertinimą.
– Esu apolitiškas du dešimtmečius, anksčiau rašiau ir socialinėmis temoms, o dabar – tik apie vyrų ir moterų santykius. Bet buvau už įstojimą į ES, nes manau, kad jos sudėtyje Kroatijos laukia geresnė ateitis. Manau, kad tai teigiamai atsilieps ir kultūrai, jos raidai – svarbu, kad bus sudaryta daugiau sąlygų abipusiems mainams su kitomis valstybėmis. Kroatija šiuo požiūriu ir anksčiau nebuvo uždara, tačiau viliuosi, kad ši kultūrinė apytaka dar labiau suaktyvės.
– Ar, rašant apie vyrų ir moterų santykius, jums užtenka gyvenimiškos patirties?
– Jeigu būčiau pasitelkęs vien savo patirtį, būtų buvę kur kas mažiau tekstų, – juokiasi. – Tad praverčia aplinkinių patirtis bei mano fantazija. Labiausiai mane įkvepia mano žmona, su kuria esame vedę 26 metus. Mladena yra aktorė. Jai esu parašęs per 20 vaidmenų. Kiti aktoriai kartais sako: „Tavo žmonos dėka ir mes gavome vaidmenų!“ Ji kartu su manimi atvyko į Klaipėdą – mėgstame drauge pamatyti pjesių pastatymus. Kroatijoje Mladena vaidino spektaklyje „Viskas apie moteris“ ir pastatė pjesę „Viskas apie vyrus“. Todėl buvo ypač įdomu pažiūrėti juos abu Klaipėdoje. Mano žmona yra pirmoji mano pjesių, kurias dažniausiai tikslinu keturis kartus, skaitytoja. Dramaturgui didelis pranašumas turėti artimą žmogų, ypač aktorių, kuris gali perskaityti kūrinius, atkreipdamas dėmesį ir į tokius dalykus, kaip teksto artikuliacija. O prieš porą mėnesių aktorystės studijas baigė mano sūnus Jakovas. Tad namuose turiu visą teatrą.
Vizitinė kortelė
M.Gavranas gimė 1961 m. Gornja Travoje (Kroatija).
Baigė studijas Zagrebo teatro, kino ir televizijos akademijoje.
Debiutinis kūrinys – drama politinių manipuliacijų tema „Kreono Antigonė“ (1983 m.).
Po studijų dirbo Zagrebo ITD teatro dramaturgu bei režisieriumi. Nuo 1993 m. – nepriklausomas rašytojas.
Yra parašęs daugiau kaip 40 pjesių, devynis romanus, vieną apsakymų rinkinį, aštuonias knygas vaikams ir jaunimui.
Jo knygos bei dramaturgijos kūriniai išversti į 35 pasaulio kalbas; knygos sulaukė 150 leidimų visame pasaulyje; pjeses pastatė daugiau kaip 200 teatrų, jas pamatė daugiau kaip 2 mln. žiūrovų.
Pelnė daugiau kaip 20 literatūros apdovanojimų Kroatijoje bei kitose šalyse, tarp jų – „Central European Time“, kasmet teikiamą Vidurio Europos rašytojams už kūrybinę veiklą, bei „European Circle“, teikiamą už Europos vertybių sklaidą kūryboje.
Vienintelis šių dienų Europos dramaturgas, kuriam dedikuotas už jo tėvynės ribų rengiamas festivalis, nuo 2003 m. Slovakijoje vykstantis „Gavranfest“. Jame pristatomi pagal jo pjeses sukurti spektakliai.
Žmona Mladena ir sūnus Jakovas – aktoriai.
