“Made in Latvia”: identiteto paieškos globalizacijos akivaizdoje

“Made in Latvia”: identiteto paieškos globalizacijos akivaizdoje

Latvis skulptorius Maris Grosbahsas poliuretaniniuose reljefuose įkūnijo tikslias, bet gerokai padidintas savo paties veido fragmentų bei apgamų kopijas.

Goda Giedraitytė

Klaipėdos dailės parodų rūmuose atidaryta jauno skulptoriaus iš Latvijos Mario Grosbahso paroda “Made in Latvia” (“Pagaminta Latvijoje”).

Jos autorius dar žinomas kaip Latvijos dailės akademijos dėstytojas, „ROJOS“ keramikos simpoziumų organizatorius bei prestižinės Rygos skulptūros kvadrienalės (2004) techninis direktorius.

Stebina ir gąsdina

Paroda išsiskiria gana tiesmuku dviprasmiškumu ir atviru nuogumu (pastarojo anaiptol visiškai nesiejant su erotika ar seksualumu). Kita vertus, ekspozicijai drąsiai galėtume prisegti etiketę “mokslinė studija”. Tad kurgi slypi kaimyninės šalies šiuolaikinio meno pionieriaus intriga?..

Žiūrovo juslės suvirpinamos nuo pat pirmo susidūrimo su savotiškai nerangia aštuonių bareljefinių plokščių ekspozicija. Tik įžengęs į tamsią, vos kelių virš darbų besiskleidžiančių šviesos srautų nutviekstą patalpą pajunti nesvarumo būseną. O gal nejaukumą, būgštavimus, nesusipratimą?.. Keliasluoksniai rusvai gelsvi planšetai ir juos lydinčios makrofotografijos tampa savotiškais rebusais, kvizais, kurie tuo pat metu ir keri, kelia nuostabą, ir gąsdina bei formuoja pirmapradį dygaus šleikštulio jausmą.

Apnuogina ne tik veidą

Šis M.Grosbahso projektas – diplominio darbo, apginto JAV, tolimesnė plėtotė. Kaip apibūdina pats autorius, tai – žmogaus identiteto ir jį supančios fiziosociologinės, politinės, mitinės, informacinės ir kultūrinės žmonijos aplinkos studija.

Strategiškai ir populiariai madinga globalizacijos tema Mario parodoje skleidžiasi netikėtame identiteto paieškų lauke – žmogaus veide. Tuo būdu formaliai menininkas suderina popartines nuotaikas, masinio vartojimo produktą ir absoliučiai priešingą intymaus, asmeninio gyvenimo plotmę.

Atskleisdamas kiekvienam savo paties veido topografiją, Maris rizikuoja apnuoginti dar daugiau. Šiuo atveju rizika pateisinta. Eksploatuojama vizualiai įtaigi forma tampa drastiška išpažinties akimirka, ritualine medžiaga ar paparaciškai naudinga informacija.

Apgamai iš arti

Taigi ekspoziciją galima įvardinti kaip tam tikrą tyrimą. Pavyzdžiui, vienam Mario objektai gali asocijuotis su kalnais, Mėnulio paviršiaus krateriais, kitam – su vaškinių figūrų muziejaus eksponatais, trečiam – reflektuoti biologinius eksperimentus.

Bet po kelių akimirkų supranti, jog iš tiesų matai į išorę išverstą vidinį, dažnai žmogaus visokeriopai slepiamą veido inkliuzą – gerokai padidintus apgamus ir įvairius veido fragmentus. Tikslios pastarųjų kopijos įkūnijamos poliuretaniniuose (paties dailininko išrasta medžiaga, kurią reikėtų traktuoti kaip tam tikrą inovaciją) reljefuose.

Kopija šiuo atveju veikia kaip lygiateisis asmens veido liudininkas, galbūt netgi daug tikresnis už greta fotografijose įamžintas “realias” veido detales (tikra postmodernistinė pozicija!). Sofistikuota ir įdomi pusiausvyra, bet svarbiausia – “techniškai ir estetiškai nuostabi!” (prof. Tonis Majus (Tony May).

Veda žemėlapis

Pasak parodos kuratoriaus menotyrininko Igno Kazakevičiaus, “reprezentatyviai pateikti  kūriniai imponuoja fiziologiniu natūralizmu ir jo estetizavimu, beveik renesansiniu dėmesiu detalei”. Tuo būdu formuojamas savotiškas kamufliažinis atvaizdo išviešinimo fenomenas, kuris, viena vertus, yra kruopščiai slepiamas, betgi trokšta būti atrastas (ir/arba suprastas) ir identifikuotas.

Taip sukuriama siurrealistinė atmosfera – matai objektus, kurių realiai tokiu masteliu be specialių prietaisų pamatyti neįmanoma. Savotiškas žaidimas su holivudinės produkcijos refleksija: “Brangioji, aš padidinau savo apgamus”. Esamos neesamos būties refleksija. Ironiškas mentalinis ir kultūrinis labirintas, kuriame nepasiklysti padeda žemėlapis – milžiniškas paties autoriaus veido atvaizdas, eksponuojamas salės centre.

“Pagaminta pasaulyje”

Apgamas, kaip ir piršto atspaudas, – labai asmeniškas personalinės identifikacijos ženklas. Taip M.Grosbahsas kuria patį intymiausią autoportretą, kurio pašonėje kybo klausimas: “Kas aš esu?”.

Tačiau kiek pastarasis realizuojamas „Made in Latvia“ perspektyvoje? Ar gali menininkas per pastarąsias veido “puošmenas” formuluoti identiteto su savo tauta klausimą? “Ar tikrai nuo pasaulinio pripažinimo menininką skiria tik DNR ir pilietybė?” (I.Kazakevičius).

Identiteto apibrėžtis ribojama kelių faktorių – rasinės, tautinės, religinės, politinės, socialinės, mentalinės, kultūrinės bei kitų savivokų ir saviraiškų.

M.Grosbahsas parodoje eksploatuoja tik genetiškai paveldėtus kodus ir atsigręžia į pačias tautos ištakas. Bet juk lygiai taip pat, antrinant parodos kuratoriui, nepaprastai aiškiai ir lakoniškai, tačiau labai efektingai išreikšta koncepcija, natūros imitacija sintetinėmis medžiagomis ir preciziškas atlikimas (“hand made” – aut. past.), teigiantys šiuolaikinio menininko kalbos universalumą, galėtų būti traktuojami ekspozicijoje “Made in the world” (“Pagaminta pasaulyje”).

Vadinasi, nors M.Grosbahso paroda imponuoja savo atraktyvumu, iš tiesų tolygiai skleidžiasi ne tik Latvijos, bet ir visos Europos bei pasaulio kontekste.

by admin