Mano butas Paryžiuje

András Petõcz
(Vengrija)

 


 
Mano butas Paryžiuje
Net nežinau, ir ką man daryt su tuo
savo fainu mažu butuku Paryžiuje.

Paryčiais vis prabudęs pašoku, prisiminęs
jog niekaip neišgaliu išsimokėti
už savo butą Paryžiuje – bendros
išlaidos, mokestis už vandenį ir kanalizaciją,
o kur dar šildymas. Pasiutusiai nemalonu
suvokti, ypač paryčiais, taip apie penktą-šeštą valandą,
kad ten stovi sau tas fainas mano butukas Paryžiuje,
o aš štai čia, ir nieko o nieko negaliu padaryt.
Jis ten stovi tiesiog nenaudojamas.
Turėčiau kažkaip tvarkytis su tuo savo butu Paryžiuje,
gal reiktų išnuomoti ar panašiai,
nežinau net, gal kokį nekilnojamojo turto agentą
susirast, kad galų gale imtųsi judinti reikalus.
Žinoma, visų pirma jam reikėtų parodyti
tą butą Paryžiuje, ir va tada tai jau galas man, amen,
nes neturiu anei žalio supratimo, kurioje gi konkrečiai
vietoje tas mano fainasis butukas Paryžiuje.
Hm, na tiesiog pamiršau, ar kaip čia.
Vis galvoju apie tai, paryčiais.
Šiaip tai gi kuo puikiausiai žinau savo butą Paryžiuje,
anąsyk vos tik prabudęs aiškutėliausiai mačiau jį,
toks simpatiškas nedidukas pusantro kambario,
gerai prižiūrėtas, ir namas padorus, gana pasakyti, kad
net kiliminis takas ten yra,
toks per visus laiptus,  sakau gi, aukščiausias lygis,
nenoriu čia per daug išsiplėsti, žodžiu, butas tobulas. Tik va,
kurgi jis, tai nors užmušk, neatsimenu.
Pasižadu – susitvarkysiu ir ateisiu į protą, garbės žodis,
iškart, kai tik rasiu tą savo mažą butuką Paryžiuje.

europos radijas, naktis
tarsi sapne, šitaip viskas

sėdžiu kažkieno automobilyje, radijas
skaldo juokelius, lekiu per
europą, tūkstančių tūkstančiai kilometrų
jau už manęs, tūkstančių tūkstančiai
kilometrų dar priekyje, važiuoju
per europą, juokeliai iš eterio,
kažkoks ūžesys, traškėjimas, kažkieno balsas išnyra,
kažkoks balsas staiga pasigirsta, nenoriu
keisti stoties, tik kelio rodykles
stebiu, vien kelio ženklus stebiu, nebėra
sienų, neateina ginkluoti sargai, automatu
negrasina, nenori
iš manęs nieko, važiuoju į naktį,
niekas manęs nestabdo, neklausia, kur
važiuoju, kieno lėšomis, ko noriu, manęs nieks
sustabdyti nebegali, mašinos radijas groja muziką,
kažkas nepažįstama kalba praneša apie
naujausios negirdėtos žvaigždės naujausią
negirdėtą plokštelę, gal tai flamandų kalba,
šneka greitakalbe didžėjus, staiga kažkur nuplaukia
viskas, traškesys, nebėra ryšio, per naujos valstybės
įsivaizduotą sieną perlėkiau nė nepastebėjęs,
dar tūkstančių tūkstančius kilometrų turiu nuvažiuoti,
jau tūkstančių tūkstančiai kilometrų už manęs,
lekiu toliau, važiuoju vis naujais ir naujais keliais,
vėl kažkokia negirdėta kalba per radiją,
praneša, groja kažkokią girdėtą melodiją ne-
kreipiu dėmesio,  važiuoju toliau
per visą europą, pirmyn, tik pirmyn, groja
radijas mašinoje, groja europos radijas,
negaliu ir nenoriu pakeisti stoties,
bet staiga ji pati pasikeičia, dabar groja mozartą
kažkur lengvai ir žaismingai plūsteli rojalio garsai,
jums groja europos radijas, groja mozartą, lengvai,
žaismingai, kaip sapne, ir šitaip viskas, paskui
vėl traškesys, šnypštimas, staiga philas collinsas įplaukia,
hello! I must be going!, rėkia,
aha, aš taip pat, galvoju sau, lekiu
toliau, spaudžiu greičio pedalą, šiandien dar turiu
nuvažiuoti ne mažiau nei tūkstantį kilometrų,
nebėra sienų,
lekiu toliau,
važiuoju per naujas ir naujas valstybes,
prieš penkiolika metų čia mane sustabdė pasienietis,
sakau sau, prieš penkiolika metų čia
mane pažemino, sakau sau, grąžino atgal,
nes man čia negalima pervažiuot sieną, mat
mano viza šito daryti neleidžia, tada
turėjau nusukti į tokį šunkelį, tik ten ir
galėjau pervažiuot sieną, tarsi  tarnams skirtais
laiptais sėlinčiau į svetimą namą, taip
jaučiausi tada, kažinkoks europos pastumdėlis,
dabar važiuoju toliau, manęs nebestabdo, neklausia,
kurgi važiuoju, philas collinsas traukia dainą, niekaip ne-
nori užbaigti, ir aš nenoriu užbaigti, važiuoju
toliau, pirmyn, visada pirmyn, negaliu sustoti,
dar tūkstančių tūkstančiai kilometrų priekyje,
jau tūkstančių tūkstančiai kilometrų už manęs,
traška europos radijas,
vis naujais ir naujais greitkeliais, stebiu tik kelio rodykles,
kažkokia negirdėta kalba beria negirdėtą greitakalbę, paskui
mariah carrey neįtikėtinai aukštu balsu uždainuoja,
kad always be my baby, beveik maldauja,
na nežinau, nežinau, sakau sau,
pamatysim, mariah,
dar tūkstančių tūkstančiai kilometrų priekyje,
jau tūkstančių tūkstančiai kilometrų už manęs,
aš čia turiu reikalų, mariah, turiu reikalų,
važiuoju per savo šalį,
keturios jūros skalauja jos sienas,
negaliu sustoti,
niekaip nebegaliu sustoti,
važiuoju toliau,
viršiju greičio ribojimus,
kertu nematomas valstybines sienas,
klausausi negirdėtų kalbų,
ir viskas iki skausmo pažįstama,

ir viskas iki skausmo pažįstama.

Lekcija apie skridimą
Pastaruoju metu nebeskraidau.

Užtat anksčiau lengvai
pakildavau aukštyn, vos tik
krustelėjęs koją,
žinai, visų pirma kojos nykščiu
atsispiri nuo žemės, tarsi
paspaustum kokį mygtuką, ir
jau skrendi. Tik tas pirmas judesys
būna nelengvas, o kai jau pakyli,
tuomet jau sklendimas, sklęsti lengva,
tik koks mažytis judesys
kartais, riešu arba plaštaka,
ir jau sklendi sau toliau.
Kaip čia pasakius? Tarsi liemenyje
arba pilve būtų koks prietaisas, kurio
pagalba gali tarsi žaisdamas vartytis
padangėse. Tuomet skraidžiau
labai aukštai, kartais net kvapą užimdavo.
Tik labai retai prireikdavo trupučio poilsio.
Jeigu ir skrido man iš paskos mano persekiotojai, negalėjo
pavyti. Beveik ir nepavargdavau niekada.
Gal tik retkarčiais. Ir jeigu išpiltas prakaito
atsibusdavau savo kambario vėsumoje,
net ir tada žinojau, skrisiu vėl,
tik turiu trumpam užsimerkti ir
kojos nykščiu atsispirti nuo lovos.
Tada dar savaime žinojau
kaip skristi. Tikėjau skraidymu.

Kadaise taip buvo. Dabar tai pasibaigė.
Pastaruoju metu neskraidau, jau seniai.

Saulėtame dryžyje
Jenifere yra mėlynplaukė, tik
kai kur jos plaukuose kelios oranžinės
sruogos, simpatiška mergina, visi
ją labai myli, ir aš ją myliu, ji jau susiburkavo su fabianu,
kuris yra argentinietis, kitų ypatybių
neturi, visai normalus argentiniečių
šeimos tėvas, be to, dar poetas, na, ir
redaktorius, tik truputį
susiburkavo su jenifere, gana keistai
jie kartu atrodo, ir visai ne todėl,
kad būtų kažkokia problema su jenifere ir jos mėlynais
plaukais, tik ji tokia nenustygstanti,
visą laiką gudragalviauja, o vargšas
fabianas šalia atrodo kaip kažkas
visiškai nereikšmingo, net nežinau,
kuris iš jų man keistesnis,
paskui ten yra dar bernardo,
kuris susiburkavo su joe, joe yra tikras
fainuolis, irgi poetas, rašo ir noveles,
stiprus vaikinas, šiaip bernardo
yra iš brazilijos, romanus rašo,
sako, jis čia visų geriausias, inteligentiškas
ir jautrus, žodžiu, bernardo ir joe labiau dera
vienas prie kito, negu jenifere ir fabianas, ir
atrodo laimingesni, bet tikrai
ne dėł jeniferes mėlynų plaukų, ne-
manau, kad jos plaukai
kuo nors čia dėti, tiesiog šiaip
rusų poetė, anastazija, įsimylėjusi
bernardo, mes apie tai jam jau
išpliurpėm, bet jis tik juokėsi, juokėsi ir
todėl, kad anastazija jau susapnavo erotinį
sapną su bernardo, žodžiu, jie visai gerai sau
gyvuoja, tik aš guliu vienas, čia,
po iowos bukais, tarp šešėlių, kaip tik
saulėtame dryžyje

iki pat juodojo medžio
užsimaukšlinu ant galvos kepurę,
tai beisbolo kepurė, nemoku žaisti
beisbolo, tiesiog mėgstu
šitą kepurę, išeinu pabėgioti,
nusileidžiu bendrabučio laiptais, ir
bėgu palei Iowos upę, šiapus,
paskui per tiltą, priešais eina
visokie nepažįstami žmonės,
sveikinasi, aš irgi sveikinuosi,
vėlus vakaras, net naktis jau, naktinio
bėgimo metu visi sveikinamės
vienas su kitu, nes ką daugiau veikti,
ir mums patinka, kad truputį paprakaituojame,
tai mano naktinis bėgimas, mano naktinis
lėkimas, įprastas mano lėkimas,
tebūnie kasdieninis lėkimas,
kasdieninio lėkimo duok man
šiandien, duok man kasdieninio
bėgimo, duok man, sakau sau,
skuosdamas naktiniu parku,
dar iki to medžio, sakau sau,
dar iki jo privalau nubėgti, kad turėčiau
jėgų ir rytoj, ir rytoj kad turėčiau
jėgų, kad ir drąsos dar turėčiau, nes
kiekvieną dieną tenka įbėgt į naktinį parką,
ir kiekvieną dieną tenka nubėgt iki to antai medžio,
nes kiekvieną dieną tenka keliaut
iki ten, iki pat tamsoje iškerojusio
pikta lemiančio juodo medžio —


Vertė Aranka  Laczházi ir Gintaras Grajauskas

by admin