Margaritos pėdkelnės
Jos buvo violetinės. Ir labai išsiskyrė prie pilkos suknelės. Prisimenat?
Negi tik man taip labai krito į akį Margaritos violetinės pėdkelnės E.Nekrošiaus režisuotame spektaklyje ,,Faustas“?
Violetinė spalva neturi nieko bendro su seksualumu, tačiau Margarita dėvėjo jas gundydama Faustą. Faustą? Gal vis dėlto tik pačiame Fauste slypi Margaritos pėdkelnių spalvos paslaptis. Aišku, mokslų magistras pirmiausia pamatė veidą, o gal Margaritos sielą, bet aš labiausiai pamačiau jos pėdkelnes. Nieko sau violetumas. Pritrenkiantis.
Nuėjau į vieną nedidelę pėdkelnių ir rusiškos kosmetikos parduotuvėlę Manto gatvėje. Taip, taip, priešais „Čili kaimą“. Ir kaip tyčia, mano išmatavimų pėdkelnės, paklausus pardavėjos apie violetinę spalvą, vienas prie vieno atitiko tą vakarą Žvejų kultūros rūmuose matytą spalvą. Nusipirkau. Aišku, tik vieną porą, bet, įvertinusi šešiasdešimties denų atsparumą, turėčiau nešioti gal net metus. Juk ne kiekvieną dieną būsiu pasiruošusi sutikti Faustą.
Tuomet nuvažiavau į vieną Second hand parduotuvę centre. Taip, taip, J.Janonio gatvėje. (Tikiuosi, nebūsiu apkaltinta, jog įžūliai reklamuoju keisto plauko parduotuves.) Ir per valandą prie pėdkelnių prisiderinau likusius rūbelius – sijoną ir marškinėlius. Kainos sutapo – pėdkelnės ir visa kita kainavo po lygiai.
Margarita buvo pasiruošusi Fausto medžioklei. E.Nekrošiaus stilistikos neišlaikiau – į pilkas sukneles net nežiūrėjau. Juk negaliu numatyti savo išprotėjimo, savojo individualumo praradimo. Tą numatė režisierius, aprengdamas Margaritą pilkai. Iš pradžių mergaitės kojos švietė ryškia išminties spalva, bet po to, kai sumišo jos protas, violetinio ryškumo nebeliko. Tik įtraukianti, amžinybę besitęsianti beribė pilkuma. Pilkuma iš Margaritos suknelės.
Ir kur tas amžinasis moteriškumas, paskui kurį bėga vyrai? Jis toks vaikiškas E.Nekrošiaus spektaklyje, toks trumpalaikis, naivus. Negi tereikia pasiaukoti iki proto netekimo ir tu būsi išaukštinta? Gal net išganyta?
O kas man iš to? Aš noriu būti Margarita, bet ne ta, kuri išnyra iš pilkosios suknelės klosčių, bet ta, kurios kojomis šoka paslaptis, aistra, laisvė, galimybė apvaisinti ne tik vyro kūną, bet ir kažką giliau, slapčiau.
Tik bėda, jog violetinės pėdkelnės, kad ir kokio pritrenkiančio ryškumo jos būtų, taip neišsiskiria prie nieko kito, kaip prie pilkos spalvos.
Aš einu per miestą. Tik Fausto akių nesutinku. Gal per daug ryškūs mano marškinėliai ir per trumpas sijonas. Pernelyg esu spalvinga Fausto vaizduotei sužadinti?
Dėviu violetines pėdkelnes. Sveikos Margaritos ženklą. Ryšku, linksma.
Ir tai yra gera. Gera nežinoti savo išprotėjimo dienos anei priežasties.
