Maršruto W.A.Mozartas – A.Paley pusiaukelė

Maršruto W.A.Mozartas – A.Paley pusiaukelė

Vasario 1-ąją Klaipėdos S.Šimkaus konservatorijoje vyko pirmosios pasaulinio garso pianisto Alexanderio Paley’aus (JAV) meistriškumo pamokos, o vasario 4-ąją Klaipėdos koncertų salėje (KKS) skambėjęs koncertas „Mozartas: visi koncertai fortepijonui ir orkestrui III“ – tai svečio ambicingo tęstinio projekto pusiaukelė.

Laima Sugintienė

Džiugu, kad šiuo keliu nuo pat pirmųjų, dar vaikiškų kūrinių, kartu su atlikėjais ir kompozitoriumi ėję pakeleiviai neišsibarstė. Priešingai: šį net profesionalams sudėtingą maršrutą renkasi vis daugiau klausytojų – šįsyk pritrūko net bilietų stovėti.

Suprantama, kelionėje labai svarbu kompanija, jos sutarimas. O ji „sukrito“ išprususi: bene pirmą kartą, pavadinkime, reprezentaciniame koncerte plojimai aidėjo laiku ir vietoje. Antra vertus, artėjantys rinkimai privertė į KKS atvykti ir mažiau treniruotus „žygeivius“, kuriems pristigo ištvermės užmojais garsėjančio svečio trijų valandų koncertui, o apie jų neatidėliotinos svarbos reikalus nuolat priminė įkyrūs telefono skambučiai. Apmaudu, nes buvo daromi koncerto garso įrašai…

Nuo Novosibirsko iki Rio de Žaneiro

Dveji metai praėjo nuo 2009-ųjų vasario, kai suskambo pirmieji keturi Wolfgango Amadeuso Mozarto koncertai fortepijonui, atliekami A.Paley’aus. Pasaulio muzikos kritikų dažnai „apsėstuoju“ vadinamas, kvapą gniaužiančius muzikinius spektaklius rengiantis pianistas virtuozas pradėjo antrą pasirodymų dešimtį Klaipėdoje.

Pasaulio kritika akcentuoja itin plačią gausių, neaprėpiamo repertuaro rečitalių geografiją, apimančią didžiausias pasaulio koncertų sales. Štai ir artimiausiuose solisto planuose – gastrolės nuo Novosibirsko iki Rio de Žaneiro (pianistas nerimavo, kaip reikės aklimatizuotis – juk toks temperatūrų skirtumas). Pabrėžiama stulbinama grojimo technika, puiki fizinė forma, nepriekaištingas skaitymas iš lapo ir meistriškos interpretacijos. Tačiau visi vieningai pabrėžia nepaprastą kūrybinį A.Paley’aus produktyvumą. Legendos sklando apie jo organizuojamus festivalius „Alexandre Paley et ses Amis“ Prancūzijoje: gegužės pradžioje įvyks jubiliejinis, 20-asis, šįkart jis bus skirtas operai. Balandį maestro dalyvaus tarptautinio pianistų konkurso vertinimo komisijos darbe. Štai vien nuo spalio, kai pastarąjį kartą lankėsi Klaipėdoje, jis Hamburge skambino F.Liszto ir J.Brahmso programas, Prancūzijos radijui atliko rusų muzikos programą – pradedant S.Rachmaninovu ir baigiant R.Kataru, Leipcige grojo F.Chopiną ir F.Lisztą, o gimtajame Kišiniove – visas S.Rachmaninovo preliudijas. Ir tai dar ne viskas…

Porą kartų per metus atvykstantis į Lietuvą A.Paley paprastai koncertuoja ir sostinėje. Ne išimtis buvo ir šios gastrolės: Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro (su jo vadovu Gintaru Rinkevičiumi pianistą sieja sena draugystė) 22-ojo gimtadienio koncerte kritikai didžiausia staigmena pavadino jo ir šiuo metu žaibiškai garsėjančio, vieno aktyviausių jaunosios kartos lietuvių pianistų Gintaro Januševičiaus (beje, groti fortepijonu jis pradėjo Eduardo Balsio menų gimnazijoje, mokytojos Valentinos Potejenko specialybės klasėje) duetą, skambinusį B.Martinu Koncertą dviem fortepijonams: „Ne bet kas taip smagiai išnarpliotų sudėtingiausią jo motyvų, tempų, minčių raizginį, kaip pavyko naujam duetui“.

Itin plačios erudicijos, fenomenalios atminties muzikas, lankydamasis įvairiose šalyse, visada aplanko muziejus, galerijas. Šios viešnagės metu jis sakė atradęs sau Lietuvos dailę. Jau seniai susidomėjęs M.K.Čiurlioniu (specialiai vyko į Paryžių, kai ten jį pristatė prof. Vytautas Landsbergis), negalėjo atsistebėti, kad Kaune jis su žmona buvo vieninteliai parodos lankytojai… O Klaipėdoje juos sudomino P.Domšaičio galerija.

Virtuoziškų pasažų gūsiai

Trečiasis ciklo koncertas užbaigė vadinamųjų „mažųjų“ koncertų seriją, skambėjo dar keturi šio žanro kūriniai. Programos pirmojoje dalyje klausėmės dviejų solinių koncertų. Kaip jau įprasta, svečias ne tik skambino, bet ir dirigavo (gal labiau – vadovavo) Klaipėdos kameriniam orkestrui (meno vadovas Mindaugas Bačkus), kuris šįkart buvo papildytas devyniais atlikėjais, grojančiais pučiamaisiais instrumentais ir timpanais.

Akivaizdu, kad orkestras jau įprato prie ugningo temperamento atlikėjo reikalavimų bei interpretacijos (švelni, neakcentuota garso pradžia, skambesio lakumas, derminio reljefo išryškinimas, beveik ties išnykimo riba piano – kitas klausimas, kad styginiai beveik praranda tembrą, – lėtesnės, nei įprasta antrosios koncertų dalys ir kt.) ir muzikavo labai dėmesingai, subtiliai, jautriai. Itin susikoncentravę turėjo būti pučiamieji, mušamieji: solistas – dirigentas ne visada galėjo parodyti įstojimus, pabaigas, tad šiems teko sudėtingas uždavinys pasikliauti savo menine intuicija. Nepaisant kai kurių atsitiktinumų, detalių (ne visada darnūs pučiamųjų akordai, šiurkštokas violončelių muzikavimas), orkestras buvo deramo lygio partneris.

Koncertų fortepijonui ir orkestrui Nr.13, C – dur ir Nr.11, F – dur solinės partijos buvo atliktos tarsi pasimėgaujant, vienu užmoju, žavėjo nuostabios sekvencijos, virtuoziškų pasažų gūsiai, užbūrė lėtų dalių meditacija (bet orkestras čia kiek nuobodžiavo, panašu, kad jam nebuvo iškelti aiškūs uždaviniai), džiugino smagūs rondo. Ankstesniuose koncertuose grojęs sudėtingos harmonijos ir faktūros, chromatizuotas, kartais net kiek iškrintančias iš mocartiško konteksto originalias autorines kadencijas, šįkart pianistas kiek nuvylė, lūkesčių nepateisino: soliniai intarpai atrodė tuštoki ir neįdomūs muzikinės minties prasme.

Koncerto intriga – Pei-Wen Chen

Po pusvalandžio pertraukos (reikėjo parengti sceną dviem fortepijonams) A.Paley į sceną žengė su žmona Pei-Wen Chen. Taivane gimusi kinų kilmės P.-W.Chen Lietuvoje jau lankėsi 2004 m., tuomet drauge su vyru grojo Vilniuje su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru. 16 metų kartu gyvenanti sutuoktinių pora per sezoną drauge koncertuoja 4–5 kartus. Paklaustas, koks jausmas groti su žmona, A.Paley sakė, kad jaudinasi, nes, be abejo, jo koncertinė patirtis yra didesnė. Ir pianistė prisipažino, kad „su Aleksandru groti labai sunku“.

Tačiau tąvakar taip neatrodė: atlikėjai muzikavo lengvai, lyg žaisdami. Vienintelį dvigubą Koncertą dviems fortepijonams ir orkestrui Nr.10, Es – dur, kurį W.A.Mozartas parašė muzikavimui kartu su sese Maria Anna, pianistai paskambino lakiai, pakiliai, žėrinčiai. Jie tarsi kurstė vienas kitą, intrigavo, flirtavo su orkestrantais (nuostabus dialogas su obojais Andante dalyje), erzino (Rondo, Allegro). Akivaizdu, kad išlavintos technikos, muzikali antrojo fortepijono partijos atlikėja puikiai perprato savo buvusio mokytojo žaidimo taisykles. Darnus ansamblis, kruopščiai nugludinti menkiausi niuansai, išlygintas tembras (net nelabai buvo galima pajusti, kad atlikėjai skambina skirtingų firmų instrumentais). Tad entuziastingas publikos palaikymas, atsistojimas ne po paskutinio koncerto kūrinio atrodė natūralus ir savaime suprantamas.

Bisui ugningai paskambinta F.Liszto parafrazė W.A.Mozarto operos „Don Žuanas“ (įdomu, kad būtent P.-W.Chen partijoje nuskambėjo Don Žuano replikos, ji tarsi gundė Aleksandrą) temomis (Réminiscences de Don Juan) šaudė briliantinių pasažų fejerverkais, žėrėjo kone simfoninio orkestro spalvomis. Tiesiog – brillante (muzikinis terminas, it. puikiai, žaviai, efektingai). Ansamblis galutinai pavergė publiką, ir parafrazė tapo viso įspūdingo koncerto kulminacija.

Skambėjo trys fortepijonai

Tąvakar koncertas neeilinis buvo ir kitu rakursu: trys fortepijonai KKS scenoje skambėjo pirmą kartą. Niekuo nenusileidome žymiai „vyresniems“ Vilniaus kongresų rūmams – ten taip pat tai įvyko tik dabar. Be abejo, koncerto Klaipėdoje organizatoriams tai buvo tikras iššūkis ir sukėlė papildomų rūpesčių. Jais pasidalijo kompanija „Piano LT“, atvežusi koncertinius „Fazioli“ bei „Schimmel“ instrumentus, kurie prisijungė prie KKS turimo „Steinway & Sons“. Prie šių instrumentų, be jau minėtų solistų, sėdo daug respublikiniuose ir tarptautiniuose konkursuose apdovanojimų pelnęs (dažniausiai – pirmąją premiją) septyniolikmetis Paulius Pancekauskas. Jis – Nacionalinės M.K.Čiurlionio meno mokyklos Daumanto Kirilausko fortepijono klasės mokinys. A.Paley, paklaustas, kodėl pasirinko būtent Paulių, juk Lietuvoje išties daug labai talentingo jaunimo, atsakė, kad vaikinas yra išskirtinių gabumų ir groja jis 24 valandas per parą…

Koncertas fortepijonui ir orkestrui Nr.7, F – dur, vadinamasis „Lodronkonzertas“, yra vienintelis, kurį kompozitorius parašė ne sau, o Zalcburge žinomai šio miesto šeimai – grafienei Antonijai Lodron ir jos dviem dukroms. Tad kompozicija gana paprasta, nes jauno autoriaus buvo atsižvelgta į užsakovų meninius bei muzikinius gebėjimus.

Šįkart solistams teko sudėtingas uždavinys – skambinant trijų skirtingų firmų instrumentais, pasiekti ne tik lygiaverčio „bendravimo“, bet ir skambesio lygumo. Žavėjo išgryninti paraleliai intervalai, tos pačios „svorio kategorijos“ pašnekovų dialogai. Tiesiog neįmanomai subtiliai nuskambėjo Adagio ir jo kadencijos, o Rondo pakiliai vainikavo visą įspūdingą trečiąjį ciklo koncertą.

Mokinys – kaip gėlė

Ir Klaipėdos S.Šimkaus konservatorija sulaukė garbingo svečio. Dar pernai spalį vykusio susitikimo metu pažadėjęs padirbėti su dviem dvyliktokėmis, A.Paley pažadą tesėjo su kaupu – vertingų pastabų ir patarimų sulaukė net trys jaunosios konservatorijos pianistės: Jurgita Eičinaitė (mok. ekspertė Virginija Ruzgienė), Akvilė Šileikaitė ir Akvilė Šmotavičiūtė (mok. ekspertė Jūratė Liutkienė). Ypatingai sužibo merginų akys išgirdus pasiūlymą pianisto kito vizito metu (planuojamas birželį) darbą pratęsti. Tuomet svečias ketina padirbėti jau su keturiais jaunaisiais muzikantais.

Niekada neslėpęs, kad pedagoginis darbas jam labai patinka, ir teigęs, kad „mokinių klaidose mato save“, A.Paley su malonumu dėsto Paryžiaus „Scola Cantorum“, ten turi du studentus ir pats visada su didžiausia pagarba mini savo mokytojų vardus. Jis mėgsta sakyti, kad „geriausia pasaulyje mokykla yra Maskvos. Taip buvo, yra ir bus. Tačiau Maskvos mokykla turi savo pranašumų ir trūkumų. Blogas dalykas tas, kad visus mus auklėjo kaip solistus. Kamerinio muzikavimo išmokau Vakaruose. Ir festivalį „Alexandre Paley et ses Amis“ įkūriau grynai egoistiniais sumetimais – jame mes mokomės muzikuoti kartu“. Jis dėkingas išmintingam pirmajam mokytojui, niekada nesivaikiusiam tuščio efekto ir kankinusio jį C.Czerni etiudais. O draugė jau skambino F.Chopiną… Tada jam mokytojas pasakė: „Kvaily, Chopiną grosi, kai ją visi bus užmiršę“… Pianistas prisipažino – ir dabar šio kompozitoriaus etiudai yra jo nematomos kasdienybės dalis. O štai pernai dvigubą W.A.Mozarto koncertą jis skambino su savo profesore Bela Davidovyč, kuriai jau 82-ji. Nepaisant garbingo amžiaus, ji labai gyvybinga, skambindavo jam septintą ryto ir kviesdavo repetuoti.

Prisipažinęs, kad jam pačiam kaip mokiniui niekada neteko dalyvauti vadinamuose „masterclass“, kreipdamasis į nuščiuvusią auditoriją, kurioje, be konservatorijos pedagogų, buvo matyti ir kitų Klaipėdos muzikinio ugdymo įstaigų – J.Karoso muzikos mokyklos, Eduardo Balsio menų gimnazijos, KU Menų fakulteto pianistai, – pajuokavo, kad šie ir patys viską puikiai žino, tačiau jam, kad galėtų į visus kreiptis, reikėjo išvykti į Niujorką…

Vaizdinga kalba (bendravo ir angliškai, ir rusiškai), taikliomis pastabomis, o ypač gausiomis gyvomis iliustracijomis sužavėjęs publiką, jis kvietė nekovoti su rojaliu, ypatingą dėmesį skirti garso kokybei, muzikuoti paprastai ir natūraliai, atsisakant bet kokio manieringumo. Tarsi žiniuonis sukdamas ratus apie mokinius, susitikimo pradžioje pasakęs, kad nekalbės apie tai, kas gerai, o atkreips dėmesį tik į problemas, jis kiekvienam „skyrė vaistų“. Įspūdingais vaizdiniais, lyginimu su operų personažais, literatūrinių šaltinių analize padėjo jaunoms pianistėms pagilinti interpretaciją, suteikti jai prasmingesnių akcentų.

„Mokinys – tai gėlė: kiekvienai skirtingai reikia vandens, saulės, trąšų. Taip ir mokytojo uždavinys – atskleisti kiekvieno mokinio individualybę“, – sakė pasaulio scenas užkariavęs muzikas.

by admin