„Mažoji” nereiškia „nereikšminga”

„Mažoji” nereiškia „nereikšminga”

Kristina Jokubavičienė

Galima tik stebėtis klaipėdiečio dailininko Sauliaus Bertulio užsispyrimu ir energija – surengta jau antroji jo kuruojama respublikinė mažosios plastikos paroda, iki spalio 30-osios veikusi uostamiesčio Dailės parodų rūmuose.

Skatina diskutuoti

Skulptūros parodos surengimas reikalauja nemažų pastangų. Viena – gabenti per visą Lietuvą grafikos ir tapybos darbus, kita – vežti iš tvirtos medžiagos (bronzos, akmens) sukurtą kad ir simboliškai nedidelę kompoziciją. O juk kaip ir pirmoji, vykusi 2005-aisiais, taip ir šiemetė mažosios plastikos paroda iš Klaipėdos dar keliaus į Vilnių.

Pastaraisiais metais akivaizdžiai sumažėjus specializuotų skulptūros parodų ir skulptūros darbų bendrose parodose, kryptingas mažosios skulptūrinės plastikos pristatymas yra labai laiku. Jis skatina kuo daugiau įvairaus amžiaus kūrėjų neužmiršti šios anksčiau gana populiarios skulptūros rūšies, kūriniais diskutuoti apie mažosios plastikos galimybes, sampratą.

Tokių ekspozicijų kontekste kilusios diskusijos naudingos ir skulptūros raidai, ir žiūrovui, aktualios ir skulptūrų buvimo miesto erdvėje kontekste.

Ir klasikai, ir pradedantieji

Reikšminga, kad siekis XXI a. pradžioje atgaivinti bendras mažosios plastikos parodas (pirmoji vyko berods 1987-aisiais Vilniuje, nuo 1998-ųjų pradėtos rengti Vilniaus skulptorių mažosios plastikos parodos) kilo Klaipėdoje, kuri turi stiprų „skulptūrinį potencialą”.

Pažymėtina, kad antroji mažosios plastikos paroda išlaikė pirmosios apimtis: joje dalyvauja per 30 autorių, atstovaujančių skirtingoms kartoms ir mokykloms. Vieni jų – tikri klasikai, kiti – jau galintys pretenduoti į tokius, dar kiti – vos pradedantys artikuliuoti sąvokas „forma”, „plastika”, „mintis”, „kūryba”. Vakarų Lietuvos regiono dailininkų kūriniai sudaro didžiąją parodos dalį. Tačiau šiuosyk nekalbėsiu apie konkrečius kūrinius ir nevardysiu jų autorių.

Privalumas – idėja

Kaunietis skulptorius Stasys Žirgulis viename iš savo interviu yra pasakęs: „Kadaise su šviesaus atminimo skulptoriumi Vytu Juzikėnu suformulavome tokį mažosios plastikos įvardijimą: tai toks skulptūros kelias, kada per formos raišką gali prilygti tapytojui, pateikti žiūrovui kūrinį, turintį idėją, maksimaliai išreikštus autoriaus troškimus“.

Šis apibūdinimas išlieka aktualus. Mažosios plastikos privalumas yra idėja, reiškiama koncentruota forma, pasitelkiant individualų santykį su pasirinkta medžiaga ar medžiagomis. Jei nėra idėjos, rezultatas tebus tik tam tikros medžiagos masė erdvėje.

Šiandieninė mažoji plastika ypač išplėtė raiškos ribas ir galimybes, pasinaudojusi konceptualaus (ir ne tik) meno patirtimi. Taigi įgijo daugiau laisvės, įvairovės. Ir tas įvairumas parodoje labai pastebimas: nuo natūralistinių, blogu skoniu dvelkiančių kaulėtų rankų iki abstrahuotos, turtingos asociacijomis balto marmuro plastikos. Nuo tikros medžiagos iki floristinės vielinės estetikos.

Improvizuoja figūratyvumu

Šioje margoje draugijoje kris

 

alizuojasi kelios ryškesnės plastinės kryptys. Motyvu parodos kūriniuose vyrauja žmogus, per kurio figūros transformacijos atskleidžiamos aktualios gyvenimo prasmės, būties trapumo, susvetimėjimo temos, visuomenės ydos. Įdomiausi kūriniai, kuriuose esminės egzistencijos temos įkūnijamos randant sąsajas su kultūros klodais, asmenine patirtimi arba priešingai – žaismingai pasitelkiant groteską, ironiją. Improvizacijos figūratyvumu palengvina reiškiamos idėjos atpažinumą, greitą suvokimą, bet nesaikingai realizuojamas figuratyvas gali ją ir sumenkinti, perkelti į buitinį lygmenį.

Ekspozicijoje nemažai regime asociatyvios ir abstrakčios plastikos, kurios daugiaprasmiškumas, medžiagų sąskambiai, pagaliau technologiniai sprendimai atskleidžia skulptūrinės formos substancialumą.

Bet kuriam skoniui

Taigi parodoje buvo visko bet kuriam skoniui: kičo, iliustratyvumo, naratyvo, didaktikos, dizaineriškų sprendimų, socialinės kritikos ar ironijos, beformiškumo, monumentalios, nepaisant mažo formato, prastos ir puikios plastikos, patoso, sentimentalumo, tikrų daiktų nauju pavidalu, netikėtų medžiagų mikso ir neįprastų, originalių sprendimų, gero amato pavyzdžių.

Rezultatas – labai įdomi ekspozicija, leidžianti lyginti, gretinti, atsirinkti, atmesti. Atskleidžianti, kokią plačią mažosios plastikos sampratą demonstruoja ją kuriantys skirtingo patyrimo, mąstymo jauni ir vyresni menininkai. Ir klausianti, kas šiandieninio meno beribėje erdvėje yra vertinga, tikra, o kas – tik mados dalykas. Atsakymų bus beveik tiek, kiek klausiančiųjų.

by admin